K.Vaičiūnaitė. „Geri“ santykiai su Rusija - lengviausias kelias

Bet ar yra poreikis gerinti tai, kas nebuvo sugadinta? Į šį klausimą bandžiau atsakyti vienoje per Seimo rinkimus DELFI paskelbtame komentare. Kadangi tema lieka aktuali, matyt, ją reikėtų labiau išplėtoti.

Iš tiesų: kokių sąmoningų veiksmų nuo 2000 metų, kai buvo priimtas SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas, ėmėsi Lietuva, kad pablogintų santykius su Rusija?

Palaikė Ukrainos, kitų buvusios sovietinės imperijos tautų posūkį į euroatlantinę integraciją (reikėjo nepalaikyti?). Parėmė Gruziją, kai jos teritorijas okupavo Rusijos kariuomenė (reikėjo neparemti?). Ėmėsi įgyvendinti ES direktyvą – vadinamąjį „Trečiąjį energetikos paketą“, pagal kurį dujų vamzdynai turi būti atskirti nuo dujų tiekėjų (reikėjo neįgyvendinti?). Paskelbė statysianti naują atominę elektrinę (nereikėjo paskelbti?).

Per pastaruosius 12 metų vienintelis įsimintinas atvejis, kai Lietuva ir Rusija beveik tiesiogiai sukryžiavo kardus, buvo Lietuvos sprendimas vetuoti ES derybas su Rusija dėl strateginės partnerystės sutarties. Bet tai buvo 2008 metais ir, tiesą sakant, buvo labiau susiję su Lietuvos ir ES santykiais, nei su mūsų ir Rusijos reikalais.

Kitaip tariant, jau 12 metų Lietuva sąmoningai susilaiko nuo tiesioginės konfrontacijos su Rusija ir, kur įmanoma, stengiasi suderinti abiem šalims naudingus interesus. Tranzitas į Kaliningradą vyksta nepriekaištingai, prekyba vyksta, nukritę lėktuvai grąžinami ir taip toliau.

Tai kodėl viešojoje erdvėje taip gyvai diskutuojama, kad santykiai „galėtų būti geresni“? Norėčiau pasiūlyti diskusijai dvi tezes, kurios galbūt padės atsakyti į šį amžiną Lietuvos geopolitikai klausimą.

Pirma – santykių su Rusija „gerinimo“ politika yra lengvesnio kelio politika. Analitikai ir verslo struktūros dažnai atkreipia dėmesį, kad Lietuvos prekyba su Rusija labai sparčiai plečiasi ir, jei „politikai nepagadins“, bus dar didesnė. Prekyba su Rusija suvokiama kaip bendrasis gėris, todėl daugiau prekybos lygu daugiau bendrojo gėrio.

Pabandykime analitiniais sumetimais užginčyti šį aksioma tapusį teiginį. Taip, Rusijos rinka, kaip ir joje gaunama pelno marža, yra labai didelė. Tačiau pati ši rinka praktiškai nieko negamina. Tai rodo ir mūsų importo iš Rusijos struktūra: daugiau nei 90 proc. importuojamų prekių sudaro nafta, dujos ir elektros energija. O jei didelė rinka yra tuščia, tai joje parduoti galima ką nori ir milžiniškais kiekiais.

Šio verslo modelio pagrindinė problema – ant rusiškos adatos sėdusios įmonės labai motyvuojamos plėsti gamybos pajėgumus, tačiau mažai motyvuojamos investuoti į kokybę ar juo labiau – į technologines naujoves. Juk Rusijoje lietuviška dešra yra lietuviška dešra, ir tuo viskas pasakyta.
Klausimas pamąstymui: kodėl lietuviškos mėsos, sūriai ir kiti produktai žymiai vangiau keliauja į Suomiją, Švediją, kitas Šiaurės šalis? Ten ir perkamoji galia didesnė, ir rinka tarsi bendra, ir geografinis atstumas nedidelis.

Tačiau Šiaurės šalys, kitaip nei Rusija, - vienos konkurencingiausių pasaulyje (žr. lentelę). Šiaurės šalių rinkos ypač atviros, o konkurencijos sąlygos – visiems lygios. Nėra „stogų“ ir „atkatų“. Kad parduotum dešrą ir sūrį Suomijoje, reikia įdėti žymiai daugiau pastangų, kad sudomintum išrankų pirkėją. Gal todėl kai kam lengviau numoti ranka ir pasirinkti lengvesnį, labiau pažįstamą kelią.

Šalies vieta tarptautiniuose reitinguose

Panaši situacija ir turizmo sektoriuje. Štai vienoje televizijos laidoje verslininkas-politikas džiaugiasi, kad į Palangą ir Druskininkus pritraukta rekordinis skaičius turistų iš Rusijos. Dieve, padėk – pinigai nekvepia. Bet ar ši strategija – orientuotis į Rusijos, Baltarusijos turistą – nėra dar vienas lengvesnio kelio strategijos pavyzdys? Užsėdai ant adatos – ir nei paslaugų kokybės kelti, nei užsienio kalbų mokytis nebereikia.

Ar gali būti kitaip? Gal artima kaimynystė su Rusija tam tikra prasme nepalieka Lietuvai išeičių ir pasmerkia orientuotis į Rusijos rinką? Juolab, kad laisvų nišų ten daug, o pelno marža didelė.
Štai Estiją: maža šalis, kaip ir Lietuva, arti Rusijos rinkos. Trys svarbiausi Estijos eksporto partneriai 2011 metais buvo: Švedija (15,6 proc.), Suomija (15,1 proc.), Rusija (10, proc.), trys svarbiausi Lietuvos eksporto partneriai – Rusija (16,6 proc.), Latvija (10,2 proc.), Vokietija (9,3 proc.). Daugiau nei 35 proc. savo eksporto Estija išveža į pasaulyje konkurencingiausias, technologiškai pažangiausias Šiaurės šalis, tuo tarpu Lietuva beveik 30 proc. savo eksporto išveža į NVS rinkas. Kas tai – atsitiktinumas? Ir ar atsitiktinai įvairiuose tarptautiniuose konkurencingumo reitinguose Estija užima aukštesnes pozicijas nei Lietuva? 

Antra diskusinė tezė – santykių su Rusija „gerinimo“ imperatyvas yra nesąmoninga mūsų visuomenės santykio su savo praeitimi projekcija. Jei visi tarptautiniai reitingai rodo, kad Šiaurės (plačiąja prasme – Vakarų) šalys yra modernesnės ir pažangesnės nei Rusija, kodėl niekada nekeliame klausimo, kad galbūt reikėtų gerinti santykius su Skandinavija (Vakarais)? Ar demokratijos, laisvės, pažangių valdymo metodų mūsų visuomenėje jau tiek daug, kad nieko gerinti nebereikia?

O gal yra atvirkščiai? Spartus europinių normų, vakarietiškų demokratijos standartų diegimas iššaukia Lietuvos visuomenėje konservatyvią reakciją, kuri sublimuojama į „gerų santykių su Rusija“ naratyvą. Juk Rusija vis dar įkūnija tai, kur gyvenome 50 okupacijos metų: „žmogumi besirūpinančią valstybę“, reikaliukų patvarkymą (galbūt) apeinant įstatymą, tvirtą ranką ir kitus sovietinės santvarkos stebuklus. Juolab kad pati Rusija viešojoje erdvėje aktyviai stengiasi palaikyti šį įvaizdį ir jį skleisti.

Savo ruožtu Lietuva dar pirmaisiais Nepriklausomybės metais gana drastiškai atsisveikino su sovietine praeitimi, ją praktiškai kriminalizuodama. Ne visa visuomenė su tuo lengvai susitaikė. Tačiau viešai kalbėti apie sovietinės Lietuvos gyvenimą, juo labiau jį piešti šviesesnėmis spalvomis yra mažų mažiausiai nemandagu, o politiškai – netgi žalinga. Iš čia turbūt ir kyla dideli Šuriko nuotykių reitingai bei nuolatinis bambėjimas apie „blogus santykius su Rusija“. 

Modernėjančiai Lietuvai, siekiančiai tapti dar pažangesne Europos valstybe, kur kas labiau (ir skubiau) reikia gerinti santykius su Vakarų valstybėmis, kur dešimtmečiais nesprendžiamos problemos badyte bado akis: su Lenkija (asmenvardžių rašymo klausimu), Latvija, Estija (energijos apsirūpinimo, transporto jungčių klausimais), Vakarais plačiąja prasme (mažumų teisių, Holokausto atminties klausimais). Tai, kad šiame „gerinimo“ fronte vienareikšmiškai dominuoja Rusija, yra didelis viešosios diskusijos trūkumas.

Bet kol politikai „santykių gerinimo“ postulatą naudoja visuomenės nostalgijai apmaldyti, kaip savotišką psichoterapijos priemonę – tikriausiai nėra blogai. Štai jei politikų žodžiai pavirstų darbais, artinančiais mus prie visais požiūriais nuo pasaulinės pažangos atsiliekančios Rusijos, tada jau reikėtų rimtai susirūpinti.