L. Kasčiūnas. Norintys gyventi tik sau dabar gyvena Donbaso chaose (atsakymas D. Jakniūnaitei)

Nesu socialdemokratinės užsienio politikos tradicijos gerbėjas, ypač kai kalbama apie nuolat nesėkmingai besibaigiančius Lietuvos kairiųjų bandymus versti „naujus santykių su Rusija puslapius“, o politiką Lenkijos atžvilgiu grįsti nuolatiniais pažadais dėl asmenvardžių ir vietovardžių. Tačiau drįstu teigti, jog Dovilės Jakniūnaitės išsakytos kritinės pastabos 2014 m. Lietuvos užsienio politikai yra nepagrįstos.

Pirmiausia, politologė imasi kritikuoti prezidentės ir kitų politinių veikėjų retoriškai skambias frazes ir pareiškimus Rusijos atžvilgiu. Be abejo, šie pasisakymai gali būti kritikuojami ir verti gilesnės analizės, bet ar tikrai tokio pobūdžio: „na, suradome dar daugiau vaizdingų žodžių Rusijai pakritikuoti, kas toliau?“. Keista, kad tokį klausimą kelia viena geriausių konstruktyvizmo teorijų eksperčių Lietuvoje. Juk senokai įrodyta, kad šiuolaikiniuose tarptautiniuose santykiuose svarbu ne tik kontroliuoti politinius, ekonominius ar karinius galios resursus, bet ir neleisti kitiems primesti sau palankių įvykių aiškinimo schemų. Būtent todėl sąvokų turinys ir visas „žodynas“ yra taip svarbu. Šiuo atveju, jis skirtas ne vidaus vartojimui, o tarptautinei arenai.

Tik dėl viešosios nuomonės, kur Rusijos grėsmė šiais metais ypač išryškėjo, Lietuvos valdžia pagaliau buvo priversta imtis didinti finansavimą gynybai ir baigti gyventi išlaikytinio gyvenimą JAV užantyje.

Laurynas Kasčiūnas

Rusijos, kaip terorizmą remiančios valstybės, apibūdinimas reiškia, jog Lietuva prisiėmė „saugiklio“ vaidmenį ir taip atitolino Rusijos „draugų“ Europoje planus švelninti sankcijas Rusijai ir taip sugrįžti prie „įprastų reikalų“. Lietuva įkalė dar vieną kuoliuką, kuris apribojo Rusijos galimybes iš terorizmą remiančios ir konfliktą Donbase kurstančios šalies staiga tapti konflikto Ukrainoje „tarpininke“.

D. Jakniūnaitė, pasitelkusi klasikinius kairiojo pacifizmo postulatus, akcentuoja, kad „gąsdinimas tampa pagrindiniu užsienio politikos pateisinimu“, o viešojoje erdvėje ima vyrauti militarisitinė retorika. Ir visa tai, anot politologės, yra skirta Lietuvos visuomenei kontroliuoti. Norėtųsi autorei priminti, jog tik dėl viešosios nuomonės, kur Rusijos grėsmė šiais metais ypač išryškėjo, Lietuvos valdžia pagaliau buvo priversta imtis didinti finansavimą gynybai ir baigti gyventi išlaikytinio gyvenimą JAV užantyje. O juk dar prieš pusmetį pagal išlaidas gynybai buvo priešpaskutiniai Aljanse, lenkdami tik jokių geopolitinių grėsmių neturintį Liuksemburgą. Tai rodo, kad visuomenė ėmė kontroliuoti valdžią, o ne atvirkščiai. Net ir tie „raudonuosius kolūkių direktorius“ labiau primenantys Seimo nariai, kurie iki šiol nuolat rėkaudavo, jog „nereikia nuolat gąsdinti Kremliumi“, šiandien yra priversti balsuoti už didesnį gynybos finansavimą. 

Bet politologė žengia dar toliau ir teigia, jog karinga retorika „paverčia mus valstybės kūno dalimi, o ne žmonėmis, kuriems valstybė yra priemonė gyventi savo gyvenimus“. Daug tokių tik savo gyvenimus gyventi norinčių žmonių šiandien galima sutikti Ukrainos Donbase. Jie norėjo gyventi ten, kur geriau, nepuoselėjo ukrainietiškos tapatybės, negynė savo žemės ir todėl šiandien yra priversti gyventi chaose, valdant vietiniam kriminalui ir Rusijos statytiniams. Norėtųsi paklausti autorės, kiek dar okupacijų ir kruvinų represijų Lietuvai dar reikėtų išgyventi, kad galutinai suvoktume, jog šiomis geopolitinėmis aplinkybėmis džiaugtis asmenine laisve galėsime tik puoselėdami ir saugodami savo nepriklausomą valstybę?

Tačiau sugrįžkime prie 2014 m. Lietuvos užsienio politikos apibendrinimų – ką iš tiesų pavyko ir ko nepavyko padaryti Lietuvai? 

Šiais metais susigrąžinome magtristralinius dujotiekius iš „Gazprom“ kontroliuojamos įmonės į savo rankas, turime veikiantį suskystintų dujų terminalą, kuris sumažino mūsų priklausomybę nuo vienintelio dujų tiekėjo. Vargu, ar būtų buvę įmanoma be nuoseklios politikos energetinio saugumo srityje. Lūžis įvyko dar 2008 m., kai nepaisant įvairių interesų grupių spaudimo ėmėmės įgyvendinti „visiško atskyrimo“ principą dujų ūkyje. Galų gale, pažvelgus į naują Europos energetinio saugumo strategijos projektą, galima atrasti daug Lietuvai palankių nuostatų. Tai rodo, jog jau išmokome nacionalinius interesus atitinkančius principus perkelti į strateginius ES dokumentus. 

Pasikeitė ir tai, kad Rusija mums taiko sankcijas, o mes (išskyrus kai kuriuos verslo segmentus) to beveik nejaučiame. Nesimato ir tų stambių verslo lobistinių grupių, kurios anksčiau nuolat ragino peržiūrėti santykius su Kremliumi ir „nepykdyti meškos“. Energetinės priklausomybės mažėjimas savotiškai išlaisvino ir mūsų verslo, apribojo Rusijos įtakos čiuptuvus Lietuvos vidaus politikoje.
Kitas svarbus laimėjimas – NATO grįžta prie savo šaknų. Aljanso Viršūnių susitikime Velse priimti sprendimai ne tik sustiprino mūsų apginamumą ir jau leidžia kalbėti apie visavertę narystę NATO, bet ir liudija, kad V straipsnio saugumo garantijos ir kolektyvinė gynyba nėra tik „popierinis“ įsipareigojimas.

Pagaliau galima pasidžiaugti ir tuo, kad šiandien svarbiausios ES valstybės narės Vokietijos santykiai su Lietuva tapo glaudesni nei Vokietijos santykiai su Rusija. Galima drąsiai teigti, jog šiais metais Berlynas galutinai pasitraukė iš įvairių Kremliui palankių geopolitinių žaidimų.

Galų gale Lietuvos institucijos, o ypač įvairios visuomenės struktūros (nuo kraštutinių dešiniųjų iki kairiųjų) savo iniciatyvomis, remdami ukrainiečių laisvės kovą, prisidėjo prie stiprios europietiškos tautos Europoje susikūrimo. O tai jau šis tas.