L. Šopauskas. Tikrieji N. Putinaitės metodai ir taikiniai

 (450)
Filosofę dr. Neriją Putinaitę, kitaip nei tipišką filosofą, traukia ne filosofinių sąvokų, bet visuomenėje gyvuojančių mitų analizė. Anot filosofės, „kiekvienas iš mūsų neišvengiamai yra paniręs į mitus, o labiausiai puoselėti reikia tuos, kurie kyla iš visuomenės gyvenimo ir saisto ją jausminiu pagrindu.“
Jonas Basanavičius
Jonas Basanavičius
© wikipedia nuotr.

Tačiau kylantys iš visuomenės gyvenimo ir ją saistantys mitai nėra vienodai vertingi ir ne visi yra puoselėtini, nes vieni nepavergia, o kiti pavergia:

(visuomenės) nepavergia būtent tie, kurie spontaniškai kyla iš visuomenės gyvenimo. Kol mitas kuriasi, laisvai gyvena, vystosi, keičiasi, jis veikia kaip labai pozityvus dalykas. (...) Tačiau didžiausias pavojus, kai mitas imamas kontroliuoti, panaudojant savo asmeniniams (pirmiausia - politiniams) tikslams, visuomenės pavergimui, tokiu atveju jis išsigimsta.“

„Pavergiančių mitų“ analizei ir „demitologizavimui“ autorė skiria daug dėmesio ir dorojasi su jais kryptingai ir sistemingai. Šiame straipsnyje bandysime išsiaiškinti, kokius metodus N. Putinaitė naudoja „demitologizacijai“ atlikti ir į ką yra nutaikyta „pavergiančių mitų“ „demitologizacija“. Metodų aptarimą pradėsime nuo tų, kuriuos autorė taiko iškilių asmenų „mitams“ „demitologizuoti“.

Politinio dėmens ignoravimo metodas

Įsivaizduokime, kad kartą laikraščio ar žurnalo puslapyje perskaitome tokį jaunosios kartos filosofo, besidarbuojančio taip pat ir istorijos baruose, dr. Hermeneuto Pirmeivio pasisakymą:

Kaip rodo naujai atrasti archyviniai dokumentai ir jų interpretacija, paremta pažangiausiais šiuolaikinio mokslo metodais, Lietuvos valdovai Mindaugas, Gediminas ir Vytautas buvo melagiai, sukti intrigantai, žiaurūs savo pavaldinių atžvilgiu, apsirijėliai, girtuokliai ir svetimautojai. Negana to, jie lupdavo savo vaikus ir žmonas, buvo beraščiai (tikrąja žodžio prasme!!!), provincialūs, prietaringi ir visiškai neišmanė filosofijos. Todėl juos reikia nuvainikuoti (perkeltine žodžio prasme), demitologizuoti ir nuo šiol vertinti atsižvelgiant į išdėstytus faktus. Laikas pradėti svarstyti, ar nereikėtų Lietuvos miestų ir miestelių aikščių atlaisvinti nuo Mindaugo, Gedimino ir Vytauto balvonų ir jas papuošti moderniai ir europietiškai Lietuvai labiau tinkančiais akcentais.

Kaip vertintume tokį pasažą? Turbūt pasakytume, kad net jei visa tai, ką sako dr. Hermeneutas Pirmeivis ir tiesa, visa tai neturi reikšmės, nes Mindaugą, Gediminą ir Vytautą gerbiame ne už jų psichologines charakteristikas ir ne už jų asmeninės moralės dorybes, ir ne už jų dvasinę kultūrą; mes šiems valdovams rodome pagarbą už tą politinį vaidmenį, kurį jie atliko lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istorijoje. Todėl dr. Hermeneuto Pirmeivio atlikta „demitologizacija“ ir „nuvainikavimas“ tėra išpuolis, parodantis paties autoriaus nesusivokimą arba įtartinus ketinimus.

Apsiribojimas psichologiniais, moraliniais ir pasaulėžiūriniais aspektais ignoruojant politinį aspektą sudarė galimybę jaunajam ikonoklastui tris nacionalinius didvyrius pateikti kaip viso labo nesimpatiškus žmogelius. Tokį sofistinį triuką pavadinsime „politinio dėmens ignoravimo metodu“. Šis metodas laikytinas bendresnio sofistinio metodo – pasirinktinio duomenų ignoravimo – variantu.

Tai, kad J. Basanavičius laikomas Tautos tėvu, tautinio atgimimo patriarchu, kuo aiškiausiai nurodo į jo išskirtinai reikšmingą ir pozityvų politinį vaidmenį lietuvių tautos ir valstybės istorijoje. Tačiau dr. N. Putinaitei tokios „smulkmenos“ ne itin rūpi. Turtingoje J. Basanavičiaus biografijoje ji ieško to, kas galėtų pagrįsti „demitologizuojantį“ požiūrį. Kadangi J. Basanavičius buvo tik mirtingas ir klystantis žmogus, rasti tokių dalykų nesukelia sunkumų; o papildžius aptiktus faktus pačios autorės interpretacijomis, galima gauti kaip tik tai, ko reikia.
Laisvūnas Šopauskas

„Demitologizacijos“ baruose uoliai besidarbuojanti dr. Nerija Putinaitė politinio dėmens ignoravimo metodą taiko kiekvieno „demitologizuojamo“ asmens atžvilgiu.

Ypač daug energijos N. Putinaitė išeikvojo „demitologizuodama“ tautinio atgimimo patriarchą dr. Joną Basanavičių. Tai, kad Jonas Basanavičius laikomas Tautos tėvu, tautinio atgimimo patriarchu, kuo aiškiausiai nurodo į jo išskirtinai reikšmingą ir pozityvų politinį vaidmenį lietuvių tautos ir valstybės istorijoje. Tačiau dr. N. Putinaitei tokios „smulkmenos“ ne itin rūpi. Turtingoje J. Basanavičiaus biografijoje ji ieško to, kas galėtų pagrįsti „demitologizuojantį“ požiūrį. Kadangi J. Basanavičius buvo tik mirtingas ir klystantis žmogus, rasti tokių dalykų nesukelia sunkumų; o papildžius aptiktus faktus pačios autorės interpretacijomis, galima gauti kaip tik tai, ko reikia.

Autorė aptaria J. Basanavičiaus figūrą dviem aspektais – psichologiniu ir pasaulėžiūriniu. J. Basanavičiaus autobiografijoje aprašytus tautos patriarcho psichologinius negalavimus N. Putinaitė pasitelkia pristatydama patriarchą kaip psichinį ligonį. N. Putinaitės garbei turime pripažinti, kad J. Basanavičiaus psichinė sveikata vis dėlto netampa pagrindiniu jo veiklos vertinimą lemiančiu faktoriumi. Kur kas didesnį svorį autorė suteikia J. Basanavičiaus pasaulėžiūrai.

J. Basanavičiaus pasaulėžiūra, anot N. Putinaitės, padarė lemiamą įtaką lietuvių tapatybei. J. Basanavičius suformavęs lietuviškosios tapatybės tipą. Jis lietuvius orientavęs nuo europinės tapatybės į azijinę. J. Basanavičius kreipęs lietuvius į pasyvumą, perdėtą gėrėjimąsi praeitimi ir atitrūkimą nuo realybės. Senąją lietuvių civilizaciją įsivaizdavęs kaip taikią, neagresyvią, paremtą bendrumu ir neturėjusią konfliktų, o Europą laikęs griaunamąja jėga, besikėsinančia į senąją lietuvių civilizaciją.

J. Basanavičiaus pasaulėžiūrai valstybiškumas buvęs svetimas; jis kūręs kultūrinę, o ne politinę tautą. Tokia J. Basanavičiaus kurta tauta valstybės sukurti negalinti. J. Basanavičius norėjęs tik kultūrinės autonomijos. J. Basanavičiaus suformuotoje lietuviškoje tapatybėje nesą nuovokos apie gėrio ir blogio perskyrą. Ši savimonė esanti ne už gėrį kovojančio kario, o bandito savimonė. Tai esanti barbariška savimonė, kuri remiasi įsivaizdavimu, kad teisus tas, kuris stipriausias, o jei esi pavergtas, turi susitaikyti su esama padėtimi, iš aktyvaus bandito tapdamas vergu. Tautiškumas, suprantamas basanavičiškai, anot N. Putinaitės, yra viena stipriausių įsiverginimo citadelių. J. Basanavičius, esąs kone kalčiausias dėl to, kad dabar daugelis lietuvių sunkiai tampa piliečiais.

Kiek tokioje interpretacijoje atspindėtos paties J. Basanavičiaus pažiūros, ir kiek dalykų, kurie patriarchui net į galvą nebuvo atėję, palieku spręsti skaitytojui. Į akis krinta kitas dalykas. N. Putinaitė kalba apie J. Basanavičiaus pasaulėžiūrą ir apie tai, kad J. Basanavičius (kažkokiu mistiniu būdu?) suformavo netikusią lietuvių tapatybę, tačiau vengia kalbėti apie J. Basanavičiaus politinę veiklą ir jo atliktą politinį vaidmenį. Prisiminus šį vaidmenį kyla klausimų, atskleidžiančių N. Putinaitės traktuotės dirbtinumą. Visų pirma, nuostabą kelia tas faktas, kad tokiam neva liguistam žmogeliui ir svaičiotojui, tikram kenkėjui, nukreipusiam šalį iš deramo kelio, atiteko pirmininko vaidmuo ir Didžiajame Vilniaus Seime, ir Lietuvos Taryboje, paskelbusioje Nepriklausomybę ir vadovavusioje valstybės atkūrimui? Ir kaip čia nutiko, kad šis kenkėjas pripažintas tautinio atgimimo patriarchu, Tautos tėvu?

N. Putinaitė, aptarinėdama Just. Marcinkevičiaus asmenį, nupiešia eilinio sovietmečio epochos prisitaikėlio kultūrininko, prasibrovusio į nomenklatūrą, portretą. Pakeitus kūrinių pavadinimus ir vieną kitą detalę galėtume gauti bet kurio kito nomenklatūrinio kultūrininko, tarkim, kad ir Eduardo Mieželaičio, portretą.
Laisvūnas Šopauskas

Didelio „demitologizuojančio“ autorės dėmesio susilaukė ir antrojo tautinio atgimimo dainiaus Justino Marcinkevičiaus asmuo. Anot N. Putinaitės, „Marcinkevičius jau nebeturi poveikio žmonėms, yra spontaniškai nebeįdomus. Tačiau pats Just. Marcinkevičiaus mitas dar tvirtas.“ Vis dėlto, kaip autorė sakė žurnalistui, apie Just. Marcinkevičių ji kalbanti visur, kur tik skaito pranešimą, mat Just. Marcinkevičiaus išskirtinis pozityvus vaidmuo tautai tėra vienas iš mitų apie tarybinę tikrovę, tačiau jo konkretus kūrybinis vaidmuo formuojant tarybinę propagandą nekelia abejonių. Jis rašęs propagandines eiles ir užėmęs nomenklatūrinius postus, už savo tokią veiklą buvęs dosniai režimo atlygintas.

Ankstyvuosiuose eilėraščiuose Just. Marcinkevičius šlovinęs Staliną, vėliau pagal užsakymą parašęs apysaką „Pušis, kuri juokėsi“. Poema „Mindaugas“ buvusi „tautiškumo ir patriotizmo surogatas, kuriuo tarybiniai lietuviai buvo maitinami vietinės nomenklatūros. Ji įtvirtino pasakojimą apie tai, kad Lietuva buvo nuolat skriaudžiama ir engiama, ir kad dėl visų Lietuvos bėdų kalti iš visų pusių ją visais laikais atakavę svetimieji. Ji suteikė galimybę tarybinei lietuviškai valdžiai save pateikti kaip puoselėjančią tautiškumą, kaip esančią vienintele tos nualintos ir vargstančios, pasyvios Lietuvos gynėja.“ Didelė Just. Marcinkevičiaus įtaka buvusi ir ateistinėje propagandoje. Just. Marcinkevičiaus „Publicistinė poema“ buvusi pavyzdinė ir propagandiškai įtakinga ateistinė autobiografija. Šiame kūrinyje Just. Marcinkevičius parodęs, kaip Dievo atsisakęs žmogus tarsi atranda gamtą, žemę, jos amžinumą; sekant Just. Marcinkevičiumi žemės poetika sovietmečiu buvusi įtvirtinta kaip tikėjimo į Dievą pakaitalas. Iki pat sovietmečio pabaigos Just. Marcinkevičius tarnavęs sovietiniam režimui ir dėl tos tarnystės niekada neapgailestavęs.

N. Putinaitė, aptarinėdama Just. Marcinkevičiaus asmenį, nupiešia eilinio sovietmečio epochos prisitaikėlio kultūrininko, prasibrovusio į nomenklatūrą, portretą. Pakeitus kūrinių pavadinimus ir vieną kitą detalę galėtume gauti bet kurio kito nomenklatūrinio kultūrininko, tarkim, kad ir Eduardo Mieželaičio, portretą. Tačiau jei atkreipiame dėmesį į N. Putinaitės ignoruojamą politinį Just. Marcinkevičiaus veiklos dėmenį, pamatysime visą rūpestingai konstruojamo portreto iškreiptumą. Visi puikiai žino, kad Just. Marcinkevičius buvo Sąjūdžio Tarybos narys, kad jis sakydavo patriotines kalbas šimtatūkstantiniuose mitinguose, o tų mitingų dalyviai kažkodėl pasitikdavo poetą ne šūksniais „Gėda!“, bet audringais plojimais. Just. Marcinkevičius taip pat yra Nepriklausomos Lietuvos Konstitucijos preambulės autorius. Visus buvo apėmęs pamišimas ir niekas nesugebėjo atpažinti daugelį dešimtmečių uoliai režimui tarnavusio propagandisto? O gal N. Putinaitės piešiamas paveikslas yra ne portretas, o tiesiog karikatūra?

Redukcijos į sovietžmogį metodas

N. Putinaitė puikiai supranta, kad politinio dėmens ignoravimo metodo galia yra menka. Pritaikius šį metodą galima sukelti abejonę, ar tam tikras gerbiamas asmuo buvo geras žmogus. Toks rezultatas ambicingam demitologizatoriui yra per menkas. Tikras demitologizatorius siekia visam laikui pakeisti egzistavusį palankų asmens vaizdinį nauju nepalankiu vaizdiniu. Tam tikslui pasiekti yra taikomi metodai, susiejantys ir sutapatinantys „demitologizuojamą“ asmenį su asmeniu ar asmenimis, kurie visuomenės akyse vertinami vienareikšmiškai neigiamai. Tokio susiejimo tikslas yra perkelti neigiamą vertinimą nuo visuotinai neigiamai vertinamo asmens ar asmenų ant „demitologizuojamo“ asmens.

Kaip tai daroma, paaiškinsime pasitelkę pagalbon jau pažįstamą personažą – dr. Hermeneutą Pirmeivį. Tarkime, kartą dr. Pirmeivis, praradęs savitvardą, o gal priešingai – atsipalaidavęs, suformuluoja tokį pasisakymą:

Kodėl mes garbiname Vytautą ir net vadiname jį „Didžiuoju“? Ar žinote, tautiečiai, kad Vytautas yra didysis valstiečių įbaudžiavintojas? Ar žinote, ką reiškia būti baudžiauninku? Nežinote? Tai aš paaiškinsiu: baudžiauninkas – tai antrarūšis žmogus, sistemingai žeminamas žmogus; būti baudžiauninku yra ne ką geriau, negu žydu prie Hitlerio! O kai žemaičių valstiečiai įbaudžiavinimui pasipriešino, Vytautas žemaičių sukilimą paskandino kraujyje. Vadinasi, Vytautas – tai mūsų Hitleris, ir joks jis didysis, greičiau – kruvinasis! Ar ilgai dar stovės kruvinojo fašisto balvonai mūsų miestų ir miestelių aikštėse?

Jei atrodo, kad pavyzdys pritemptas, pagūglinkite žodžių junginį „american Hitler Jefferson Davis“.

Nei N. Putinaitės pamėgtieji politinio dėmens ignoravimo, redukcijos į sovietžmogį ir redukcijos į sovietiškumą metodai, nei bandymas nuslėpti tikrąjį objektą, o priemonę pristatyti kaip tyrimo objektą, nei siekis bet kokiomis priemonėmis sutriuškinti nacionalizmą, be abejo, nieko bendra su objektyvumu ir mokslu neturi. Siekis sutriuškinti nacionalizmą yra ideologinis ir propagandinis, o metodai, kuriuos šiam tikslui pasitelkia N. Putinaitė, yra manipuliaciniai ir sofistiniai.
Laisvūnas Šopauskas

Ką tik pristatytame pasisakyme dr. Hermeneutas Pirmeivis pasitelkė metodą, vadinamą „redukcija į Hitlerį“. Šis sofistinis triukas yra atskiras bendresnio sofistinio triuko, kurį galima pavadinti „redukcija į blogą žmogų“, variantas.

Dr. Nerija Putinaitė kiekvieno „demitologizuojamo“ asmens atžvilgiu pritaiko redukcijos į blogą žmogų metodo variantą, kurį galima pavadinti „redukcija į sovietžmogį“. Metodo esmė – parodyti, kad „demitologizuojamas“ asmuo turi gausų sovietžmogiams būdingų bruožų rinkinį, todėl yra viso labo pasigailėtinas sovietžmogis ir turi būti vertinamas kaip sovietžmogis, t. y. neigiamai.

Justino Marcinkevičiaus atžvilgiu šį metodą pritaikyti yra visiškai nesunku, nes poetas didžiąją gyvenimo dalį nugyveno sovietmečiu, reiškėsi kaip tarybinis rašytojas, rašė propagandinius kūrinius, priklausė kūrybinei nomenklatūrai, už kūrybą jam buvo gerai mokama ir t.t. Žodžiu, tikras sovietžmogis, ne kas nors kitas, o būtent sovietžmogis ir viso labo pasigailėtinas sovietžmogis.

Pastaruoju metu N. Putinaitė Just. Marcinkevičiaus atžvilgiu pritaikė dar vieną redukcijos į blogą žmogų metodo variantą – redukciją į A. Sniečkų. Kalbėdama diskusijoje Knygų mugės metu ji pabandė nutrinti ribą tarp poeto ir sovietinių represinių struktūrų darbuotojo bei ilgamečio sovietinės Lietuvos komunistų vado Antano Sniečkaus. Anot N. Putinaitės, Just. Marcinkevičius niekuo nesiskiria nuo A. Sniečkaus, nes ir pastarojo „kalbose, netgi išspausdintose „Tiesoje“, naudojami žodžiai Lietuva ir tauta, kur realiai buvo leidžiama kalbėti apie liaudį. Retorinis klausimas – tai A. Sniečkus irgi buvo valstybiškas, jis irgi už tautą, už Lietuvą buvo.“

Šis begėdiškas ir beprotiškas bandymas nutrinti ribą tarp poeto ir masinių represijų organizatoriaus yra labai svarbus, nes apnuogina N. Putinaitės etosą ir patosą, parodo, kad siekdama atlikti „demitologizacijas“ ir įgyvendinti tikslus, kuriems „demitologizacijos“ tarnauja, N. Putinaitė pasiryžusi nevengti jokios intektualinės ir moralinės akrobatikos.

Atrodytų, kad J. Basanavičiaus atžvilgiu redukcijos į sovietžmogį metodas nėra tinkamas – juk J. Basanavičius negyveno sovietinio režimo valdymo metais. Jei taip manote – giliai klystate! Lygiai taip pat, kaip redukcija į Hitlerį gali būti pritaikyta asmenų, gyvenusių tada, kai niekas nei apie Hitlerį, nei apie fašizmą nebuvo girdėjęs, taip ir redukcija į sovietžmogį gali būti pritaikyta atžvilgiu tų, kurie negyveno sovietų valdžioje. Jau pristatėme N. Putinaitės interpretaciją, pagal kurią J. Basanavičius suformavo modernią lietuviškąją tapatybę, kuri, pasirodo, esanti azijinė, priešiška Europai, pasyvi, kultūrinė, o ne politinė, o svarbiausia – skatinanti įsiverginimą. Šitaip interpretavus J. Basanavičiaus pasaulėžiūrą ir neva jo suformuotą lietuvišką tapatybę, J. Basanavičiaus atžvilgiu pritaikyti redukcijos į sovietžmogį metodą yra vienas juokas. N. Putinaitė tai ir daro. Ji teigia: „Okupantui politiškumą nuvalyti nuo tautiškumo nebuvo sunku, nes buvo gyvi J. Basanavičiaus suformuoti tautiškumo įvaizdžiai. Jo idėjos okupantui tiko. Iš liaudinio valstietiškumo padaryta dekoracija, pseudokultūra su harmonizuotais šokiais ir dainomis.“ Štai ir viskas! Užtenka poros sakinių ir J. Basanavičius jau tampa protosovietžmogiu – visų sovietžmogių pirmeiviu, dar daugiau – pasirodo, ir jo idėjas bei veiklos rezultatus sovietinis okupantas pripažinęs savais, deramai įvertinęs ir panaudojęs savo tikslams...

Laisvūnas Šopauskas
Laisvūnas Šopauskas
© Asmeninio albumo nuotr.

Tiesa, yra keletas „smulkmenų“, kurias koncepcijos įtikinamumo labui N. Putinaitė nutyli. Visų pirma, ji nutyli, kad tas „nesunkus“ plono politiškumo luobo nuo lietuviškosios tapatybės „nuvalymas“ reiškė dešimtis tūkstančių bėglių, pasitraukusių iš Lietuvos artėjant sovietų kariuomenei, dešimtis tūkstančių nužudytų partizanų, šimtus tūkstančių ištremtų į Sibirą ir penkias dešimtis metų griežtos pasaulėžiūrinės kontrolės, įgyvendinant nuoseklų projektą, kuriuo senoji inteligentija buvo pakeista naująja, klusnia sovietine inteligentija. Ir nepaisant visų šitų „nesunkių“ pastangų „krapštant“ ploną politiškumo luobą nuo lietuviškos tapatybės, vos atsiradus galimybei politiškumas prasiveržė Sąjūdžio revoliucijos pavidalu.

Redukcijos į sovietizmą metodas

Ambicingas demistifikatorius vargu ar apsiribos atskirų iškilių asmenybių „demitologizacija“. Galų gale, viena iškili asmenybė – tai tik vienas „mitas“. Aukštasis pilotažas „demitologizacijos“ baruose yra parodomas tada, kai „demitologizuojama“ ištisos šalies ar net viso civilizacinio regiono kultūrinė tradicija, t.y. kada „demitologizuojamas“ iš karto visas tą tradiciją sudarantis „mitų“ rinkinys.

Išsiaiškinti, kaip tai daroma, ir vėl mums padės geras pažįstamas, ambicijų nestokojantis demitologizatorius dr. Hermeneutas Pirmeivis. Tarkime, kad išpūtęs cigaro dūmus ankstesnę savo oraciją dr. Pirmeivis pratęsia taip:

Vytauto suformuotas fašistinis baudžiavinis režimas išliko Lietuvoje daugelį šimtmečių ir padarė neišdildomą poveikį Lietuvos kultūrai ir lietuvio tapatybei. Nė kiek neperdėdami galime pasakyti, kad Lietuvos kultūra ir lietuvio tapatybė savo esme yra nuosekliai fašistinė. Nieko nuostabaus, kad vos įžengus į Lietuvą Vokietijos kariuomenei, lietuviai iš karto puolė žudyti žydų. Jei ne sovietinė okupacija, tai protofašistinis Smetonos režimas dėl natūralių lietuviškos kultūros tendencijų būtų dėsningai evoliucionavęs į fašistinį ir lietuviai vis tiek žydus būtų išžudę. Vokiečių kariuomenės atėjimas tiesiog padėjo atsiskleisti visuotinai įsigalėjusioms fašistinėms lietuvių kultūros tendencijoms. Prieš fašizmą Lietuvos kultūroje reikia kovoti, nes jei šioms tendencijoms bus ir toliau leista dominuoti, Lietuva bus amžinai pasmerkta vilktis pažangiosios žmonijos uodegoje.

Atrodytų – paistalai, kokių joks psichiškai sveikas žmogus nesuformuluos? Neskubėkite!

Dr. Hermeneutas Pirmeivis Lietuvos kultūrai pritaikė redukcijos į fašizmą metodą. Šis metodas iš tikrųjų taikomas ištisų šalių kultūrai „demitologizuoti“. Štai Erichas Frommas redukavo į fašizmą keleto pastarųjų šimtmečių Vokietijos kultūrą. Na ir kas, kad 18 ar 19 amžiuje nebuvo nei Hitlerio nei fašistų judėjimo. Užtat, anot Frommo, buvo tradicinė šeima, kurioje vyras dirbo ūkyje arba amatininko dirbtuvėje, o žmona prižiūrėjo namus ir augino vaikus. Tokia šeima, anot Frommo, ugdė „autoritarinę asmenybę“, o tokia asmenybė esanti fašizmo pagrindas. Taigi, visa Vokietijos kultūra per kelis pastaruosius šimtmečius esanti fašistinė ar bent protofašistinė.

Redukcijos į fašizmą metodas yra bendresnio metodo, kurį galima būtų pavadinti „redukcija į blogą -izmą“ versija. Redukcijos į blogą -izmą metodo versijų yra daugybė, ir jos yra plačiai naudojamos. Vakarų šalyse yra gausybė kairiųjų intelektualų, kovojančių prieš savo šalies ir neretai – prieš visos Vakarų civilizacijos kultūrinę tradiciją savo tekstuose jas pristatydami kaip viso labo visokiausių ydų – nelygybės, neteisingumo, eksploatacijos, imperializmo, militarizmo, kolonializmo, rasizmo, vergovės, antisemitizmo, fašizmo, patriarchalizmo, maskulinizmo, seksizmo, homofobijos ir gausybės kitų anksčiau išgalvotų bei naujai išrandamų smerktinų -izmų rinkinius.

N. Putinaitės tekstai priklauso šiai „įžvalgiai“ literatūros pakraipai ir skiriasi nuo įprastų šios pakraipos opusų tik tuo, kad autorė turi savo arsenale labai ribotą -izmų, kuriais galėtų apkaltinti Lietuvos visuomenę ir civilizaciją, pasirinkimą. N. Putinaitė puikiai supranta, kad absoliuti dauguma įprastų -izmų, kuriuos Vakarų kairieji prikaišioja savo visuomenėms, tarkim, tokie kaip rasizmas ar patriarchalizmas, ne itin „pažengusios“ Lietuvos skaitytojui jokio įspūdžio nepadarys. Todėl ji nusitveria vienintelio, bet Lietuvos sąlygomis labai paveikaus ir parankaus -izmo – sovietizmo. Į tai atsižvelgdami metodą, kurį N. Putinaitė pritaiko Lietuvos kultūros atžvilgiu, vadinsime „redukcijos į sovietizmą metodu“.

Lietuvio tapatybės tipas, kurį suformavo J. Basanavičius, anot N. Putinaitės, buvo priimtinas sovietiniam režimui ir prie sovietinių aplinkybių lengvai prisitaikė. Lietuvybės puoselėjimo praktikos sovietmečiu neatskiriamai susiliejo su sovietų valdžios taikytomis indoktrinavimo priemonėmis, kurias lietuviai sąmoningai ir noriai patys savo apsisprendimu naudojo. Šitoks basanavičiško lietuviškojo tapatumo ir sovietinių indoktrinavimo praktikų susiliejimo rezultatas buvęs „tarybinis tautiškumas“. Sovietmečiui pasibaigus tas tapatybės tipas kiek transformavosi ir prisitaikė prie dabarties poreikių.

Anot N. Putinaitės, „turėdami valstybę su moderniais įstatymais, gyvendami rinkos sąlygomis, mes vis tiek tebesame homo sovieticus.“ Lietuvos visuomenę sovietizmas esąs persmelkęs taip giliai, jog „(g)alėjo taip susiklostyti, kad atsikratę okupacinės valdžios būtume turėję lokalinę sovietinę valstybę, daugiau ar mažiau nepriklausomą nuo Rusijos. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, jis šalia – Baltarusija. Tai tarsi nepriklausoma valstybė, bet yra totalitarinė. Tokio pasirinkimo galimybė buvo visai reali ir mums.“

Sovietizmas, pasireiškiantis kaip žmonių atsiribojimas ir priešiškas santykis su valstybe, menka pagarba įstatymams, specifinis individualizmas ir vartotojiškumas. Kasdienės prisitaikymo praktikos, išplitusios sovietmečiu, tebeveikia lietuvių elgseną. Todėl turime iš esmės sovietinį lietuvio tapatybės tipą. Anot N. Putinaitės, „Europinė valstybė remiasi laisve, ir svarbiausia, asmenybe, gebančia šia laisve naudotis bei pasirengusia ją ginti. Kai skundžiamasi pilietiškumo stoka Lietuvoje, tai reiškia, kad sovietmečiu sustiprintas azijinis mentalitetas yra daug stipresnis nei laisvės vertinimas. (...) Mes turime tik destrukcijos patirtį. Tad prasilenkiame su Europa, keliančia laisvės ir pozityvios kovos tikslus.“ Taigi, anot N. Putinaitės, turime giliai sovietinį lietuvį ir giliai sovietinę kultūrą; lietuviškumas iš esmės tapatus sovietiškumui.

Atkreipsime dėmesį, kad redukcijos į sovietžmogį ir redukcijos į sovietizmą metodai yra labai parankūs, nes autorę padaro nepaveikią jokiai kritikai ir suteikia pagrindą užimti moralinio pranašumo poziciją – autorė save gali vaizduoti kaip kovotoją už nenorimą matyti ir pripažinti tiesą, o kiekvienas kritikas gali būti pavaizduotas kaip sovietizmo vis dar neatsikratęs ir sovietinių laikų išsiilgęs žmogelis.

Tikrieji N. Putinaitės taikiniai

N. Putinaitė save mėgsta pristatyti kaip kovotoją prieš sovietizmo apraiškas. Tačiau aukščiau pateikta analizė verčia tuo suabejoti.

Iškalbingas pats faktas, kad N. Putinaitės vykdomos „demitologizacijos“ objektais tampa tautinio atgimimo patriarchas J. Basanavičius ir antrojo tautinio atgimimo dainius Just. Marcinkevičius – dvi centrinės figūros politinio tautiškumo (nacionalizmo) judėjime. „Demitologizacijų“ objektu taip pat tampa lietuviškasis tapatumas ir lietuviškoji kultūra, kurie didžiąja dalimi dabartinį pavidalą įgavę būtent dėl nacionalizmo įtakos. Visa tai verčia manyti, kad N. Putinaitės atliekamos „demitologizacijos“ yra nukreiptos visai ne prieš sovietizmą, o prieš nacionalizmą – sovietizmas viso labo yra priemonė, kuria naudodamasi N. Putinaitė bando sukompromituoti nacionalizmą ir nacionalistus. Kitaip tariant, sovietizmas yra visai ne objektas ar taikinys, o vėzdas, kuriuo N. Putinaitė daužo jai neįtinkančius nacionalizmą ir nacionalistus; tikrieji N. Putinaitės taikiniai – nacionalizmas ir didieji nacionalistai.

Nuožmi kova prieš nacionalizmą, kurią su tokiu užsidegimu vykdo N. Putinaitė ir kiti kultūrliberalai, nėra nauja. Kiekvienas sovietmečiu gyvenęs puikiai prisimena, kaip nuožmiai komunistų partija, komjaunimas, ideologinis aparatas ir saugumo tarnybos kovojo prieš menkiausias „buržuazinio nacionalizmo“ apraiškas. Nacionalistai tuo metu buvo laikomi komunistinės ideologijos ir Sovietų Sąjungoje statomos naujos visuomenės priešais. Dabarties Lietuvoje, nepaisant visų pokyčių, matome kone tiesioginę analogiją su sovietmečio situacija: prieš nacionalizmą kovoja Europos Sąjungos elitas ir jį aptarnaujantys valstybių-narių elitai, ES lėšas įsisavinančios ideologinės institucijos, liberalų ir neomarksistų eurokomjaunuoliai.

Šioje vietoje dera aptarti ir N. Putinaitės kovos prieš nacionalizmą santykį su patriotizmu. N. Putinaitės knyga pretendavo į „Patriotų“ premiją, o KAM vadovo Juozo Oleko atsisakymas ją skirti sukėlė gyvas diskusijas visuomenėje.

Čia neturime galimybės išsamiai išaiškinti nacionalizmo ir patriotizmo sąvokas.

Labai trumpai kalbant patriotizmo sąvoka gali būti išaiškinta pasakius, kad patriotizmas yra įsipareigojimas politinės tautos projektui. O nacionalizmas gali būti išaiškintas kaip patriotizmo atmaina, kuri gyvuoja neluominėje visuomenėje, t.y. visuomenėje, kurioje piliečio teises įgyja ir gali įsitraukti į politinės tautos projekto įgyvendinimą visi arba beveik visi šalies gyventojai. Dabartinės visuomenė yra neluominė, todėl dabartinėmis sąlygomis sąvokų patriotas ir nacionalistas referentai sutampa, t.y. šiuo metu kiekvienas patriotas yra nacionalistas, ir atvirkščiai. Atitinkamai ir kova prieš nacionalizmą reiškia ne ką kitą, kaip kovą prieš patriotizmą.

Taigi, kovodama prieš nacionalizmą N. Putinaitė tuo pat metu kovoja ir prieš patriotizmą. Rimtai svarstyti tokį asmenį kaip pretendentą į „Patriotų“ premiją yra graudus nesusipratimas.

Išvados

Nei N. Putinaitės pamėgtieji politinio dėmens ignoravimo, redukcijos į sovietžmogį ir redukcijos į sovietiškumą metodai, nei bandymas nuslėpti tikrąjį objektą, o priemonę pristatyti kaip tyrimo objektą, nei siekis bet kokiomis priemonėmis sutriuškinti nacionalizmą, be abejo, nieko bendra su objektyvumu ir mokslu neturi. Siekis sutriuškinti nacionalizmą yra ideologinis ir propagandinis, o metodai, kuriuos šiam tikslui pasitelkia N. Putinaitė, yra manipuliaciniai ir sofistiniai.

N. Putinaitės ir jos ratelio kova prieš sovietinę Lietuvą ir sovietiškumą yra ne kas kita, kaip gudriai užmaskuota kova su politiniu tautiškumu (nacionalizmu), o kova prieš nacionalizmą kartu yra ir kova prieš patriotizmą. Savo esme ir galutiniais tikslais – ištautinti ir išvalstybinti Lietuvos piliečius paverčiant juos klusnia individų mase, iš kurios socialiniai eksperimentatoriai lipdys pažangią ateities visuomenę pagal ideologijos diktuojamą vaizdinį – N. Putinaitė nesiskiria nuo sovietinių kovotojų prieš nacionalizmą. Dr. Nerijos Putinaitės tekstai ir veikla kaip reta akivaizdžiai atskleidžia, kokiu mastu dabarties Lietuvoje yra ideologizuoti socialiniai ir humanitariniai mokslai – gal net labiau, negu sovietmečiu.

Autorius yra filosofas, logikas.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

M. Jackevičius. A. Butkevičius praregėjo – jie išvažiuoja (501)

Andrius Užkalnis juos vadina čikenfektoriais, Irena Degutienė – tėvynės nemylinčiais. Užtat premjeras Algirdas Butkevičius visai kitoks: nepraėjo nė ketveri metai vadovaujant ministrų kabinetui, ir ketvirtadienį pareiškė padaręs išvadas, kodėl žmonės emigruoja.

J. Udris. Kiek VRK gali reguliuoti žurnalistiką? (23)

Žiniasklaida nejuokais įsiuto. Ir, manau, ne be reikalo. O įsiuto dėl to, kad buvo priversta aiškintis Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), kad žurnalistų parengtos publikacijos neva yra politinė reklama – konkrečios partijos ir jos lyderio propaganda.

A. Vaišnys. Cenzūra įslenka su teisingumo kauke (30)

Nepaisant to, kad cenzūra draudžiama, ją Lietuvoje bandoma įteisinti tiesiog visiškai laisvai interpretuojant įstatymus. Kodėl tos cenzūros ranka jau yra išlindusi?

V. Saldžiūnas. Kokią nemalonią tiesą apie Lietuvą pasakė D. Trumpas? (587)

Donaldo Trumpo vadovaujamos JAV gali ir neginti Baltijos šalių, jei jas užpultų Rusija. Tokia žinia ėmė sklisti ketvirtadienį, po respublikonų kandidato į prezidentus D. Trumpo pasisakymo JAV žiniasklaidoje. Ir prasidėjo isterija – kaip sakoma, kakučiai pataikė į ventiliatorių.

I. Makaraitytė. Tokių stebuklų dar nėra buvę (182)

Didžiulis susirūpinimas Zenono Vaigausko veide. Dar tiek skundų jis neregėjęs. Plaukia skundai vienas po kito ir iš rinkėjų, ir iš kitų partijų.