Šis autorius lietuvių skaitytojams yra žinomas, lietuvių kalba jau išleistos trys jo knygos – „Raudonasis žaibo karas“, „Leningrado skerdynės“, „1942-ųjų mėsmalė“.
Raudonosios armijos įkūrimo aplinkybes bei jos veiklą autorius nagrinėja daugeliu aspektų. Jau iš pat pradžių tai nebuvo paprasta šalies kariuomenė, o teroristiniams veiksmams prieš savo piliečius dažnai naudota karinė struktūra. Būtent Raudonoji armija dujomis nuodijo sukilusius Tambovo valstiečius, naikino kazokus, plėšė cerkves, degino ištisus kaimus. Siekdama nusikalstamų tikslų ji nevengė jokių priemonių, o pagrindiniai raudonieji vadai ir „didvyriai“: Vorošilovas, Tuchačevskis, Vacietis, Budionas, kurių trumpos biografijos pateiktos knygoje, buvo veikiau žmogžudžiai, kriminaliniai nusikaltėliai, o ne tikri kariai.
Naujoji Raudonosios armijos vadų pamaina garsiai deklaravo meilę „didžiajam“ Stalinui, tačiau už skambių žodžių bei šūkių slypėjo visiškas neorganizuotumas, nemokėjimas vadovauti, apsileidimas, savo karių nevertinimas. Per trumpą laiką generolais tapusių buvusių kuopų ir batalionų vadų pasirengimas visiškai neatitiko užimamų postų, tačiau jie puikavosi naujais mundurais ir manė esantys genialūs, „svetimoje teritorijoje mažu krauju“ priešą įveiksiantys karvedžiai.
Bet kai tikrai atėjo metas priešą triuškinti, pasirodė, kad artileristai nemoka šaudyti, o tankistai – valdyti tankų, nes didžiąją pratyboms skirto laiko dalį jie dirbo ūkinius darbus ar mokėsi partijos istorijos kurso. Naujai iškepti bemoksliai vadai netekdavo nuovokos po vokiečių pirmųjų smūgių. „Mažas kraujas priešo teritorijoje“ virto mariomis kraujo pačios raudonosios imperijos viduje.
Tai, kad 1941 m. vasarą „didžioji ir nenugalimoji“ Raudonoji armija pradėjo irti kaip kortų namelis, – ilgamečio aplaidumo, nusikaltimų prieš savo piliečius ir pragaištingos Stalino „kadrų politikos“ padariniai.
Raudonoji armija, užuot skandinusi kraujyje priešą, pati skendo savo kraujyje.
Skaitytojams siūlome knygos ištrauką.
Didelio karo išvakarėse – svarbiausia susitvarkyti namie, paversti SSRS vieninga, tikėjimu ir baime cementuota karine darbo stovykla.
1935 m. gegužės 15 d. įkurta dar viena įstaiga – Ypatingoji politinio biuro saugumo komisija. Vadovauti „liaudies priešų“ likvidavimui. Ją sudarė Stalinas, Ždanovas, Ježovas, Škiriatovas, Malenkovas ir Vyšinskis. Komisija turėjo remtis Stalino šūkiu: „Tam, kad sėkmingai muštume priešą fronte, pirmiausia reikia sunaikinti priešus savo pačių užnugaryje.“ Tikslas – sukurti „moralinę bei politinę sovietų liaudies vienybę“.
Bet kuriam diktatoriui svarbiausia pašalinti politinius konkurentus.
Leninas rekomendavo žudyti ne tik priešus, bet ir bendrininkus, galinčius tapti bendrininkais, „abejotinus“ ir „svyruojančius“. Pradėtą darbą reikėjo baigti, o kartu ir išvalyti gretas. Pernelyg daug atsirado nuskriaustųjų. Nuo lovio nušalintų vadukų, kariškių, iš kurių buvo atimta galimybė vadovauti, į antrą planą nustumtų „nepakeičiamais įsivaizdavusių“ senų bolševikų, išpuikusių ir apsirijusių partijos dvariškių, tiesiog „svyruojančių“. Jie susirašinėjo tarpusavyje, susitikinėjo, kažką aptarinėjo, o gal ir planavo negerus dalykus. Neabejotina, kad buvo ir tokių, kurie miegodami regėjo Staliną karste mirusį.
Dėl kruopštaus tinkamai orientuotų NKVD tardytojų darbo ryškėjo milžiniško visas struktūras apraizgiusio sąmokslo paveikslas. Jam vadovavo tris kartus iš partijos pašalinti, po dešimt metų kalėti nuteisti, bet taip ir nenusiginklavę Zinovjevas su Kamenevu. Slaptos gijos driekėsi į užsienį, Trockio link. O kurgi dar? „Sąmokslininkai“ jau nužudė Kirovą ir planavo užgrobti Kremlių, fiziškai pašalinti draugą Staliną ir politinio biuro narius, sąrašas buvo pridėtas. Tada į Maskvą įvažiuotų Trockis ir „atkurtų kapitalizmą“.
Seniai palaužtas Zinovjevas iškart prisipažino ir pareiškė pasiryžęs daryti viską, „kad pelnytų atleidimą, malonę“. Su Kamenevu teko pasiterlioti, bet ir jis greitai pasidavė. Rugpjūčio 19 d. Sąjungų rūmuose įvyko atviras „Vieningojo trockinio zinovjevininkų centro“ teismo procesas. Į teismą atvesta penkiolika asmenų – žymių partijos narių. Zinovjevas, Kamenevas, Smirnovas, Mračkovskis, Reingoldas...
Juos nužudė rugpjūčio 26-osios naktį. Tada nužudė jų vaikus. Nomenkla-tūrininkai, dar nesuvokę Vado sumanymo gelmės, audringai plojo.
„Sunaikinkite šitą bjaurastį! Kalbama ne apie didžiausią nusikaltimą įvykdžiusius garbėtroškas, kalbama apie fašizmo agentus, kurie buvo pasirengę įžiebti karo gaisrą, palengvinti fašizmo pergalę, kad iš jo rankų gautų bent valdžios regimybę, – smerkė Karlas Radekas (1885–1939). – Žmonės, pakėlę ginklus prieš mylimus vadus ir proletariatą, privalo galva sumokėti už beribę kaltę. Pagrindinis šios gaujos ir jos darbų organizatorius Trockis istorijos jau prikaltas prie gėdos stulpo. Jis neišvengs pasaulio proletariato nuosprendžio.“
Dėl triuškinančios publikacijos spaudoje paties Karlo suėmimą nuspręsta trumpam atidėti. Mokėjo, niekšelis, žodžiu deginti.
„Trūksta žodžių apmaudui ir pasibjaurėjimui apsakyti. Tai žmonės, praradę paskutinius žmogiškojo pavidalo bruožus. Juos reikia naikinti, naikinti kaip švarų, gaivų orą nuodijančią maitą“, – duso iš pasipiktinimo Georgijus Piatakovas.
Antonovas-Ovsejenka pratrūko laikraštyje „Izvestija“ publikuotu straipsniu apie „ypatingą būrį fašistinių diversantų, su kuriais gali būti tik viena kalba – sušaudyti!“, ir šlovino „draugą Staliną, kuris erelio žvilgsniu įžvelgė perspektyvas, užtikrino vienybę, pavertė SSRS galinga granito uola“.
Pamiršo Vladimiras Aleksandrovičius savo trockinę praeitį. Tačiau jam greit primins.
Čekistai jau traukė akistaton būsimų politinių procesų dalyvius, kartu su kaltinamaisiais taisė parodymus, gludino apkaltos formules, išgalvodavo smulkmenas. Kruvinasis nykštukas Ježovas žavingai tiesiai aprašė tyrimo mechanizmą:
1937 m. sausio 23–29 d. įvyko dar vienas „leniniečių“ teismo procesas. „Lygiagretaus trockinio centro“ byla. Jo veikloje dalyvavo seni bolševikai, atgailavę ir atleidimą gavę opozicionieriai, nusipelnę stebuklų partijos veikėjai Piatakovas, Radekas, Serebriakovas, Sokolnikovas, Muralovas, kiti. Iš viso 17 žmonių. Paaiškėjo, kad jie irgi žudė Kirovą, šnipinėjo, rengė diversijas ir steigė teroristų grupes, kūrė Sovietų Sąjungos pralaimėjimo planus kare su Vokietija, gadino švarų orą ir svajojo atkurti „kapitalistinę tvarką“.
Teisme jie taip ryžtingai prisipažino, kad salėje buvęs žymus vokiečių rašytojas Leonas Feichtvangeris (1884–1958) vėliau rašė: „Susidarė įspūdis, kad kaltinamieji, prokuroras ir teisėjai veikia skatinami bendro, netgi, sakyčiau, sportinio intereso kuo tiksliau išsiaiškinti viską, kas įvyko.“
Kruopščiai viską išaiškinęs teismas 13 žmonių nuteisė sušaudyti, keturiems „prikabino“ kalinimą ir nužudė kiek vėliau, lageriuose.
Visus savo draugus ir mokinius išdavęs N. Bucharinas rašė:
„Tai, kad niekšus sušaudė, – puiku! Oras iškart tapo švaresnis... Koba! Mačiau, kaip Lenino dvasia rimsta tavyje.“
Ateis ir Bucharino eilė. Moraliai jis jau buvo lavonas, „kūno apsunkinta siela“, laisvalaikiu kūrė meilės laiškus Stalinui, eilėraščius apie laimingą gyvenimą SSRS ir atsišaukimą „Būsimai partijos vadovų kartai“:
„Prašau naują, jauną ir sąžiningą partijos vadovų kartą perskaityti mano laišką CK plenume, išteisinti ir grąžinti mane į partiją. Žinokite, draugai, kad ant tos vėliavos, kurią jūs pergalingu žingsniu nešite į komunizmą, yra ir mano kraujo lašas.“
„Štai su kokiais niekšais mes dirbome... O jeigu nebūtų šių represyvių metodų, jie taip nebijotų. Tai irgi reikia atminti“, – skėsčiojo rankomis gilios senatvės sulaukęs Molotovas.
„Bet dabar sako, kad kaltinamoji pusė nesirėmė faktais, tik teisiamųjų prisipažinimu, o tai nėra kaltės įrodymas“, – abejojo su Molotovu kalbėjęs Feliksas Čiujevas.
„Kokio dar reikia kaltės įrodymo, – atsakė Molotovas, – mes ir taip žinojome, kad kalti, kad jie – priešai!“
Kitados Bucharinas pats suformulavo: „Revoliucijoje nugali tas, kas kitam sulaužys kaukolę.“ Draugas Stalinas pasirodė vikresnis, nugaros jis niekada neatsukdavo. Jis, tikrasis revoliucionierius, nepavargdamas kiurdė pakaušius. Kam kulka, kam ledo kirtikliu. Todėl nugalėdavo. O oras darėsi vis švaresnis ir gaivesnis.
Visoje šalyje, „kurioje taip laisvai kvėpuoja žmogus“, vyko didžiulė „liaudies priešų“ ir jų šeimų narių medžioklė. Centras administraciniais laipteliais nuleisdavo kvotas, kiek reikia sušaudyti žmonių kiekvienoje respublikoje, kiekviename rajone. O ten šaukdavo: „Mažai!“ – ir rengdavo atsakomuosius planus. „Brangusis drauge Stalinai, – skundėsi Ukrainos CK pirmasis sekretorius, – kas mėnesį Ukraina siunčia Jums 17–18 tūkstančių suimtųjų. Maskva patvirtina 2–3 tūkstančius. Prašau imtis priemonių. Jus mylintis Nikita Chruščiovas.“
Represijų mašina sukosi vis greičiau. Kruvinoje mėsmalėje žuvo partijos nariai ir nepartiniai, darbininkai ir valstiečiai, mokiniai ir profesoriai, ateistai ir dvasininkai, namų šeimininkės ir partijos Centro komiteto nariai, artistai ir čekistai.
1937 m. vasario–kovo plenume generalinis sekretorius perskaitė žymųjį pranešimą „Apie partinio darbo trūkumus ir trockininkų bei kitų veidmainių likvidavimo priemones“:
Delegatai – politinio biuro nariai, partijos bonzos ir liaudies ūkio viršininkai – tarpusavyje lenktyniaudami karštai teikė ataskaitas apie sėkmingai atskleistus kenkėjus. Jiems, naujo gyvenimo šeimininkams, šis darbas visada patiko. Kol kas jiems buvo linksma.
Stenografininkės fiksavo džiaugsmingo pagyvėjimo priepuolius. 1937 m. kovo 1 d. vakaro posėdis. Štai kalba vandens transporto liaudies komisaras Pachomovas:
„Tik neseniai pradėjome tikrinti kadrus ir iškart tokia puokštė. Serdiukas –
Dniepropetrovsko garlaivystės viršininkas, Chandožka – Jenisiejaus garlaivystės viršininko pavaduotojas. Vardiju pavardes tų žmonių, kurie jau demaskuoti ir suimti. (Juokas.) Ziminas – laivų mechaninės tarnybos viršininkas, Kuvšinovas – Volgos aukštupio garlaivystės viršininko padėjėjas, Bovinas – Volgos aukštupio garlaivystės Centrinės valdybos viršininkas, Samarvecas – Maskvos–Okos upių garlaivystės viršininko pavaduotojas. (STALINAS. Bovinas taip pat suimtas?) Irgi suimtas, taip pat, pasirodo, niekšas. (MOLOTOVAS. Teisingai suimtas?) Teisingai. (MOLOTOVAS. O anksčiau neįtarėte?). Ne, neįtariau.
Negaišinsiu jūsų skaitydamas ilgą sąrašą, jame 77 asmenys (juokas), iš kurių du trečdaliai suimti. (STALINAS. Kažkodėl mažokai...) Drauge Stalinai, sakiau jums, kad tai tik pradžia. (Juokas visoje salėje.)...
Iš vidaus reikalų liaudies komisaro Ježovo kalbos:
„Pavyzdžiui, SSRS valstybės banke mes atskleidėme gana galingą trockininkų organizaciją, kurią sudarė iki dvidešimt žmonių... (BALSAI. Puiku! Oho!)... Lengvosios pramonės liaudies komisaro klausimą iš esmės tik pradėjome kelti. Nors jau dabar nuteistas 141 aktyvus kenkėjas ir diversantas. Iš jų gana daug sušaudyta.“
Kenkėjai slėpėsi visur. Sprogimai šachtose, avarijos – diversijos ir „kenkėjiška darbo sauga“, lėšų trūkumas – „kenkėjiška žemės ūkio kreditavimo instrukcija“, neveikia kanalizacija – „kenkėjiškai parengtas projektas“. Kartu pripažindavo savo kompetencijos stoką:
„Draugai ūkio darbuotojai, mums reikia iš pagrindų pasiknisti ir atskleisti paslaptis. Ir projektuose, ir įmonėse, ir cechuose, ir agregatuose... Tai reiškia, jog tam, kad pas mus nebūtų kenkėjiškų dalykų, turime patys išmokti nuodugniai viską ištirti. Imtis veiksmingai kontroliuoti, atidžiai tikrinti tuos lemiamus, mums reikalingus dalykus.“
Stalinas (jis rengiasi karui, užtikrina „patikimą užnugarį“; būtent taip Molotovas grindė didįjį terorą) įdėmiai sekė šią bakchanaliją, vykdė atranką. Su kuo galima bus „eiti į žvalgybą“, ką metas nuleisti į rūsį, kas dar pravers. Ant generalinio sekretoriaus rašomojo stalo gulėjo jau ne Lenino tomai – teoriniai ginčai seniai baigėsi, – o Ivano Rūsčiojo veiklos istorija:
„Tokiu lėtu ir užtikrintu būdu sunaikinta visa vietos tvarka. Večė išnyko, draugovė virto visiškai nuo kunigaikščio nuotaikos priklausomais dvaro tarnais. Pats kunigaikštis ir jo valdžia pakilo į nepasiekiamą aukštumą ir šios valdžios didybė krito į akis kiekvienam, nes aplinkui plytėjo lygus laukas.“ Paraštėse Stalino pastabos: „Mokytojas... mokytojas...“
Iškart po plenumo paskelbtoje VKP(b) CK generalinėje direktyvoje nurodyta, kad „dabar mūsų žmonių silpnybė – ne techninis atsilikimas, o politinis nerūpestingumas, aklas pasitikėjimas atsitiktinai partinį bilietą gavusiais žmonėmis, būtinybė tikrinti žmones ne pagal jų politinius pareiškimus, o pagal darbo rezultatus“.
Partiniai bajorai ne iškart, tačiau suvokė, kad pagal teisę gauti kulką juos sulygino su visais laimingais sovietiniais žmonėmis:
„Viršūnėlę ėmė baimė. Visi varžėsi tarpusavyje keiksnodami buvusius draugus, melavo vieni kitiems, tėvui ir motinai, ir vaikams, kad tik parodytų lojalumą „ūsuočiui“. Žmonės diena iš dienos laukė suėmimo ir melavo net patys sau, netgi savo dienoraščiuose, tikėdamiesi, kad per tyrimą juos perskaitys.“
Masinių represijų pavidalą įgijusi kadrų kaita vedė prie to, kad daugelis vadovų apskritai nustojo galvoti, nes už bet kokią iniciatyvą buvo baudžiama, o „laukinės medžioklės“ sąlygomis tai buvo ir mirtinai pavojinga. Visuomenėje diegė paralyžiuojančią valią, į moralinį degradavimą vedančią siaubo atmosferą. Partinis „generalitetas“ ir partinė „karininkija“ pasinerdavo į beprotybę nuo karščiuojančias smegenis perpildžiusios ištikimybės ir siaubo.
Kandidatas į politinio biuro narius P. Postyševas „visur pradėjo šaukti, kad niekur nėra padorių žmonių, kad daug priešų... Postyševas dažnai išsikviesdavo rajonų komitetų atstovus, imdavo didinamąjį stiklą ir tyrinėdavo mokinių sąsiuvinius. Nuo visų sąsiuvinių nuplėšė viršelius, nes vieno viršelio ornamente įžvelgė svastiką!“
Bet nei proletariška kilmė ir išsilavinimo stoka, nei nuopelnai kolektyvizuojant Ukrainą, nei uolumas vykdant didįjį valymą Pavelui Petrovičiui nepadėjo. O dėl didinamojo stiklo jis, reikia pripažinti, gerai sugalvojo. Didinamąjį stiklą sovietų šalyje įsigijo kiekvienas miesto, rajono, partijos komiteto sekretorius. Visi ieškojo ir „rado“ – mokinių sąsiuviniuose, audinių raštuose, ant pinigų (pirmi sovietiniai pinigai kaip tik spausdinti su svastika) – visagalės priešų agentūros paliktų fašistinių ženklų. Kad juos taip visus nusiuntus į Vokietiją nelegaliai padirbėti. Raudonų žvaigždžių ant Reichstago sienų naktimis keverzoti.
Vladimir Bešanov. Kruvina Raudonoji armija. Iš rusų kalbos vertė Vitalijus Michalovskis. – Vilnius: Briedis [2017]. – 376 p.: iliustr.