Bet man rūpi, kas bus po to, nes ant Žaliojo tilto sprendžiasi ne balvonų likimas. Kone visi tekstai, raginantys palikti juos ramybėje, kreipia diskusiją nuo egzorcizmo seanso virš Neries link viešumo ir privatumo skirties. Lietuvoje jau taisykle tapo tragiška logika, kad objektai ar reiškiniai, kuriems nebūtina likti viešumoje, visada gali egzistuoti grūtuose.
Būtent dėl dabartinės politinės situacijos Žaliojo tilto balvonus svarbu palikti. Nedera apsigauti, kad nuvertus juos dabar jausimės nepriklausomesni, demonstruosime politinį sąmoningumą dekandansą išgyvenantiems Vakarams. Vilniuje monumentai sovietų režimui niekada nekrito ekspresyviai jiems išreiškiant panieką ar pyktį. Vilniečiai Leniną 1991 m. rugpūčio 23 d. „supakavo“ ramiai, pagal reglamentą. Užsakytas kranas, sukviesti žmonės, Vladimiras Iljičius pakeltas, išvežtas, publika ploja.
Jei ne nuotrauka vieno dienraščio pirmajame puslapyje, Lenino tremtis galėtų likti nepastebėta. Toje nuotraukoje – šeši ant aptuštėjusio postamento užlipę vaikai mėgina pozuoti kaip Vladimiras Iljičius. Tiesa, kiekvieno poza skirtinga – iškelta tai kairė, tai dešinė, kai kurie vaikai žiūri į tolį, kiti – į objektyvą, kažkas gal į mamą. Vieno berniuko aukštyn iškeltą ranką moteris prilaiko iš nugaros. Štai taip, jau paskelbus Nepriklausomybę, iš Vilniaus iškeliavo Leninas. Nebuvo dramos, siautulio, revoliucijos, maišto. 1956 m. vengrai gigantišką monumentą Stalinui chaotiškai darkė kūjais ir plaktukais, diktatorius byrėjo į gabalus ir ridenosi Budapešto gatvėmis.
Tokį spontanišką, skubotą sovietinių monumentų naikinimą menotyrininkas Michailas Jampolskis vadina „kūrybinga destrukcijos utopija.“ Lietuvoje jos niekada nebuvo ir į ją suspėta nebebus, traukinys nuvažiavo. Sergiušas Michalskis pastebi, kad Rytų Vokietijoje vokiečiai sovietinius monumentus bjaurojo iškart subyrėjus politinei sistemai, griauti jų neskubėta, jie tapo erdvėmis kūrybingoms protesto išraiškoms. „Keine Gewalt“ („Smurtui - ne“) buvo užrašyta ant ženklo, apjuosusio vieną monumentą Leninui. Kai po poros metų jis buvo nukeldintas, ant postamento užrašyta Biblijos ištrauka: „O žemė buvo beformė ir tuščia.“
Aišku, vėliavų instaliacija apgalvota geriau nei skubotas Putino portreto klijavimas ant ketaus kareivėlių genitalijų. Pastaruoju atveju taip ir nesuprasi, kas ką darė tame gatvės asambliaže. Dabar gi virš raudonarmiečių – Šiaurės Aljanso emblema. Nuo pernai patosiškas vėliavų akcijas sostinėje rengianti vieša įstaiga turbūt pamanė, kad mūsų vėliavos gana nebus paskutinei vendetai. O štai virš „Pramonės ir statybos“ vyrų – raitelis. Prieštaravimų bangą sukėlęs grakštus Tado Bugnevičiaus tekstas taikliai Vytį apibūdino – jis vejasi priešą. Važiavau per tiltą troleibusu vasarą ir niekaip iš galvos neišėjo, kad 2003 m. šio skulptūrinio ansamblio nuotrauka panaudota leidinyje apie diskriminaciją darbe dėl seksualinės orientacijos. Didaktika paprasta. Šiandien Vyčio priešas – draugiškai susikabinę vyrai.
Siūlantys palikti Žaliojo tilto balvonus ne juos myluoti pataria, o kviečia su tuo, kas iš jų liko bent pasidaryti pramogą sau – intelektualią visų pirma. Tą ir padarė T. Bugnevičius parašydamas tekstą apie simbolinius Vyčio registrus. Tekste brėžiama tilto skulptūrų ir Vyčio priešprieša – neišvengiama, nes keletą mėnesių virš tilto plaikstosi vėliava su raiteliu, nepalikdama tilto ramybėje.
Pernai panašiai nutiko Lukiškių aikštėje. Kažkam sudirgus dėl tuščios aikštės šerdies ant atgabento didelio stulpo (žinoma, didesnio nei Leninas) iškelta Vyčio vėliava. O juk vis dažniau tuštėjančiose viešose sostinės erdvėse galėtume ne vien vėliavas iškelti, bet ir numarintus istorijos klodus. Galėtume prisiminti, kad Lukiškių aikštė niekada nebuvo tokia tuščia, o atsiradus vėliavai – dar ir grynai lietuviška. XIX a. čia šurmuliavo turgus, būta aibės aludžių. Greta dūzgusių krautuvėlių savininkai buvo vietos žydai. Kadangi šioje teritorijoje istoriškai įsikūrė totoriai, XIX a. pastatyta medinė mečetė. XX a. pradžioje mugėse veikė kinematografas, palapinėje vyko cirko pasirodymai. Ir žinant apie tokią įspūdingą kultūros sintezę bei kodėl iš čia išnyko žydai, totoriai, smulkus verslas, kažkam kyla noras dar vienoje miesto aikštėje statyti dar vieną akmeninę ar varinę laisvę, užuot miestiečiams palikus prižiūrimą skverą su dideliais medžiais ir pievelėmis?
Tėvynė pavojuje – ką daryti su Maskvos siūlymais kareivėlius aplopyti? Kur menas apie partizanus? Tikrai, o kur?! Tai pastatykime gigantą partizaną išskustu apkasu virtusiame Gedimino bokšte, kad visas pasaulis matytų, jog vertiname laisvę! Jei laisvės skonis matuojamas plytų kiekiu, granito gabalų masteliais, ir galimybėmis kažką išvežti į grūtus, panašėjame į sistemą, iš kurios labai norėjome ištrūkti.
Iškeldinti Žaliojo tilto skulptūras – nesunku. O kas bus po jų? Pakaitalai, atsirandantys vietoje mūsų leninų dažniausiai prašauna ne todėl, kad vietiniai menininkai negeba kurti skulptūrų, kurios būtų įdomios ir sau, ir pasauliui. (Nueikite į dar veikiančią Mindaugo Navako retrospektyvą Nacionalinėje Galerijoje ar bent pravažiuokite pro šalį ir įsitikinsite, kad įdomių skulptorių tikrai turime.) Sovietmečio paliktas ertmes pildyti ideologizuotu turiniu daugeliui globalioje rinkoje cirkuliuojančių menininkų būtų tiesiog nei šis, nei tas. Pelėsiais ir kerpe tokie darbai neša. Aktualiau – rodyti į teroru ir išsivadėjusiais pažadais ištisas kartas maitinusios sistemos paliktą vakuumą. Tokią galimybę dabar suteikia Žaliojo tilto skulptūrinis ansamblis.
Monumentai sovietmečiu retai buvo statomi kaip permanentinė duoklė konkrečioms istorinėms asmenybėms. Prioritetas buvo kurti komunizmą kaip naują viešas erdves užpildantį naratyvą. Apie tai prirašyta apsčiai įdomios literatūros, šių monumentų likimas ypač sudomindavo Vakarus prieš Berlyno sienos griūties jubiliejus; jubiliejams praėjus susidomėjimas dėsningai atslūgsta. Nuolat keičiami, renovuojami ir dauginami sovietiniai monumentai priešinosi laiko tėkmei, jų paskirtis buvo sukurti iliuziją, kad sovietinis subjektas sutramdė laiką. Siūlantys nuversti Žaliojo tilto skulptūras šiandien atkartoja sovietų ateities viziją – siūlo mums atsidurti kažkur, kur nebeliktų praeities, kur būtų galima laiką tramdyti.
Šiandien karštligiškai mojuojame Vyčiais ir vėliavomis labai daug kam, ne tik socrealizmo palikimui. Tarsi lemtingą valandą, kada gali įvykti bet kas, jie išspinduliuotų stebuklingų galių. Stebuklingų galių nacionaliniai simboliai tikrai neturi, žmonės kritinėmis aplinkybėmis sueina dėl įvairių priežasčių, ne tik dėl šių simbolių. Politinį sąmoningumą demonstruojame nepaversdami tokių simbolių balvonais. Kai šis žodis pirmąkart pasirodė lietuvių kalboje (tai nutiko katalikiškuose XVI a. tekstuose), jis reiškė „stabą.“ Lietuviai lietuviškai buvo raginami negarbinti balvonų.
