Fotoreportaže iš minimos diskusijos regiu daugiau asmenų. Tolėliau - pažįstami veidai moterų, kurios ne pirmą dešimtmetį taranu Lietuvoje bando atverti erdvę elementariam argumentui: moterų teisės ir sudarymas sąlygų moterims aktyviai dalyvauti valstybės gyvenime įrodo, kad tokioje valstybėje esama demokratijos užuomazgų. Jei jų esama, vadinasi, yra ir valios kurti bei puoselėti mechanizmus, dėl kurių valdžia ir sprendimo teisė neatiteks vienai kuriai socialinei grupei.

Žiūriu į tą nuotrauką su jaunu katalikų kunigu ir niekaip nesitiki, jog Lietuvoje apskritai esama mechanizmų, užtikrinančių moters teisę į savo kūną. Vis vėtoma ir mėtoma ši teisė. Klaidžioja ji neapčiuopiama tarp moralės, prietarų ir vyrų, lyg niekur nieko sėdančių į pirmą eilę, kai kalbama apie teisinį nėštumo įrėminimą, bet žinančių, kad nėštumo orbitoje visų pirma visada atsiranda moters kūnas. Net jei šis kūnas interpretuojamas ir kaip partnerio, Tėvynės, antgamtinių galių ar dar bala žino ko, - nėštumas visada visų pirma yra moters pasaulis.

Lina Žigelytė
Net jei moter kūnas interpretuojamas ir kaip partnerio, Tėvynės, antgamtinių galių ar dar bala žino ko, - nėštumas visada visų pirma yra moters pasaulis.
Šią erdvę vis bandoma mistifikuoti. Bet kai moteris stengiasi joje susigaudyti, jai kyla labai praktiški klausimai: ką daryti su kintančiu kūnu, darbu, santykais, gyvenamąja erdve, pajamomis? Įstatymai, reglamentuojantys reprodukcinę sveikatą, turėtų brėžti perimetrą, kuriame tokie konkretūs klausimai turi variantus atsakymų, leidžiančių nėštumui tapti integralia gyvenimo dalimi - ne patologizuojančia faze, ištraukiančia moterį iš jai įprastos veiklos, ir ne sudvasinta misija.

Jei moteris nemato nėštumo kaip geidžiamo jos gyvenimo elemento, ji sprendžia - perstyguoti esamus planus, atsižvelgiant į sudarytas sąlygas nėštumui, ar nėštumą nutrauki? Abiem atvejais motleris nėra nei mistiška gyvybės kūrėja, nei monstras. Ji tiesiog sprendžia, ką daryti su savo kūnu.

72 valandos nutarti, ar tikrai norima nutraukti nėštumą, - jau priėmus sprendimą dėl tokios procedūros. Daug tai ar mažai? Žinia, Jėzui šių valandų pakako keltis iš mirusiųjų. Siekiant įstatymu uždelsti aborto vykdymą, matyt, irgi tikimasi transformacijos. Šios 72 valandos lyg medumi varva religine leksika. Vartojami žodžiai „laukimas,“ „apmąstymas.“ Devyni nėštumo mėnesiai virsta viena ištisine harmonizuojančia rekolekcija. Tarsi burtų lazdele mostelėjus, dingsta emocijų audros dėl pauzės karjeroje. Nebeaktualūs lyg kardiograma varijuoti ėmęs libido ir užkietėjusių vidurių predikamentas.

Apie galimybę gimdyti namie nebijant kratos paryčiui neverta ir kalbėti. Lažinuosi - kunigui, sėdinčiam diskusijoje apie nėštumą, tokie žemiški klausimai yra antrarūšiai. Tuomet kokiais apčiuopiamais gestais jis gali palengvinti nėštumą kaip labai kūnišką patirtį? Dvasinga ši patirtis būna tik šventose knygose.

Lina Žigelytė
Didžiausias kuriozas diskusijoje apie visuomenę įjautrinusias 72 valandas - ne vyskupų konsultacijos ir kunigų pranešimai, o tai, jog socialdemokratės vadovaujama ministerija stumia neišdirbtą, paviršutinišką, teisiškai prieštaringą susirūpinimą nėščiosiomis.
Visuomenės pozityvų požiūrį abortų klausimu ignoruojančioje diskusijoje dėl privalomo laukimo termino vaidenasi ir šventoji Lietuvos politikos karvė - kitų valstybių patirtis. Neišsišoktume įteisindami laukimo terminą, bet įstotume į keistoką klubą. JAV dauguma valstijų, įteisinusių tokį terminą, yra šiai šaliai gėdą darantys ginklų kultūros, rasizmo ir religinio fanatizmo židiniai. Mūsų sveikatos apsaugos ministerija informuoja: mums imponuoja Italija, Prancūzija, Vokietija. Taip, šiose šalyse laukimo terminas įteisintas. Bet čia dešimtmečiais kurtos ir alternatyvos nėščių moterų gelbėjimo iniciatyvoms, taip pat ir diskursyvios erdvės, kuriose abortai yra ne moralinio bankroto išdava, o su moters autonomiškumu bei pajamomis susijęs klausimas.

Prieš mėnesį JAV Aukščiausiojo teismo teisėja Ruth Bader Ginsburg suerzino religinius veikėjus teigdama, kad legalių abortų reikia visų pirma mažesnes pajamas gaunančioms moterims. Būtent todėl jų prieinamumas turi būti aktyviai ir atvirai aptariamas, be davatkiškumo priepuolių. Turtingesnės moterys visada galės apeiti galiojančius įstatymus įpirkdamos įvairias nėštumo nutraukimo galimybes.

Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė išsamiai apie 72 valandų turinį nekalba. Neaiškinama apie „konsultacijų“ aborto laukiančiai nėščiajai turinį, nors Vakarų medikai jums tiesmukai pasakys – tokios „konsultacijos“ iš esmės yra nėščiųjų indoktrinacija. Taip siekiama įtikinti moterį nesidaryti aborto. Kai diskusijų apie abortus avangarde regiu katalikų dvasininkus ir vyrus, nekyla abejonių, kad būtent tokio pobūdžio konsultacijoms Lietuvoje bus įjungta žalia šviesa ir užgros joms dūdų orkestras.

Įgauti pagreitį jau esamiems pseudoreliginiams moterų gelbėjimo centrams bus lengviau nei nuo nulio sukurti sistemą, kur lytinis švietimas nuo mokyklos neturi nieko bendra su Jėzumi, kur pastojusi moteris neturi manyti, jog dangus griūva, o pagimdžiusi ji gali lanksčiai dalyvauti darbo rinkoje neužsimūrydama namuose. Kyla įspūdis, kad socdemė ministrė visiškai nesigaudo, jog tokios sistemos Lietuvoje vis dar nėra, todėl 72 laukimo valandos moteriai objektyviai nupaišys jos galimybių spektrą. Ko iki šiol politikams trūksta kuriant tą moters autonomiškumą garantuojančią sistemą - knygelių paskaitymo? politinės vaizduotės? teisinių žinių? jautrumo gyvenimo realijoms?

Mano nuomone, didžiausias kuriozas diskusijoje apie visuomenę įjautrinusias 72 valandas - ne vyskupų konsultacijos ir kunigų pranešimai, o tai, jog socialdemokratės vadovaujama ministerija stumia neišdirbtą, paviršutinišką, teisiškai prieštaringą susirūpinimą nėščiosiomis. Akylesni žurnalistai pranešė, kad Seime šiuo metu taip pat rengiamas seniai vėluojantis socdemų inicijuotas Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas, kuris be kita ko įtvirtintų ir moters teisę į abortą. Regis, partijos kairė nežino, ką daro jos dešinė. Kam kurti vienas kitam prieštaraujančhius įstatymus? O gal Šalaševičiūtei pritrūko galios pojūčio naujame poste?

Bet turbūt šie prieštaravimai - į naudą rinkėjams. Mat vis akivaizdžiau, jog socdemai neturi kairės politinės orientacijos. Tiesą sakant, bėgdami nuo praeities šmėklų nelabai jie formavo šią orientaciją ir nedemonstravo jos kaip alternatyvos neoliberaliai, konservatyviai, dešiniajai politikai. Net prieš rinkimus įsiurbdami energingus visuomenininkus, socdemai kaip partija visada blaškosi. Neturi šis apkiautęs gigantas kairiojo stuburo, tėra ūpas būti neaišku kokiu deguonimi kvėpuojančia opozicija dešiniesiems.

O juk moters teisė į abortą, jos kūno pirmenybė sprendžiant nėštumo klausimą ir apskritai progresyvumu, bet ne duokle religinėms normoms grįstas požiūris į seksualinę kultūrą – tai esminiai politinio kairumo požymiai. Socdemams dvidešimt metų prireikė nusiirti iki šiuos klausimus apimančių įstatymų projektų, o priartėjus jie susikompromitavo, nes socdemė ministrė sušoko tango su vyskupais ir nėščių moterų gelbėtojais.

Sutelkdami dėmesį į lytinio švietimo, reprodukcijos ir partnerystės klausimus kairieji politikai visada turi puikią progą laimėti jaunesnių rinkėjų balsus. Šie balsai seniai socdemams išslydo iš rankų. Kol kas atrodo, kad pelnytai.