L. Bielinis. Darbo santykių iliuzijų atsisakymas

Mes regime pakankamai emocingą ir man asmeniškai nesuprantamą kai kurių politikų neigiamą reakciją į teikiamą darbo santykių reformą. Daugiausia argumentų kyla dėl visų tų „lengvatų“ ar socialinių gėrybių, kurias iki šiandien gauna dirbantieji. Jos malonios ir pageidautinos, tačiau tik tokioje valstybėje, kuri turi didelius biudžetus ir sparčią besivystančią bei konkurencingą rinką.

Lietuva rodo savo energiją, tačiau jos ekonominiai pajėgumai nedideli. Socialiai apsaugotų, saugomų bei globojamų asmenų yra dauguma. Gal tai ir gerai, tačiau pirmiausia reiktų susimąstyti, ar galima išlaikyti didelę ir palčiai išsikerojusią socialinės apsaugos sistemą visuomenėje, kur darbo našumas nėra didelis, kur darbo kultūra dažnai yra žema, kur inovatyvumas būdingas tik toms įmonėms, kurios susikūrė neseniai ir jose dirba kvalifikuotas ir rezultatu suinteresuotas jaunimas.

Dauguma savo darbinius santykius mato kaip valstybės globojamą, teisiškai garantuotą darbo vietą, kur dirbantysis sulauks pensijos, o jei ne, tada gaus geras kompensacijas. Na, kažkas panašaus į tai, kaip gyveno Graikija iki krizės.

Tačiau jei mes žvelgiame į savo šalį atsakingai, turime suvokti, kad darbo santykių pagrindu privalo būti tokie santykiai, kur kiekvienas asmeniškai inicijuoja, skatina, spartina ir intensyvina savo veiklą. Darbo santykių sfera, kuri yra dabar, mus, kaip visuomenę ir valstybę, traukia atgal, į neefektingą ir stagnacinę būseną. Todėl ši reforma, man regis, yra laiku ir reikalinga.

Suprantama, kad Socialdemokratų darbo santykių reformos detalės vertos diskusijos, tačiau ji neginčijamai reikalinga iš esmės. Kritika, kaip ją išsakė prezidentė, yra daugiau neigimas ir atsisakymas palaikyti iniciatyvą, nei noras padėti ir bendradarbiauti šiame kelyje.

Matyt, tai yra tik pradžia platesnės reformos, kurios strateginiu tikslu galima būtų įvardinti visuomenės išvedimą iš paternalistinių santykių su valstybe.

Lauras Bielinis

Nors, žinant prezidentės norą dominuoti visur ir neleisti kitiems užimti pirmaujančias pozicijas, jos kritika yra daugiau asmeninės iniciatyvos paieška šioje problematikoje. Tikėkimės, kad tai nesutrukdys darbingai ir produktyviai diskusijai. Prezidentės pastabos dėl Socialdemokratų teikiamos darbo santykių reguliavimo reformos galėtų būti traktuojamos kaip D. Grybauskaitės siekis dominuoti Lietuvos viešajame lauke. Mes žinome, kaip jautriai ji reaguoja į viską, kas gali būti ryškiau ir efektingiau už jos pasiūlymus bei jos reiškimąsi. Tačiau šiuo atveju, bet kokios asmeninės prezidentės ambicijos tampa bevertėmis lyginant su tuo, kaip šaliai reikalingas rimtas ir atsakingas darbo rinkos pertvarkymo planas. Tai, kas pateikta Vyriausybės, matyt, yra tik pradžia platesnės reformos, kurios strateginiu tikslu galima būtų įvardinti visuomenės išvedimą iš paternalistinių santykių su valstybe.

Lieka laukti Seimo žodžio ir suprantama pasyviosios ir nenorinčios keistis bei prisiimti atsakomybę dėl savęs visuomenės dalies pasipriešinimo. Bus daug kalbų, dalykinės kritikos, politinių kaltinimų dėl atsisakymo nuo socialdemokratinių pozicijų (o gal socialistinių?), tiesiog noro kritikuoti teikiančius reformą už jos teikimą. Bet aišku viena – diskusija neišvengiama ir ji privers visuomenę susimąstyti apie daugelio, dabar atrodančių įprastais, darbo santykių kriterijų kritinį įvertinimą ir galimai keitimą.