L. Kojala. Lietuva – stabilesnė net už Estiją. Bet pažeidžiama trijose srityse

Praėjusią savaitę prestižinis leidinys „Foreign Policy“ paskelbė 2016 metų Pasaulio Valstybių pažeidžiamumo indeksą. Jame, atsižvelgiant į dvylika ekonominių, politinių, socialinių, kultūrinių indikatorių, nustatoma, kurios pasaulio valstybės yra stabilios, o kurios – galbūt per mažą žingsnį nuo subyrėjimo ar net išnykimo iš pasaulio žemėlapio ribos.

Pavyzdžiui, sudarant indeksą yra analizuojama šalių demografinė situacija, vidiniai socialiniai nesutarimai, skurdo bei lygybės rodikliai, viešųjų paslaugų kokybė, žmogaus teisių situacija, teisės viršenybės principo taikymas, išorinės saugumo grėsmės tikimybė ir panašiai. Iš viso į reitingą patenka 178 valstybės – kuo aukštesnė vieta, tuo juos laikomos nestabilesnėmis.

Turbūt neverta stebėtis, kad blogiausius rezultatus pademonstravo Somalis, Pietų Sudanas ir Centrinė Afrikos Respublika – šalys, kurios dėl karų ir visa apimančios suirutės jau dabar laikomos praktiškai nefunkcionuojančiomis. Tuo metu stabiliausių valstybių viršūnėje – Suomija, Norvegija, Naujoji Zelandija, Danija bei Šveicarija. Apskritai tarp penkiolikos lyderiaujančių valstybių net dvylika yra Europoje, tad kalbos apie chaosą senajame žemyne lyginamojoje perspektyvoje gali pasirodyti netgi šiek tiek perdėtos.

Vertinant bendras tendencijas, indekso autoriai pastebi keletą svarbiausių veiksnių. Visų pirma, konflikto Sirijoje banga nusirito ne tik į kaimynines valstybes, bet ir į gretimus regionus, gerokai apsunkindama tokių valstybių kaip Graikija, Vengrija ar Makedonija kasdienybę. Šios krizės pabaigos kol kas nematyti, todėl tai išliks faktoriumi, pristabdysiančiu ištisų regionų raidos perspektyvas. Antra, konstatuojami ryškūs politiniai pokyčiai dalyje Vidurio Europos šalių, kur valdžią konsolidavo kelios dominuojančios politinės jėgos. Vengrija ir Lenkija yra ryškiausi pavyzdžiai politinių procesų, kurie skaldo visuomenes bei leidžia kalbėti apie kintantį europietiškos demokratijos veidą. Galiausiai Didžiosios Britanijos referendumo rezultatas bei atsiskirti nuo Europos Sąjungos laikomas „durimis į nežinią“, kuris stiprina netikrumo jausmą, nors ir nebūtinai lems radikalius sprendimus.

O kaip gi Lietuva? Panašu, kad turime kuo džiaugtis: mūsų šalis atsidūrė 149 pozicijoje, aplenkdama tokias valstybes kaip Graikija, Italija ar Latvija. Žemiau už mus netgi Estija, jau kurį laiką mums esanti bet kokių lyginamųjų analizių atspirties tašku. Indekso autoriai neabejoja, kad Lietuva – stabili valstybė, kuri per dešimtmetį gerokai pagerino savo rezultatą ir pakilo iš tuo metu užimtos 113 pozicijos. Ekspertai pozityviai įvertino žmogaus teisių situaciją, valstybės legitimumo pagrindus, taip pat pripažino, jog kol kas didelių bėdų nekelia Pietų ir Vidurio Europą kamuojantys migracijos srautai.

Be to, užimame aukščiausią vietą tarp visų buvusių Sovietų Sąjungos valstybių, o tai – savaiminis pasiekimas, kurį patys ne visuomet įvertiname. Pavyzdžiui, Rusija žengia tik 65 vietoje, visai greta Kirgizijos ir Lesoto, o ypatingai blogus rezultatus demonstruoja žmogaus teisių ir visuomenės tarpusavio sugyvenimo rodikliuose. Todėl Rusija priskiriama „aukšto perspėjimo“ kategorijai. Tuo metu sudėtingą reformų kelią pradėjusi Ukraina žengia aukščiau, 85 vietoje, bet didžiausią pavojų jai kelia vis dar reali išorės grėsmė.

Nepaisant to, įdomu pažvelgti ir į silpnąsias Lietuvos vietas. Esminiai faktoriai – trys. Pirma, nors Lietuvos ekonomika po krizės grįžta į augimo kelią, pažymima, jog skurdas išlieka labiau opia problema. Greta to – netolygus vystymasis, kuris atveria spragas tarp turtingųjų bei vargšų, o mūsų šalyje jau įgavo „Dviejų Lietuvų“ apibūdinimą. Tai nenuostabu žinant, kad pagal pajamų nelygybės indeksą Lietuva yra tarp trijų žemiausias pozicijas užimančių Europos Sąjungos valstybių. Iš to kyla ir trečioji problema – nelygybės sąlygojami visuomenės grupių konfliktai ir nesusikalbėjimas, kuris gali tapti ir politinio nestabilumo priežastimi. Tad akivaizdu, jog tobulėti yra kur, ypač sprendžiant vidines socialines problemas.

Šiandien Lietuva yra privilegijuotoje padėtyje: sąlygos imtis ryžtingų sprendimų ir reformų yra palankios, mat valstybės pagrindai yra stabilūs. Juo labiau, kad didžiąją dalį grėsmių mums padeda atremti narystė galingiausiame gynybiniame NATO aljanse, o taip pat ir ES, kad ir kokie iššūkiai jai tenka. Deja, tuo kartais yra piktnaudžiaujama atidėliojant problemų sprendimą, nors turėtų būti suvokiama, jog ateityje tokio neveiksnumo pasekmės gali būti liūdnos.

Juk tą jau matome dalyje Vakarų valstybių, kur nusivylusi visuomenės dalis, ypač gyvenanti skurdžiau, dėl žinių ir kvalifikacijos stokos negebanti prisitaikyti prie globalėjančios ekonomikos, nesijaučianti atstovaujama politinio elito, mobilizuojasi bei sukyla. Tokie politikai kaip Donaldas Trumpas ar Marine Le Pen emociškai atliepia tokių žmonių nuogąstavimus, pažada išganingus ir greitus sprendimus. Nors toks populizmas neduoda praktinių rezultatų, ir juo labiau neatliepia šių visuomenės sluoksnių bėdų, tai turėtų skatinti pabusti nuosaikesnį politinį elitą, kurio atotrūkis nuo visuomenės ir leido atsirasti šiai terpei. Antraip pasekmės valstybių stabilumui ateityje gali būti liūdnos.

Tad laisvė, nepriklausomybė, demokratija – visa tai vertybės, reikalaujančios nuolatinių pastangų. Didžiausią pavojų visiems jiems lemia užmigimas ant laurų bei nenoras imtis sunkių, bet būtinų sprendimų. Atvira visuomenė ne tik nebijo identifikuoti, kas yra ne taip, bet ir pasiryžta imtis priemonių situacijai pasikeisti. Lietuva šiandien turi pademonstruoti, kad yra tam subrendusi.