L. Zasimavičius. Kodėl migracija yra blogai Lietuvai, Europai ir pačiai Afrikai

Europos Sąjungos viduje jau kuris laikas vyksta intensyvios diskusijos dėl imigrantų iš Afrikos priėmimo ir apgyvendinimo ES valstybėse, paskirstant po šalis juos kvotų principu. Lietuvai Europos Komisija rekomendavo priimti daugiau kaip 700 perbėgėlių iš Afrikos. Vis dėlto Europos vadovai, institucijos vis dar nėra galutinai apsisprendusios dėl priemonių, padėsiančių pasidalinti Pietų Europos valstybių sunkią imigrantų priėmimo, gelbėjimo jūroje naštą.

Lietuvoje taip pat vyrauja dvi pusės: vieni pasisako už imigrantų apgyvendinimą Lietuvoje ir ES, kiti mano, kad tai yra žalinga ne tik Lietuvai, bet ir visai ES. Šiame straipsnyje stengsiuosi argumentuoti, kodėl imigrantų priėmimas iš Afrikos valstybių yra kenksmingas tiek Lietuvai, tiek ES, tiek pačiai Afrikai.

Lietuva, priimdama šimtus afrikiečių, susidurtų su keliomis problemomis: institucinių pajėgimų, skirtų svetimšalių adaptacijai, trūkumu bei ekonomine, neatsiperkančia našta. Vidaus Reikalų ministras, Saulius Skvernelis jau yra minėjęs, jog realios Lietuvos pabėgėlių priėmimo galimybės – keliasdešimt asmenų. Vadinasi, atgabenus šimtus pabėgėlių, Lietuva arba nebūtų pasirengusi priglausti šių žmonių ir suteikti jiems normalių pragyvenimo sąlygų, ir adaptuoti juos gyvenimui Lietuvoje, arba būtų skiriamos didelės finansinės lėšos prieglaudos namų infrastruktūros bei pačių valstybinių institucijų plėtrai. Tokiu atveju pinigai būtų perskirstomi, nugnybiant dalį iš pensijų kompensavimo sistemos, krašto gynybos, švietimo, medicinos įstaigų darbuotojų atlyginimų ar atsisakant kitų svarbių Lietuvos ekonomikai projektų.

Net ir investavus dideles lėšas ir paruošus afrikiečius gyvenimui ir darbui Lietuvoje, vargu ar iš to būtų daug naudos ateityje. Šalis, Europos Sąjungoje užimanti trečią vietą nuo galo pagal vidutinį atlyginimą, vargu ar sugebės išlaikyti tuos pačius kompetenciją įgijusius imigrantus, į kurių švietimą, kultūrinę adaptaciją bus investuoti dideli pinigai. Imigrantai, palikę savo gimtinę dėl didesnio duonos kąsnio, įgiję išsilavinimą Lietuvoje tikrai negyvens ir nedirbs šioje valstybėje, kuomet Europos Sąjungos pilietis gali sau leisti uždirbti dešimt kartų daugiau didžiosiose ES valstybėse.

Be abejo, Lietuvoje liks tie afrikiečiai, kurie nesugebės adaptuotis, įgyti išsilavinimo. Iš daugybės pavyzdžių Europoje, kuomet imigrantai nesugeba integruotis į naują visuomenę, matome, kaip miesto rajonai virsta getais, narkotikų platinimo ir nusikaltimų židiniais, kur padorus žmogus apeina šias zonas bent kelių kvartalų atstumu. Taigi, ar tikrai norėtumėme, kad tokioje mažoje valstybėje, kaip Lietuva, reikėtų saugotis tam tikrų miestų vietų, idant nenukentėjus nuo beviltiškoje padėtyje atsidūrusių imigrantų.

Europos Sąjunga, kvotų metodu priimdama ir paskirstydama vis plūstančius imigrantus iš Afrikos, tik pagilintų ir taip dideles multikultūralizmo sukeliamas problemas Europos viduje. Prie šių problemų reikėtų priskirti dar didesnę terorizmo grėsmę, nes Šiaurės Afrikoje yra įsitvirtinusi Islamo religija, kurios radikalizaciją šiemet galėjome matyti Paryžiuje. Didėjanti musulmonų populiacija visoje Europoje paskatintų Šariato teisės principų pripažinimą, kaip lygiaverčių nacionalinei, daugelyje valstybių. Šariato teisės principai neigia bet kokius demokratiškos ir laisvos visuomenės principus. ES negebėjimas apsaugoti savų sienų nuo plaustais atkeliaujančių imigrantų yra puikus indikatorius priešiškoms šiai Sąjungai valstybėms, kad kalbos apie bendrą Europos gynybos politiką, telieka kalbomis. ES, priimdama visus norinčius Afrikos pabėgėlius, paragins dar didesnius jų srautus į Europą, o tai paskatins anksčiau minėtas kultūrinių skirtumų ir adaptacijos trūkumo nulemtas integracijos problemas.

Atviros ES sienos lems, jog Afrikos valstybės ir jos žmonės nesistengs reformuoti savo šalių iš vidaus. Žmonės rinksis lengviausią problemų sprendimo būdą – bėgimą nuo jų kuo toliau. Tai paskatins Afrikos ekonominių, socialinių, infrastruktūrinių problemų įšaldymą. Afrikiečiai nesistengs galvoti, kaip užsidirbti maistui, būstui ir taip kelti šalių ekonomiką, pragyvenimo lygį, kuomet jų laukia pilna svajonių valstybių Europa, kurioje jau nebereikia galvoti, kur gauti vandens, maisto ar užsidirbti stogui virš galvos.

Tokių pavyzdžių galime matyti pačioje Europoje tarp šalių, kurių kultūriniai, socialiniai, ekonominiai skirtumai nėra tokie milžiniški. Jau dabar Didžioji Britanija sunkiai geba atsiginti milžiniškų imigrantų srautų iš kitų ES valstybių: Bulgarijos ir Rumunijos. Tuo nėra patenkinti, nei pati D. Britanija, siekianti apriboti imigraciją, nei šalys, iš kurių vyksta protų nutekėjimai, dėl emigracijos atsiranda demografinės problemos. Todėl akivaizdu, jog Europos sienų atidarymas Afrikai, ne tik ekonomiškai, socialiai apsunkins pačią Europą, tačiau ir sulėtins Afrikos žemyno vystymąsi ir pažangą.

Taigi, svarstant durų afrikiečiams į Europą galimą atidarymą, yra svarbu atkreipti dėmesį, kokių tai gali sukelti pasekmių, tiek Lietuvai, tiek ES, tiek pačiai Afrikai. Imigrantų jau dabar keliamos socialinės įtampos daugybėje Europos valstybių liudija, jog multikultūralizmo idėjos neveikia, o pernelyg intensyvus kultūrų maišymasis gali vesti prie terorizmo ir nedemokratinių socialinio gyvenimo apraiškų. Reikia stengtis kurti pasaulį tokį, kuriame kiekviena tauta turėtų savo namus ir blogų gyvenimo sąlygų dėka nebūtų priversta iš jų iškeliauti. Kilnus gyvenimas savuose namuose- savoje valstybėje, yra kiekvienos visuomenės laimingo gyvenimo pagrindas.