Kur slypi Rusijos konfliktinių santykių su kaimyninėmis tautomis šaltinis? Tai klausimas, kuris jau senokai domina ne vieną akademiką ir politikos apžvalgininką. Rusijos tapatybė ir geopolitika istoriškai nuolat susidurdavo su „sienų apsibrėžimo“ dilema.
© AP/Scanpix

Rusija niekada tiksliai neapsibrėžė, kur prasideda ir kur baigiasi jos sienos. Ši dilema istoriškai kūrė konfliktus su kaimyninėmis tautomis, kurioms ši Rusijos „sienų apsibrėžimo“ dilema visada reiškė vieną ir tą patį – rusiškąjį imperializmą, nepripažįstantį kaimyninių tautų teisės į valstybingumą. Kremlius geriausiu atveju gali pripažinti tik formalią kaimyninių valstybių nepriklausomybę, o tai šioms valstybėms numato geopolitinio „buferio“ vaidmenį, priverstinį neutralitetą, bet jokio realaus politinio savarankiškumo.

Kaip Rusija mato pasaulį ir savo vaidmenį jame įžengus į XXI amžių? Nuo atsakymo į šį klausimą iš esmės priklauso ir Lietuvos santykių su Rusija modelis. Juk dažnai galima išgirsti abejonių, jog kažką darome ne taip, jog pakeitus retoriką, retsykiais patylėjus ar nusileidus atsivers galimybė „normalizuoti“ santykius su Rusija. Bet ar iš tikrųjų kamuolys mūsų pusėje? Pažvelkime iš arčiau į tai, kaip Rusija mato pasaulį ir suvokia jame save.

Valstybinės Rusijos ideologijos paieškos

Autoritarizmas Rusijoje egzistavo jau kelis šimtmečius iki SSRS žlugimo ir valstybinė ideologija daugiau nei pusantro šimto metų buvo neatskiriama nuo tokio valdymo tipo. Nuo 1832 m. oficialia carinės Rusijos ideologija tampa grafo Sergėjaus Uvarovo tuometiniam carui Nikolajui I pasiūlyta koncepcija, kurią glaustai apibūdina trys svarbiausi jos aspektai – „stačiatikybė, autokratija, nacionalizmas“, po 1917 m. revoliucijos ją pakeitė marksizmas-leninizmas. Abiem atvejais valstybinės ideologijos pasitarnavo kaip instrumentas, padedantis įtvirtinti viename centre sutelktą galią, pirmuoju atveju caro rankose, antruoju – Komunistų partijos. Todėl po Boriso Jelcino laikotarpio į Rusijos politiką sugrįžusi autokratija sugrąžino ir naujos ideologinės atramos paieškas. Šio paieško pirmiausia yra susijusios su siekiu pateisinti esamą politinį režimą ir stiprinti valstybės įtaką tarptautinėje sistemoje.

„Rusiškojo pasaulio“ koncepciją galima vertinti tiek kaip valstybės „prekės ženklą“, stiprinantį Rusijos balsą tarptautinėje arenoje, tiek ir kaip tam tikrą filosofinio ir religinio mesianizmo išraišką, t.y. bandymą „universalizuoti“ Rusijos vertybes ir pasaulėžiūrą.
Laurynas Kasčiūnas, Šarūnas Legatas

Valdžioje įsitvirtinus V. Putinui ir ėmus ieškoti ideologinio ramsčio jo politiniam režimui, buvo atsigręžta į XIX a. antros pusės – XX a. pradžios carinėje imperijoje vyravusias ir porevoliucinės Rusijos išeivijoje užgimusias tapatybines ir geopolitines schemas. Ypač V. Putino užsienio politikos doktrinoje išryškėjo slavofilų koncepcijos ir eurazianizmo bruožai.

Žymiausiu pastarųjų dešimtmečių slavofilų ideologu laikytinas žymusis rusų novelistas, istorikas ir Nobelio literatūros premijos laureatas, aktyviai kritikavęs sovietinį režimą, Aleksandras Solženytsinas. Posovietinės Rusijos diskusijose sugražinęs slavofilų ideologijos reikšmę, A. Solženytsinas kritikavo naująją oligarchų klasę, oponavo sovietinei nostalgijai, pasisakė už modernų patriotizmą, ragino rūpintis nacionaliniu Stačiatikių bažnyčios charakteriu ir jo vystymu, skatino valdžią atsisakyti ambicijų, susijusių su ne slaviškomis posovietinėmis valstybėmis, tačiau kartu pasisakė ir už Rusijos-Ukrainos-Baltarusijos federacijos sukūrimą, dėl ko buvo siejamas su imperiniu mąstymu.

Tuo tarpu eurazianistai puoselėjo imperinį nacionalizmą arba supranacionalizmą, suvokdami, jog rusų tautai turi priklausyti ne tik etniniai rusai, bet visų etninių grupių imperijos gyventojai. Eurazianistai suvokdami rusų tautą plačiąją prasme, siekė pagreitinti imperijos tautų integraciją, o etninius, religinius ar kitokius kultūrinius skirtumus, kliudančius imperinės tapatybės formavimuisi, padaryti nereikšmingais. Dėl to eurazianistus galima būtų laikyti šiandieninės Rusijos diskurse itin reikšmingos politinės (rosian) ir kultūrinės-etninės (russkiye) tapatybės skirties pradininkais.

Viena svarbiausių debatų tarp eurazianistų ir slavofilų bei politinės (rosian) ir kultūrinės-etninės (russkiye) tapatybės šalininkų ašių – nesutarimas dėl to, ar Rusija yra nacionalinė valstybė ar civilizacija. Kitaip tariant, Rusijos tapatybės kūrimosi procesas nuolat balansavo tarp dviejų alternatyvų – etninio ir supranacionalinės visuomenės modelių.

Geopolitiškai „Rusiškojo pasaulio“ idėja yra susijusi su Vakarų euroatlantinių struktūrų diskreditavimu, silpninimu ir alternatyvos joms sukūrimu. Kremliaus tikslas Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse – ideologiškai atgrasyti šių šalių visuomenes nuo euroatlantinės integracinės erdvės, stiprinti Baltijos šalių kaip „netikrų Vakarų“ ir „netikros Europos“ naratyvą, aitrinti socialines problemas ir taip didinti visuomenės nepasitikėjimą valstybe, ardyti ryšius tarp visuomenės ir valstybės, skatinti protesto nuotaikas, abejingumą tolesniais valstybės raidos klausimais.
Laurynas Kasčiūnas, Šarūnas Legatas

Žlugus SSRS, oficialiu Rusijos užsienio politikos ramsčiu tapo „tėvynainių“ koncepcija, kuri iš esmės atitinka slavofilų ideologiją. Nors ši kategorija jau buvo įtvirtinta 1992 m., tačiau pirmuoju realiu Rusijos bandymu „apsaugoti“ savo „tėvynainius“ tapo 2008 m. karinė intervencija į Gruziją. Tačiau faktas, kad etniniai rusai sudarė tik 2 proc. Pietų Osetijos ir Abchazijos gyventojų, liudijo, kad „tėvynainių“ gynybos koncepcija vargiai galėjo pateisinti šią karinę intervenciją. Atsirado poreikis naujiems tapatybinėms schemoms, kurios savyje talpintų daugiau nei tik etninio ruso ar piliečio kategorijas.

Šiuolaikinė Rusijos valstybinė ideologija – „rusiškasis pasaulis“

Tokias galimybes suteikė „Rusiškojo pasaulio“ idėja, nes ji apėmė ne tik tuos žmones, kurie jaučia kultūrinį ar kalbinį bendrumą, bet ir tuos, kurie turi bendrą pasaulėžiūrą ar yra vienijami bendro istorinio likimo (pavyzdžiui, II – ojo pasaulinio karo pasekmių interpretacija). „Rusiškojo pasaulio“ formulę galima apibūdinti taip: „kas kalba rusiškai kasdieniniame gyvenime ar mąsto rusiškomis koncepcijomis, tas yra pasirengęs veikti kaip Rusija“.

Pirmą kartą oficialiai „rusiškojo pasaulio“ sąvoką V. Putinas panaudojo 2001 m. vykusiame Pasauliniame tėvynainių, gyvenančių užsienyje, kongrese: „sąvoka „rusiškasis pasaulis“ apibrėžia daug daugiau nei geografinės Rusijos sienos ir netgi daugiau nei siekia Rusijos diasporos ribos“. „Rusiškojo pasaulio“ koncepciją galima vertinti tiek kaip valstybės „prekės ženklą“, stiprinantį Rusijos balsą tarptautinėje arenoje, tiek ir kaip tam tikrą filosofinio ir religinio mesianizmo išraišką, t.y. bandymą „universalizuoti“ Rusijos vertybes ir pasaulėžiūrą.

Ypatingą dėmesį savo minkštajai galiai, savo „prekės ženklui“ ir idėjoms užsienio politikoje Rusija ėmė teikti tik po 2004 m. „oranžinės“ revoliucijos Ukrainoje, kuri simbolizavo Rusijos nesėkmę posovietinės erdvės transformacijos procesuose. Įvyko lūžis, po kurio Rusija ėmė investuoti į savo minkštosios galios stiprinimą – plėsti įtaką ne tik per spaudimą ar prievartą, bet ir per pavyzdį bei idėjas.

2008 m. Rusijos aukščiausių pareigūnų kalbose atsiranda civilizacinės tapatybės sąvoka, stiprėja retorika orientuota į tai, kad Rusija yra labiau civilizacija nei nacija, todėl turi eiti savarankišku, rusiškomis tradicijomis grįstu vystymosi keliu. Tais pačiais metais „rusiškojo pasaulio“ koncepcija įtvirtinama Rusijos užsienio politikos dokumentuose. 2008 m. Rusijos užsienio politikos koncepcijoje buvo akcentuojama, jog „globalios varžybos reikalauja ir civilizacinio matmens, kuris numato konkurenciją tarp skirtingų vertybių sistemų, vystymosi bei ekonomikos modelių.“

Anot Oleksii Polegkyi, „rusiškojo pasaulio“ ideologinė koncepcija remiasi trimis svarbiausiais ramsčiais: rusų kalbos plėtra, stačiatikybe ir bendra istorine atmintimi.

Pastaraisiais metais Rusijos stačiatikių cerkvė aktyviai įsitraukė į diskusijas apie Rusiją kaip savitą civilizaciją bei iškėlė „šventosios Rusijos“, kuri suvienytų Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją ir Moldovą, idėją, pagal kurią būtų integruota visa stačiatikių kultūrinė ir politinė erdvė ir įtvirtintas bendras požiūris į įvairius socialinius ir kultūrinius procesus. Šiandieninėje Rusijoje stačiatikybė kuria alternatyvą Vakarų demokratijos idėjoms.

Tuo tarpu II-ojo pasaulinio karo „nugalėtojų“ naratyvas yra Rusijoje dominuojančio istorinio pasakojimo ašis. Šiam ramsčiui būdinga itin stipri bendro slavų tautų (arba „tautų nugalėtojų“) istorinio likimo linija. Svarbu pabrėžti ir tai, kad ši linija yra pripažįstama ir Vakarų Europoje, o tai leidžia į paraštes stumti Baltijos tautų, vienodai neigiamai vertinančių tiek komunistinį, tiek ir nacistinį režimus, istorinius pasakojimus, prieštaraujančius „nugalėtojų“ naratyvui.

Ieškant sugyvenimo su Rusija modelio, reikia aiškiai suvokti, jog vienašališki Lietuvos veiksmai nieko neduos, nes šiuo atveju svarbiausia ne Lietuvos veiksmai, o tai, kaip mus mato ir suvokia Kremlius.
Laurynas Kasčiūnas, Šarūnas Legatas

Šie ramsčiai „Rusiškojo pasaulio“ koncepciją daro lanksčia, prisitaikančia prie esamų aplinkybių ir todėl ji yra daug talpesnė nei „tėvynainių“ ar kokia kita kultūrinė-kalbinė kategorija. Į šios koncepcijos veikimo lauką gali patekti ne tik etniniai rusai, gyvenantys kaimyninėse valstybėse, bet ir nebūtinai rusakalbės visuomenių grupės, kurių istorinė atmintis atitinka II pasaulinio karo „nugalėtojų“ istorinį pasakojimą, ar tie gyventojų sluoksniai, kuriems Rusijos stačiatikių bažnyčios požiūris į socialinius ir kultūrinius procesus Europoje yra labiau priimtinas nei liberaliosios Vakarų idėjos. Toks „rusiškojo pasaulio“ ideologinis daugiabriauniškumas yra naudingas Rusijos geopolitikai.

Dar vienas lūžis Rusijos tapatybės formavimo procesuose įvyko po Krymo aneksijos, kai V. Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas, komentuodamas Krymo aneksiją, pareiškė, kad V. Putinas yra ne tik Rusijos ar jos tėvynainių, bet viso „rusiškojo pasaulio“ saugumo garantas. Taip Rusija iš nacionalinės valstybės tapo valstybe – civilizacija. Kartu išsiplėtė ir jos geopolitinių interesų erdvė. Akivaizdu, jog „rusiškojo pasaulio“ koncepcija neapsiriboja tikslu po savo skėčiu susirinkti rusų diasporą. „Rusiškojo pasaulio“ piliečio tapatybės pagrindiniu skiriamuoju bruožu tampa priešiškumas Vakarams ir iš to kylantis siekis atsiskirti nuo jų. Nuo rusiškumo sampratos atskirdama tokius bruožus kaip etniškumas ir kultūrinė tapatybė, ši koncepcija orientuojasi į lengviau socialiai konstruojamus žmogaus tapatybės elementus, tokius, kaip istorinė atmintis, politinės pažiūros ir vertybinė orientacija.

Geopolitiškai „Rusiškojo pasaulio“ idėja yra susijusi su Vakarų euroatlantinių struktūrų diskreditavimu, silpninimu ir alternatyvos joms sukūrimu. Kremliaus tikslas Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse – ideologiškai atgrasyti šių šalių visuomenes nuo euroatlantinės integracinės erdvės, stiprinti Baltijos šalių kaip „netikrų Vakarų“ ir „netikros Europos“ naratyvą, aitrinti socialines problemas ir taip didinti visuomenės nepasitikėjimą valstybe, ardyti ryšius tarp visuomenės ir valstybės, skatinti protesto nuotaikas, abejingumą tolesniais valstybės raidos klausimais. Visa tai palaiko Baltijos šalių kaip „laikinų“ politinių darinių vaizdinį.

Dominuojant tokiai Rusijos tapatybei i aplinkinio pasaulio suvokimui, bet koks Lietuvos bandymas daryti vienašales nuolaidas ar kaip nors kitais įsiteikti bus įvertintas kaip silpnumo ženklas. Ieškant sugyvenimo su Rusija modelio, reikia aiškiai suvokti, jog vienašališki Lietuvos veiksmai nieko neduos, nes šiuo atveju svarbiausia ne Lietuvos veiksmai, o tai, kaip mus mato ir suvokia Kremlius.

Straipsnis parengtas vykdant LMT projektą „Propagandinių technikų atpažinimo metodologijos sukūrimas ir taikymas“

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

A. Kubilius prabilo apie spąstus, kurie gali sutrukdyti pasivyti ES pragyvenimo vidurkį (202)

Lietuvai pasivyti Europos Sąjungos (ES) pragyvenimo vidurkį gali sukliudyti vidutinių pajamų...

JAV karo laivo įgulai atsirūgo vizitas Klaipėdoje: sekso vakarėlis baigėsi skandalu (119)

Dar vasario pradžioje į Klaipėdą draugiško vizito užsukęs JAV karo laivas „ USS Hue City...

Prasta vasara smogė ne tik Palangos verslininkams (2)

Lietinga vasara problemų pridarė ne tik nuomojantiems kambarius pajūryje. Paslaugas kaimo turizmo...

V. Putinas spaudžia Baltarusiją dėl Baltijos šalių (285)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas didina spaudimą Baltarusijai nukreipti naftos krovinių...

Greitkelyje Vilnius – Kaunas vilkikas nuvažiavo nuo kelio: formuojasi kilometrinės spūstys (9)

Greitkelyje Vilnius – Kaunas vilkikas nuvažiavo nuo kelio. Sprogus padangai jis atsidūrė...

A. Užkalnis. Blogybių šaknis yra dviratininkai (259)

Nežinau, ar jūs pastebėjote, bet mūsų vasarėjančioje Lietuvoje (iki kitų metų tikrai...

Ėmė griežčiau tikrinti remontuojamus kelius: už broką skyrė baudų (44)

Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos griežtina kokybės...

Išgelbėtas kajaku į Rusiją Juodąja jūra plaukęs mokslininkas (2)

Turkijoje buvo išgelbėtas keliautojas ir mokslininkas iš Rumunijos Chirazi Marianas, kuris...

Papildomi eksperimentai: D. Adomaičiui tenka galvoti ne tik apie Europos čempionatą (1)

Nors dabar Dainiaus Adomaičio galvoje daugiausiai vietos užima mintys apie artėjantį Europos...

Jautrūs plaukai: patarimai jiems plauti

DELFI Stilius jau rašė, kas kiek dienų reikėtų plauti sausus ir riebius plaukus, tačiau žmones...