Terminas socialinis eksperimentas daugeliui mano kartos lietuvių turi automatiškai neigiamą atspalvį dėl asociacijos su plataus masto socialiniu eksperimentu, paremtu itin ribota ideologija, pamėginusia nuosekliai ignoruoti ištisas žmogaus egzistencijos sritis (be abejonės, pirmiausia tas, kurios sudėtingesnės ir reikalauja sąmoningų susivokimo pastangų).
Liudvika Pociūnienė
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Pasekmes jaučiame iki šiol. Šios ideologijos nešėjai rėmėsi fanatišku įsitikinimu, kad būtis nulemia sąmonę, ir jokių kitų faktorių apskritai nėra. Metafizika paskelbta nuobodybe, religija – prietarais. Socialinis eksperimentas žlugo, nes buvo surengtas ir vykdomas nesiskaitant su žmonių valia ir prigimtimi, bet pati ideologija kaip supaprastintas (veikiau – suprimityvintas) pasaulio matymas niekur nedingo...

Šį kartą prie tokios plačios temos norėčiau prieiti nuo labai konkretaus epizodo, kuris tapo priežastimi komentarą pasiūlyti būtent DELFI portalui. Pradėsiu nuo citatos iš neseniai paskelbto Nidos Vasiliauskaitės komentaro:

„Septyniolikmečio gėjaus savižudybė kelia minčių ne tik apie viena iš galimų jos priežasčių tapusią institucionalizuotą homofobiją (apie tai jau rašė kiti)...“

Čia norėčiau patikslinti, nes tokio termino kaip institucionalizuota homofobija nei girdėti, nei skaityti neteko. Jei autorė šiuo atveju duoda nuorodą į mano straipsnį „Kultūros baruose“ „Naivumas ar gudravimas“, kuriame minima Andrew Solomon‘o studija apie depresiją „Pusiaudienio demonas“ , tai šioje knygoje vartojamas terminas „internalizuota homofobija“, kitaip tariant, bjaurėjimasis savo netipiškai besiformuojančiu lytiškumu, nulemtas bendraamžių agresijos, patyčių ar griežto atmetimo šeimoje. 

Šia prasme reikėtų pastebėti, kad emociškai skurdi, primityvi aplinka lygiai taip pat reaguoja ir į bet kokį kitoniškumą, nebūtinai susijusį su lytiškumu, tai – bendruomenės, visuomenės nebrandumo apraiška, verčianti susimąstyti apie tai, kas gi riboja šiaip jau fiziškai ir psichiškai sveikų žmonių brandos galimybes. Be to, vertėtų paieškoti ir lietuviškesnio termino – gal „vidinė“ ar „įgyta“ homofobija – o šios termino paieškos neišvengiamai vestų ir prie klausimo, ar tokia į save nukreipta homofobija nėra kartais susijusi su giminės pratęsimo bei savisaugos instinktais labiau, nei su aplinkos poveikiu, ar apskritai šią savijautą dera vadinti homofobija. Bet dabar grįžtu prie N. Vasiliauskaitės citatos – jau su patikslintu terminu:

Pasenęs nesubrendėlis – labiausiai apgailėtina būklė, tačiau marazmo ženklų galima pastebėti ir vidutinio amžiaus žmonėse.
Liudvika Pociūnienė

„Septyniolikmečio gėjaus savižudybė kelia minčių ne tik apie viena iš galimų jos priežasčių tapusią internalizuotą homofobiją, bet ir apie kitą – susijusį – fenomeną: apie vadinamąjį coming out‘ą, viešą savojo homoseksualumo išpažinimą kaip politinę homoseksualių asmenų matomumo didinimo priemonę.“

Šioje įžvalgoje faktiškai paminėtos dvi nebrandžios reakcijos į problemą, kurią labai naudinga būtų panagrinėti būtent asmenybės brandos aspektu. 

Kadangi nebrandus reiškimasis viešumoje jau kuris laikas dominuoja ir labai pasiteisina, kai reikia atkreipti dėmesį į save, tikriausiai verta prisiminti, ką vis dar laikome brandžios asmenybės bruožais.

Brandžiai asmenybei būdingas gebėjimas užmegzti konstruktyvų kontaktą su kitais žmonėmis, pakankamai aiškus savo tapatybės suvokimas, gebėjimas sakyti tiesą, neniekinant kitaip manančio, savo poreikių nelaikyti svarbesniais už kitų, galų gale, gebėjimas prisiimti atsakomybę už kitus bei už savo sprendimų pasekmes.

Turbūt nebūtų labai daug prieštaraujančių tokiam išvardijimui, ir daugelis sutiktų, kad būtent dėl šių savybių trūkumo dažnai patiriame nereikalingą stresą, konfliktines situacijas, jaučiamės nesaugūs, išgyvename priešiškumą ir apleistumo jausmą. Nieko nauja nepasakyčiau ir tardama, kad šios savybės neatsiranda savaime – jos ugdomos, jas galima išsiugdyti... Ir procesas neišvengiamai prasideda nuo klausimo – kas aš ir kokia viso to, kas su manimi vyksta, prasmė. O čia jau turim pripažinti, kad dažnai ir suaugęs žiūri į šiuos klausimus pro pirštus. Randame tam daugelį pasiteisinimų, kurių populiariausias – nėra laiko.

„Keistas dalykas tas gyvenimas, ir jūs tikriausiai pastebėjote, kuo paprastai jis baigiasi...“ yra kadaise pasakiusi šviesios atminties ir unikalaus humoro jausmo aktorė Faina Ranevskaja.
Vis dėlto tas laiko tarpas tarp gimimo ir mirties yra netolygus – vaikystėje dominuoja žaismas, paauglystėje – maištas ir lytiškumo atradimai, jaunystėje – kova už vietą po saulę ir arši konkurencija, gebėjimas atjausti ir įsipareigoti – tai jau tikrieji brandos ženklai, be kurių negalima kalbėti apie kokį nors jausmų tvarumą, ir galiausiai senatvė – jeigu ji žmogui duota – tai laikas pasiruošti prasmingai, laimingai gyvenimo pabaigai. Pasenęs nesubrendėlis – labiausiai apgailėtina būklė, tačiau marazmo ženklų galima pastebėti ir vidutinio amžiaus žmonėse. Žinoma, visa tai sąlygiška ir kiekviename žmoguje reiškiasi savaip, bet vis dėlto brandos slenksčiai yra realus dalykas ir paaugliško mentaliteto sureikšminimas populiariojoje kultūroje ar viešojoje erdvėje daro žalą pirmiausia paaugliams, susiduriantiems su bene pačiu sunkiausiu brandos slenksčiu.
Šio slenksčio prasmė – išmokti valdyti audringai pabundančius instinktus ir kartais labai keistus impulsus. Paauglystėje kartais išgyvenama ne tik homoseksualių, bet ir zoofilinių potraukių – yra tekę girdėti ir labai drastišką bundančio lytiškumo apibūdinimą, teatleidžia man jautresni skaitytojai už citatą: ...“kartais kyla noras išdulkinti bet ką, kas tiktai kruta...“ Normalios raidos atveju čia įsijungia vidinių draudimų sistema, ir, kitaip nei entuziastingai kadaise skelbė Froido pasekėjai, šių impulsų valdymas lemia asmens tapimą suaugusiu ir atsakingu. 

Tie suaugę dėdės ir tetos, kurie sako – spjaukit į tuos vidinius tabu, žaiskit, eksperimentuokit, nevaržykit savęs – iš tikrųjų atlieka pačią blogiausią paslaugą bręstančiam žmogui, jam prieš pat nosį užtrenkdami duris į visavertį, brandų gyvenimą ir pasmerkdami aikštingo (o dėl išaugusių techninių ir fizinių galių ir pavojingo) vaiko egzistencijai.
Liudvika Pociūnienė

Nenoriu skaitytojo apkrauti akademinėmis nuorodomis, tačiau šiandien vis aiškiau suvokiama, kad būtent impulsų ir instinktų valdymas skiria sveiką žmogų nuo ligonio, o psichikos sutrikimo priežastimi sėkmingai gali tapti pataikavimas nesąmoningiems impulsams, ne vien perdėtas instinktų slopinimas. Todėl tie suaugę dėdės ir tetos, kurie sako – spjaukit į tuos vidinius tabu, žaiskit, eksperimentuokit, nevaržykit savęs – iš tikrųjų atlieka pačią blogiausią paslaugą bręstančiam žmogui, jam prieš pat nosį užtrenkdami duris į visavertį, brandų gyvenimą ir pasmerkdami aikštingo (o dėl išaugusių techninių ir fizinių galių ir pavojingo) vaiko egzistencijai. Tai patvirtinančių pavyzdžių apstu jau ir mūsų lietuviškoje kriminalinėje kronikoje.

Siekis parodyti savo homoseksualumą viešai yra gana primityvus intymių impulsų nevaldymo pavyzdys. Beje, lygiai nebrandus elgesys yra ir homoseksualumo, ir heteroseksualumo viešas demonstravimas. Tai tipiškai paaugliška, agresyvi laikysena, siekiant atkreipti aplinkos dėmesį – štai, jau, aš tai galiu, aš kietas...

Aiški nuoroda į „coming out‘o“ laikysenos nebrandumą išsakyta ir Nidos Vasiliauskaitės jau cituotoje publikacijoje : 

...šie „outintojai“ ne šiaip sau nori, kad kokia nors adelė išsirengtų – ne, jie nori ir net reikalauja, kad daugiau mūsų taip darytų – antraip šantažuoja: tai vis slepi? Koks tu bailys!“ [išdrįsk viešai būti silpnas, pažeidžiamas – juk taip cool! ]? Gerai, o kodėl dar „neišdrįsus“ pasirodyti kaip sakinio nesurezgantis kvailys?

Ne „informacijos apie faktą“ išpažinimų spaudimo platforma nori – šaltai ir sausai konstatuoti nepakaktų, būtų nieko verta – reikia emocinio šou, atiduoti savo sielą jos (daugumos) teismui, stovėti nuogam, drebėti ir ašaroti. Kam? Nagi, kad dauguma nors kartą pasijustų pranašesnė, „valdanti padėtį“ . Kad mes visi būtume kristinos ir adelės, o ne savimi disponuojantys asmenys! Bent ne mūsų rankomis tegul.“

Nežiūrint, kad pamatinės mūsų pozicijos iš esmės skiriasi, turiu pripažinti, kad toks autorės kalbėjimas demonstruoja tam tikrą brandos laipsnį – ir tai netruko suerzinti coming out‘o entuziastų. Štai ištrauka iš Romo Zabarausko atsiliepimo į Nidos Vasiliauskaitės nuomonę:
„Taip, atėjo laikas gėjų, lesbiečių., biseksualų ir translyčių asmenų revoliucijai. Atėjo laikas pasakyti: mes čia. Mes nebijome savęs, mes patys apibrėžiame save ir, gerbiama visuomene, jūs turėsite su tuo susitaikyti.

Vienareikšmiškai skatinu – jei esate LGBT ir turite galimybių, atsiskleiskite savo tėvams, giminaičiams, bendradarbiams.

Atsiskleiskite pakeldami taurę už savo gyvenimo partnerį prie kūčių stalo, atsiskleiskite ateidami su savo antrąja puse į darbo vakarėlį ar tėvų susirinkimą mokykloje. Jei tik galite sau leisti, kurkite yotube.com video, rašykite straipsnius, švieskite savo šeimą ir visą visuomenę.

Švieskimęs, atsiskleiskime , spindėkime ir mes iškart nugalėsime, nes laisvė suteikia didesnę laimę, negu bet kokios materialinės sąlygos.“

Siekis parodyti savo homoseksualumą viešai yra gana primityvus intymių impulsų nevaldymo pavyzdys. Beje, lygiai nebrandus elgesys yra ir homoseksualumo, ir heteroseksualumo viešas demonstravimas. Tai tipiškai paaugliška, agresyvi laikysena, siekiant atkreipti aplinkos dėmesį – štai, jau, aš tai galiu, aš kietas...
Liudvika Pociūnienė

Kodėl cituoju šį gana vidutinišką tekstą? Na, tikrai galima rasti ir labiau spindinčių, bet kam gaišti laiką, jei ir šiame yra visas rinkinys tipiškų nebrandžios laikysenos požymių (nors teksto autoriui, regis, jau gerokai per dvidešimt). Kursyvu pažymėjau tas vietas, kuriose autorius išduoda savo ir bendraminčių galimą priklausomybę nuo kitų žmonių, nuo tų, kurie jais rūpinasi ir aprūpina – savarankiškumo demonstravimas šiuo atveju labiau reiškia maištą prieš bendrabūvio taisykles, nei tikrą susivokimą ar savarankiškumą. 

Norint atsiskleisti ar tiesiog pasikalbėti paprastai siekiama užmegzti abipusio palankumo kontaktą, o ne šokiruoti, kaip siūlo autorius. Klausimas apskritai, ko ten rautis prie Kūčių stalo, jei nepripažįsti nei religinės, nei bendražmogiškosios šios šventės prasmės. O frazė „iškart nugalėsime“ signalizuoja apie visišką atkrytį į vaikystę, kai gebėjimas prognozuoti savo veiksmų pasekmes būna dar itin menkai išsivystęs. Bet svarbiausia šio teksto žinia – skatinimas galvoti tik apie save, apie savęs įtvirtinimą, negalvojant apie tai, kaip jausis kiti, dažniausiai artimi ir gera linkintys žmonės (prisiminkime, brandus žmogus labiau linkęs neiškelti savo reikalų aukščiau kitų). Impulsų nevaldymas, siekis dominuoti, šokiruoti – tipiškos nebrandžios saviraiškos formos.
Aršios LGBT aktyvistų ir ne tokios aršios liberalų kritikos sulaukiančios įstatymų pataisos, numatančios baudas už viešą tyčiojimąsi iš šeimos vertybių man atrodo visiškai racionalus dalykas, tik kad neretai ypač nebrandus jų iniciatoriaus viešas elgesys gerokai kompromituoja pačią iniciatyvą. Be to, vien draudimais ir baudomis problemos neįveiksi – reikia labai konkrečios paramos šeimoms ir sutelktų bendrosios kultūros ugdymo pastangų, kitaip tariant, pozityvių atsvarų šiaip jau gana grėsmingam socialiniam eksperimentui, įkvėptam tos pačios, komunizmo ir fašizmo jau pakankamai sukompromituotos ideologijos bei paprasčiausio kraštutinėmis formomis besireiškiančio egoizmo.

Būtent šeima šiuo atveju atlieka imuninės sistemos funkcijas – tik mylinčioje aplinkoje, kur rūpestingai parodoma, kas ir kodėl negražu, o kas – gražu ir gera, gali susiformuoti vidinis atsparumas chaotiškai, vis gausėjančių ir intensyvėjančių juslinių dirgiklių aplinkai. Deja, nemaža dalis europarlamentarų vis dar nemato čia rimto pavojaus ir žūtbūt stengiasi prastumti rezoliucijas, primetančias visiems ES piliečiams seksualinių mažumų ir vartotojiškos ideologijos prioritetus ir siekiančias kiek įmanoma marginalizuoti šeimos įtaką. Tai kelia didelį susirūpinimą tiems Europiečiams, kurie vis dar jaučia atsakomybę už žemyno ir pasaulio ateitį.

Kasdieniame gyvenime ši problema turi labai apčiuopiamų padarinių. Pavyzdžiui, užuot parodę paaugliui brandos galimybes, pataikaudami nebrandumo kultui suaugusieji jas tiek sumenkina, kad dažnas paauglys jų apskritai neberanda ir net nenumano apie jas... Žmogus darosi vis nelaimingesnis ir niekaip nesupranta, kodėl.

Ar LGBT aktyvistams, kurie prisipažino turėję kontaktų su nelaimingu jaunuoliu, išties nė nekrustelėjo sąžinė, kad užuot ištiesę pagalbos ranką, veikiausiai stumtelėjo jį nuo bedugnės krašto?
Liudvika Pociūnienė

Viešas savo netipiško (nesutampančio su daugumos) lytiškumo išpažinimas žmogaus nepadaro laimingesnio, o jautriai prigimčiai gali būti net labai pavojingas. Ryškus pavyzdys – britų eseisto, puikaus komiko (serialas apie Dživsą ir Vusterį), ir veiklaus intelektualo Stepheno Fry‘jaus istorija. Lengvabūdiškas požiūris į moralinius draudimus ankstyvoje jaunystėje buvo atvedęs jį ir į kalėjimo kamerą, bet įgimtas geranoriškumas kitų žmonių atžvilgiu ir kūrybingas veiklumas neleido degraduoti. Pavadinti jį nebrandžia asmenybe neateitų į galvą, ir jis ne iš tų, kurie savo seksualine orientacija naudojasi karjeros ar reklamos sumetimais. Bet dešimto praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje jis ryžosi Oskaro Wilde‘o vaidmeniui režisieriaus Briano Gilberto filme, kuriame homoseksualumo motyvai eksponuojami itin atvirai. Kai kurie kritikai nesusilaikė nuo liaupsių už nepaprastą aktoriaus drąsą ir smerkti jo, tiesą sakant, niekas nesmerkė, – to meto britų visuomenė jau buvo ganėtinai liberali... Tačiau šis vaidmuo aktoriui kainavo giliausią depresiją, kurią dar sunkino ir tai, kad jis negalėjo pabėgti nuo kamerų ir smalsaujančių gyvenimo būdo žurnalistų dėmesio. Geltonosios spaudos puslapiai mirgėte mirgėjo pranešimais apie jo girtavimą ir bandymą nusižudyti. Sunku žiūrėti, kaip šis išties spindinčių, sąmojingų tekstų autorius, jau krizei praėjus pasakoja apie savo išgyvenimus: „... Negalėjau pakelti akių ir sutikti kito žmogaus žvilgsnio... Nekenčiau savęs už tai, bet nieko negalėjau padaryti... Ateitis atrodė visiškai beprasmiška, juoda tuštuma...“. Vis dėlto jis rado gana subtilią išeitį. 1997 metais išleido autobiografiją , pavadintą „Moab is my Washpot“ („Moabas mano apsiplovimo indas“), ir joje, didžiausiam LGBT entuziastų nusivylimui, savo homoseksualumui nesuteikė jokios ypatingos, išskirtinės reikšmės...
Tuo tarsi pasakydamas – meskim tą kvailą madą nuolat priminti netradicinę vieno ar kito menininko orientaciją – juk Wilde‘as, Proustas ar Čaikovskis vertinami ir mylimi ne už tai. 

Grįžtant prie pradžioje minėtos paauglio savižudybės, kyla nepatogus klausimas: ar LGBT aktyvistams, kurie prisipažino turėję kontaktų su nelaimingu jaunuoliu, išties nė nekrustelėjo sąžinė, kad užuot ištiesę pagalbos ranką, veikiausiai stumtelėjo jį nuo bedugnės krašto? Gaila, kad šalia to jaunuolio neatsirado brandaus žmogaus, kuriuo jis būtų galėjęs pasitikėti... Neatsirado nieko, kas būtų padėjęs pamatyti, kad pasaulyje yra daugybė įdomesnių dalykų, kad netipiški lytinį brendimą lydintys impulsai – dar ne pasaulio pabaiga, kad galbūt tai praeis; neatsirado, kas būtų paskatinęs pagalvoti apie kitus, artimiausius žmones, susirasti prasmingą užsiėmimą... o ne paversti savo seksualumą stabu ir nuolatiniu depresijos generatoriumi. 

Taip vadinamas „coming out‘as“, deja, nėra vien spontaniškos nebrandžios saviraiškos dalykas. Jo skatinimas – tai drastiško socialinio eksperimento dalis, ir šio eksperimento žmogiškoji kaina gali būti labai didelė.

Tekstas publikuotas pro bono publico.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: po tikros karščio bangos vėl teks ieškotis megztinio (4)

Vasara tempo nemažina ir jau artimiausiomis dienomis vėl sulauksime tikros karščio bangos: oras...

Teroristinis išpuolis Barselonoje: aukų skaičius dramatiškai išaugo nuolat pildoma (746)

Turistų pamėgto Ramblos rajono pagrindinėje gatvėje Barselonoje, į žmonių minią įvažiavo...

Išpuolis Barselonoje: sulaikyti du įtariamieji (259)

Ispanijos saugumo tarnybos paskelbė įtariamojo, kurio vardu išnuomotas incidente panaudotas...

Liudininkas apie kraupų išpuolį Barselonoje: jis per žmonių minią lėkė visu greičiu, nė nebandė stabdyti (29)

Ketvirtadienio vakarą Barseloną sukrėtė kraupi teroro ataka – į minią žmonių įsirėžė...

Barselonos centre gyvenantis lietuvis: nejauku ir pikta, bet tenka priimti tokią realybę (42)

Apie šešerius metus Katalonijos sostinėje Barselonoje gyvenantis kaunietis Eduardas Žigunovas...

„Sūduva“ po pertraukos neatlaikė Bulgarijos čempionų spaudimo (173)

Bulgarijos čempionai parodė savo meistriškumą. Paskutinio UEFA Europos lygos atrankos varžybų...

Lietuvoje pristatyta įspūdinga aukštosios mados Indijos kolekcija (9)

Vilniuje ketvirtadienio vakarą įvyko neeilinis mados renginys. Indijos nepriklausomybės dienos...

Ekonomistai įvertino R. Karbauskio norą (208)

Ekonomistai Nerijus Mačiulis ir Gitanas Nausėda neigiamai vertina „valstiečių“ lyderio...

Berniukas susirūpino benamių kačių likimu: tapo jų gelbėtoju ir superherojumi (9)

Kaskart aplankęs Kris Papiernik ir Kia Griffin, jų penkiametis sūnėnas Shon'as tenori daryti viena...

Kodėl princas Williamas negali skristi vienu lėktuvu su šeima (7)

Pasak karališkojo protokolo, karališkoji šeima neturėtų lėktuvu skraidyti kartu, tačiau...