L.Bielinis. Į ką iš tiesų spjaudo Grybauskaitė?

Perskaičiau A.Račo straipsnį apie Valterio Baliukonio nepaskyrimo priežastis. (tiksliau jų nebuvimą) „Į ką spjaudo Grybauskaitė“ ir nustebau. Visada maniau, kad A.Račas sugeba išlaikyti lygsvarą ir sugeba kritikuoti, remdamasis normalia, jeigu kaip galima išsireikšti, demokratinių procesų suvokimo logika, vadovaudamasis visiems aiškiomis sprendimų darymo taisyklėmis.

Bet tiek prezidentės elgesyje, tiek šiame straipsnyje pasigedau demokratijos principų esmės. Dalia Grybauskaitė pasiuntė ženklą, kad ji gali elgtis be taisyklių. Taigi suprask, mums, visuomenei - demokratija, taisyklės aiškiai apibrėžtos ir privalomos, o prezidentė šiuo atveju yra tarsi virš jų. Žodis demokratija šioje situacijoje ištirpo paprastame, populistiškai trivialiame termino „muilinime“: elementari viešųjų ryšių akcija, kada bandoma ne ginti demokratiją, bet prisidengti ja, pateikiant iškreiptus teiginius.

Taigi klausiu, kodėl negalima sutikti su D.Grybauskaitės sprendimu? Aš nesiruošiu nei ginti V.Baliukonio, (pažįstu jį kaip atkaklų ir saldaus žodžio nesivaikantį Užsienio reikalų ministerijos (URM) tarnautoją, kuris, reikalui esant, ir kumščiu į stalą trinktelės, bet jam suformuluotą užduotį įvykdys), nei ruošiuosi keliaklupsčiauti prieš prezidentės „sostą“. Tiesiog, kaip sako A. Račas : „tačiau juk demokratija“, tai gal išgirskite ir kitą nuomonę?

Prezidentės sprendimas tikrai sujaukė nusistovėjusią santykių tarp valstybės institucijų tvarką. Tas sujaukimas yra nekorektiškas, nes tuo buvo parodyta Seimui bei URM‘ui, kad į juos, jų sprendimus neketinama kreipti dėmesio. Savotiškai nusivalytos kojos į šias institucijas bei jų darbą. Gal jie jau nereikšmingi sprendimų darymo veikėjai mūsų valstybėje? Ar tai demokratija?

Prezidentė nustebino visą diplomatinį korpusą ir tuo sukėlė tam tikras įtampas santykiuose su Lietuva. Ar tai ilgai truks ir kaip tai atsilieps mums, pamatysime ilgainiui, bet tikrai draugiškos ir nelabai draugiškos šalys atsargiau žvelgs į mus ir bandys apeiti neprognozuojamą Europos ir pasaulio politikos veikėją. Tai ženklas, į kurį jos tikrai reaguos.

Tai ženklas ir valdančiajai daugumai, nes neprognozuojama, savo neargumentuotais (patinka-nepatinka) sprendimais jaukianti politinę sistemą valstybės galva kelia sumaištį ir iššaukia suirutę tiek vidaus politikos santykiuose, tiek tarptautinėje erdvėje. Manau kad pamatysime tai greitai, ir tai nebus demokratija.

Taigi prezidentė turėtų mums paaiškinti, ne kaprizingai tvirtindama „aš turiu patirtį ir todėl taip nusprendžiau“, o aiškiais netinkamo V.Baliukonio darbo argumentais, faktais paremtą sprendimą. Tą sprendimą visų pirma pateikti kitoms jau dėl skyrimo apsisprendusioms institucijoms, URM‘ui bei Seimo užsienio reikalų komitetui, išdiskutuoti tai su jais ir bendrai priimti ramų, o ne ponios kaprizų aureole apgaubtą sprendimą, kuris nesujauktų nei vidaus nei tarptautinio jėgų bei interesų balanso.

O taip, kaip pasielgė D.Gybauskaitė galėtų didžiuotis tik A.Lukašenka. Betgi ten ne demokratija, ar ne?.