Komunizmo blogio sėkla: kruvini bandymai įgyvendinti „rojų“ žemėje

Leidykla „Briedis“ išleido serijos „Komunizmas be grimo“ naujieną – Britų akademijos nario, SSRS ir šių laikų Rusijos istorijos specialisto Roberto Serviceʼo knygą „Blogio sėkla: komunizmas pasaulyje“, kurioje autorius apžvelgia komunizmo ideologijos ištakas, teoriją ir kruvinus bandymus įgyvendinti ją praktikoje.

Nepaisant to, kad pati komunizmo (pr. commun – bendras, visuomeninis) sąvoka gimė Prancūzijoje pirmoje XIX a. pusėje, karingi raginimai „atimti ir teisingai padalinti“ Europą drebino nuo senų senovės. Viduramžiais panaikinti privačią nuosavybę, ir netgi bendrai dalintis žmonomis, ragino pačios radikaliausios anabaptistų sektos, o Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu bandymai sugriauti „senąjį pasaulį“ virto kurtinančiu giljotinų ašmenų žvangesiu.

XIX a. filosofai K. Marxas ir F. Engelsas sukūrė ideologiją, paskandinusią pasaulį kraujo ir baimės jūroje. V. Uljanovo-Lenino ir jo bendraminčių pastangomis Rusijoje savaip adaptuotas marksizmas virto dešimtis milijonų gyvybių pražudžiusiu žmogėdrišku bolševizmu, kurio pagrindinis tikslas – „pasaulinė revoliucija“ – laimei, taip ir liko nepasiektas. Tačiau įvairiausiuose kraštuose, ypač po Antrojo pasaulinio karo, komunizmo užkratas vis atrasdavo sau puikią terpę. Ir visur, kur jam pavykdavo įsitvirtinti, vietoj žadėto rojaus gyventojams tekdavo kęsti skurdą, badą, valdžios susidorojimus.

Vertinant komunizmo keliu pasukusių šalių istoriją galima drąsiai teigti, kad šiam eksperimentui nebuvo lemta pavykti. Sovietų Sąjungą, Kiniją, Šiaurės Korėją ar Kubą smukdė ekonominis atsilikimas nuo „išnaudotojų“ valdomų Vakarų valstybių. Teroras prieš savo piliečius, visiška valdančiosios partijos kontrolė ir neefektyvus ekonomikos modelis buvo neatsiejami atributai žengiant į „šviesų rytojų“ – visa tai tapo pačiais neigiamiausiais, atgrasiausiais valstybės kūrimo pavyzdžiais. Begalinis pasididžiavimas savimi ir pasaulinės pretenzijos komunistinių bei jiems prijaučiančių šalių bloko neišgelbėjo – jis neišlaikė konkurencijos ir sprogo lyg muilo burbulas. Sovietų Sąjunga subyrėjo, Rytų Europa nusikratė komunizmo lyg maro pasitaikius pirmai progai, o Mao Dzedongo iki paskutinio siūlo apiplėšta, nuniokota Kinija ekonomiškai pradėjo atsigauti tik pasukusi ekonomikos liberalėjimo, kitaip tariant, „prakeikto kapitalizmo“, keliu. Tiesa, savotiškas komunizmo ir paveldimosios monarchijos hibridas vis dar gyvas Šiaurės Korėjoje, formaliai komunistinė dar liko ir Kuba.

R. Serviceʼo knyga – labai išsamus, komunizmo ir komunistinių šalių istoriją daugeliu aspektu nagrinėjantis darbas. Čia rasime daugybę įdomių faktų, pagrindinių komunizmo lyderių biografijų ir beprotiškų jų iniciatyvų aprašymų. Autorius vaizdžiai aprašo komunizmo idėjų pradžią, kaip jos skynėsi kelią į „atstumtųjų“ ir „engiamųjų“ širdis, kaip buvo skiepijamos ir kodėl raudonajai blogio sėklai visgi nepavyko pavergti pasaulio.

Nepaisant to, kad galutinai susikompromitavęs komunizmas jau tarsi paguldytas ant menčių, autorius įspėja, kad jam būdingos metastazės. „Net kai išnyks paskutinė komunistinė valstybė, jo dar laukia ilgas pomirtinis gyvenimas“ – simpatijos Leninui ir Stalinui šiandienos Rusijoje tai puikiai įrodo.

Skaitytojams siūlome knygos ištrauką.

Komunistinės valstybės savo gyventojus atkirto nuo išorės įtakų. Sienos, minų laukai, spygliuotoji viela, cenzūra ir propaganda izoliavo trečdalį pasaulio sausumos ploto, kad čia nepatektų kapitalizmo, atstovaujamosios demokratijos ir pilietinių laisvių užkratas. Iš pradžių SSRS ir Kinijos Liaudies Respublikos vadai manė, kad tokia atskirtis bus laikina. Jie buvo įsitikinę, kad kiekvienam sveiko proto geravaliam žmogui greitai taps akivaizdūs komunizmo pranašumai prieš kapitalizmą, tad išnyks atsargumo priemonių poreikis. Tačiau jie niekada šito nesulaukė. Piliečiai liko užmūryti tarp teritorinių – o kartu ir politinių bei dvasinių – sienų: tai tapo nekintama politika bet kurioje vienpartinėje valstybėje, kurioje įvyko komunistinė revoliucija. Patiems lyderiams tarp tų sienų pasidarė ankšta. Albanijos vadovas Enveras Hoxha buvo taip gerai susipažinęs su Europos literatūros klasika, kad Molotovui kilo įtarimų dėl jo kosmopolitiškumo. Tačiau Hoxha buvo toks pat komunistinis diktatorius kaip kiti, atėmęs iš savo žmonių teisę prisiliesti prie nepriimtinos svetimos kultūros. (...)

Nieko keista, kad valdžioje esantys marksistai-leninistai nemėgo, kad savi piliečiai be priežiūros bendrautų su užsieniečiais iš kapitalistinių ir besivystančių šalių. Daugumai komunistinių valstybių vadų kėlė nerimą savų gyventojų bendravimas net su kitų komunistinių valstybių piliečiais. Kinijos valdžia taip įtariai žiūrėjo į SSRS, kad deportavo 3-iajame deš. iš SSRS pabėgusius emigrantus. Kelis mėnesius po Vengrijos revoliucijos (1956) ir Prahos pavasario (1968) SSRS vakarinės dalies sovietinių respublikų vadai nepatikliai žvelgė į atvykėlius iš Rytų Europos. Po 1970 ir pakartotinai 1980 m. kilusių neramumų Lenkijoje užtrukus kritinei padėčiai, Kremlius ne kartą sumažino SSRS priimamų atostogautojų iš Lenkijos skaičių. Baimintasi, kad maištinga bacila iš Gdansko laivų statyklos ar Krokuvos bažnyčių persimes į sovietinių piliečių protus.

Sovietų Politinis biuras nuolat domėjosi nepasitenkinimo mastu tarp darbininkų, o KGB perspėdavo apie burnojimą prieš valdžią. Bijota, kad jei sovietus pasieks „Solidarumo“ idėjos, gali prasidėti neramumai Maskvos ir Leningrado gatvėse. Tokio nerimo turėjo ne tik SSRS ir ne tik 8-ajame ir 9-ajame deš. Dėl abipusio Vengrijos ir Rumunijos priešiškumo abiejų šalių valdžia 7-ajame deš. smarkiai suvaržė judėjimą per bendrą sieną – išimtis tik vizitai oficialiais reikalais. Nicolae Ceauşescu nuolat persekiojo vengrų mažumą Transilvanijoje. Apie reguliarų keitimąsi turistų grupėmis su komunistine Vengrija jis nė nenorėjo girdėti.

Į užsienį vykstantys sovietų piliečiai gaudavo slaptus Centro komiteto sekretoriato nurodymus, kaip elgtis kelionėje. Reikėjo laikytis keturių pagrindinių taisyklių. Keliautojai turėjo prisiminti esantys pasiuntiniai, skleidžiantys komunizmo tiesas. Jie galėjo keliauti tik su numatyta grupe ir jai paskirtu vadovu. Privalėjo parodyti tvirtą charakterį gindami sovietų vidaus ir užsienio politiką. Ir turėjo nuolatos likti budrūs, nes užsienio žvalgyba neva bet kada galėjo pulti pajutusi sovietų piliečio silpnumo minutę. Ryšiai su kapitalistinių šalių gyventojais buvo apriboti vien oficialiais reikalais. Iš SSRS nebuvo galima pasiimti jokių asmeninių dokumentų. Atvykę į užsienio šalį sovietų piliečiai turėjo prisistatyti artimiausioje SSRS ambasadoje ar konsulate. Užsienyje nebuvo galima dirbti jokio privačiai apmokamo darbo. Drausta imti vertingas dovanas. Nebuvo galima skolintis. „Nepatariama“ važiuoti naktiniu traukiniu su priešingos lyties užsieniečiu (minėti homoseksualų nebuvo reikalo, nes seksualiniai santykiai su tos pačios lyties asmeniu pagal sovietų įstatymus buvo baudžiami). Viešbučių kambariuose liepiama laikytis švaros. Keliauti po šalį galima tik su paskirto grupės vadovo leidimu. Bet koks pareigūnas, ilgesniam laikui kartu su artimaisiais išvykstantis į užsienio šalį, turėjo užtikrinti, kad šeima nesmalsaus, kuo jis užsiima.

Grįžę namo keliautojai per dvi savaites privalėjo rašyti ataskaitas ir pateikti tėvynei naudingą informaciją. Tik ką jie galėjo papasakoti? Varžydami savo piliečių bendravimą su užsieniečiais, tipiniai komunistiniai režimai patys iš savęs atėmė ekonominių, mokslo ir kultūros ryšių potencialą. Šiaip ar taip, tie režimai ir nebuvo linkę sužinoti apie Vakarus to, ko jie nenorėjo žinoti. Nežinojimas juos veikė raminamai.

Žinoma, keliauti į užsienį buvo leidžiama tik patikimiems piliečiams, o blogiausiu atveju kaip Šiaurės Korėja tokio pasitikėjimo nusipelno vos kelios dešimtys žmonių. Net Sovietų Sąjungos gyventojams praleisti vasaros atostogas kitoje šalyje, įskaitant ir Rytų Europos šalis, – aukščiausia privilegija. Sienos, ypač besiribojančios su kapitalistinėmis šalimis, buvo griežčiausiai saugomos. Iš
Vokietijos Demokratinės Respublikos pabėgo tūkstančiai žmonių. Sustiprinus kontrolės postus tarp Rytų ir Vakarų Berlyno sektorių, žmonės iš Rytų Berlyno plaukė kanalais, mėgindami pabėgti slėpdavosi automobilių bagažinėse. Kai kurie bėgo per muitinės punktus pilant kulkų krušai. Kaip prisimena Vakarų Berlyno ugniagesių tarnyboje dirbęs Hermannas Borchertas, atsirasdavo vis įmantresnių nelegalios emigracijos metodų: „Tapo įprasta, kad norintys pabėgti (...) pro langus [ties sektoriaus riba] mesdavo raštelį į Bernauer Štrasę. Raštelyje būdavo nurodytas pastatas, aukštas, langas – tarkim, antras ar trečias – ir laikas, kada jie nori iššokti, pavyzdžiui, dešimta valanda. Ugniagesiai privalėjo užimti tokią poziciją, kad galėtų sugauti pabėgėlį ištempę gelbėjimo paklodę.“ (...)

Be to, nebuvo tokios komunistinės valstybės, kuri būtų ilgai išgyvenusi be kalėjimų ir koncentracijos stovyklų tinklo politiniams kaliniams. Ten jie lenkė nugarą dirbdami bukinančius darbus ir kentė žiaurias bausmes. Valdžia iš slaptų informatorių sužinodavo, kas kritikuoja valstybinę santvarką. Pavyzdžiui, manoma, kad 8-ojo deš. viduryje tokią funkciją Vokietijos Demokratinėje Respublikoje atlikdavo vienas iš 120 piliečių. Apie informatorių turėjo būti susiklosčiusi nuomonė kaip apie „garbingą, nuoširdų ir draugišką žmogų“. Jie už savo darbą retai gaudavo pinigų, tačiau dažnai pakakdavo prieš kitus įgyjamos pirmenybės, kad žmogus sutiktų tapti informatoriumi. Jų aukos jau nebūtinai patekdavo į kalėjimą.

Būdamas KGB galva, Jurijus Andropovas įvedė tvarką, pagal kurią jauni santvarkos kritikai buvo traktuojami kaip suklaidinti įstatymų pažeidėjai. KGB pareigūnai apsilankydavo pas tokių jaunuolių tėvus ir perspėdavo, kad jų sūnus arba duktė pateks į kalėjimą, jei nepradės elgtis kitaip. Suaugusieji taip pat galėjo išvengti kalėjimo, bet vietoj jo grėsė patekti į psichiatrijos ligoninę. Kinijos Liaudies Respublika perėmė šį metodą susidoroti su kai kuriais žymiais disidentais. Politinis pasipriešinimas traktuotas kaip beprotybės forma, ir aukos „gydytos“ pavojingais psichotropinių vaistų kokteiliais. Šis kankinimo būdas nė kiek ne švelnesnis už tuos, kuriuos patirdavo lagerių kaliniai.

Prevencinė cenzūra visaip varžė priėjimą prie nepageidaujamų idėjų. Maoistai chunveibinai per Kultūrinę revoliuciją sudegino daug neįkainojamų senųjų kinų literatūros klasikų leidimų. Sovietų lyderiai išlaikė rudimentinę pagarbą ne tik rusų literatūros kanonui, bet ir pasaulinei literatūrai, o po Stalino mirties versta daug šiuolaikinės Vakarų grožinės literatūros kūrinių, bent jau tų, kurie buvo laikomi arba reiškiančiais kairiąsias pažiūras, arba apolitiškais ir švankiais. (...)

Sovietai įnirtingai blokavo užsienio radijo transliacijas, o Rytų Europos komunistų vadovybė kviesdavosi jų radijo trukdžių įrangos specialistus. Daug metų čia buvo neįmanoma klausytis „Amerikos balso“, BBC, „Laisvės“, „Laisvosios Europos“ radijo. Imtuvai buvo taip sukonstruoti, kad nebuvo galimybės jais pagauti nepageidaujamų trumpųjų bangų dažnių. Vis dėlto, valdant Brežnevui, kai SSRS ėmėsi mažinti įtampą santykiuose su JAV, po kiek metų trukdžių sistema pristabdyta. Sovietams pradėjus televizorių gamybą, Estijos žiūrovai galėjo pagauti Suomijos televizijos transliacijas (be kita ko, suomiai transliavo daug amerikiečių ir britų laidų anglų kalba), o milijonai rytų vokiečių, nors ir pabarami Ericho Honeckerio, žiūrėdavo Vakarų Vokietijos televizijos laidas. Honeckeriui taikesni santykiai su Bona buvo pernelyg naudingi ekonomiškai, kad jis būtų trukdęs vakarų vokiečių televizijos transliacijoms. Tačiau tai buvo tik nukrypimai nuo bendros schemos: daugumos komunistinių šalių piliečiai, be oficialiai leidžiamų šaltinių, neturėjo iš kur sužinoti, kas vyksta užsienyje.

Vakarų kultūros tendencijos ir toliau skverbėsi į komunistines šalis lyg gaivi versmė. Disidentai, tarp jų ir Vaclavas Havelas Čekoslovakijoje, klausydavosi slapta įvežtų „Beatles“, „Rolling Stones“, „Mothers of Invention“ įrašų. Jaunuolius buvo apėmusios kultūrinio maišto nuotaikos – jie norėjo paragauti uždrausto Vakarų vaisiaus. 8-ajame deš. komunistinių valstybių sienas peržengė amerikietiška ir europietiška vyrų ilgų plaukų mada. Albanija stojo jai skersai kelio. Tikrinant pasienyje negausius į šalį atvykstančius užsienio turistus ir aptikus, kad kurio nors vyro plaukai viršija deramu laikomą ilgį, jam patrumpindavo šukuoseną. Reikalavimai vyrų plaukų ilgiui Tiranoje buvo griežčiausi visame pasaulyje – trumpiau kirpti kitur būdavo gal tik kaliniai. Vienas britų akademikas, prieš iškeliaudamas į Albaniją su turistų grupe, kurią daugiausia sudarė Farerų salų marksistų-leninistų partijos nariai, dėl visa ko Londone pasitrumpino plaukus pakaušyje ir ties smilkiniais. Tačiau tai nepadėjo: Tiranos oro uoste jis buvo atskirtas nuo savo draugų fareriečių ir apkirptas kaip paklydusi avis. Hoxha buvo trūks plyš pasiryžęs apsaugoti savo šalį nuo kultūrinio užkrato. Žirklės buvo geriausias ginklas prieš tuos, kurie kėsinosi išniekinti Albanijos maoistų padorumą.

Oficialiai reiškiamas pasibjaurėjimas roko muzika tik dar labiau padidino jos populiarumą. Šios mados vaikytasi net Kinijoje, nors čia daryta daugiau kliūčių. Niekada dar nebuvo taip mažai nuoširdžių marksizmo-leninizmo ideologijos išpažinėjų. Mao Dzedongui buvo įmanoma vykdyti savo Kultūrinę revoliuciją, nes jis žinojo, kad šimtai milijonų naivių valstiečių ar neišmanėlių miestiečių vykdys jo įsakymus; be to, pasinaudojo stipriu nuskriaustųjų pasipiktinimu socialine neteisybe. Bet vis sparčiau mažėjo lengvatikių. Kinijos uostamiesčių gyventojai pakankamai žinojo apie užsienio pramogas, tad geidė užsieninių vinilo plokštelių ir magnetofono juostų.

Nejučia visų komunistinių valstybių vadai virto pasipūtusiais konservatoriais, pernelyg rimtu veidu saugančiais marksistinį-lenininį padorumą. Net Kuboje, kurios kultūra nebuvo pernelyg suvaržyta, piliečiai vengė juokauti apie brolius Castro ir Che Guevarą. Kaip nors rizikingai atsiliepiant apie Fidelį, buvo saugiau, užuot paminėjus jo vardą, pavaizduoti barzdą pridėjus ranką prie smakro. Komunizmas negalėjo juoktis iš savęs – tai išdavikiškai liudija tikro pasitikėjimo savimi stygių. Išimtį sudarė komunistai, gyvenantys nekomunistinėse šalyse. (...)

Brežnevo SSRS iš marksistinio-lenininio mokymo šūkių dingo teiginiai, kad sovietų valstybė pasivys pirmaujančių kapitalistinių šalių materialinio gyvenimo lygį. Dėl amžino žemės ūkio produktų ir pramonės gaminių stygiaus šiais šūkiais niekas nebetikėjo.

1959 m. liepą per JAV prekybos ir kultūros mugę Maskvoje Chruščiovas neapdairiai įsivėlė į ekspromtu kilusią diskusiją su JAV viceprezidentu Richardu Nixonu: Sokolnikų parke jie susiginčijo dėl amerikietiško ir sovietinio gyvenimo būdo privalumų. Abu valstybės vyrai parodoje sustojo prie JAV gaminamos virtuvės įrangos, ir Nixonas ėmė girti skalbimo mašiną, išvaduojančią nuo sunkaus darbo: prieš tai jis gražbyliavo apie spalvotąjį televizorių. Tiesioginėje radijo transliacijoje Chruščiovas jam atsakė: „Jūs mums rodote daug įdomių daiktų, bet gyvenime jie nebūtini. Iš jų jokios naudos. Tik šiaip gudrybės. Mes turim tokį priežodį: jei namie įsiveisė blakių, reikia vieną sugauti ir įpilti jai į ausį verdančio vandens.“ Šitaip jis išreiškė visišką abejingumą sunkiam moteriškos sovietų radijo klausytojų dalies gyvenimui. Nixono ir Chruščiovo nuomonės sutapo tik dėl džiazo, mat abu jo nemėgo (nors Nixonas prisipažino, kad jo dukterys mėgsta džiazą, ir, žinoma, jos laisvai galėjo klausytis mėgstamos muzikos, o galimi džiazo gerbėjai SSRS – ne).

Jei sovietų lyderiams reikėjo pamokos dėl visuomenės nuomonės, tai tą pamoką jie gavo 1962 m. birželį Pietų Rusijos mieste Novočerkaske: įtūžusios minios surengė maištą dėl pakilusių mėsos kainų. Kol ginkluotosios pajėgos įvedė tvarką, maištininkai griebėsi linčo teismo prieš partijos funkcionierius ir milicininkus. Derėtis su minia išsiųstas Prezidiumo narys Anastasas Mikojanas grįžo į Maskvą kai ko pasimokęs. Maskva kruvinai susidorojo su neramumų kėlėjais, tačiau kartu padidino biudžeto dalį vartojimo prekėms. Tačiau jų pasiūla niekada netenkino paklausos. Taigi valdžia ėmė pabrėžtinai kartoti, kad socialistinei santvarkai būdingi kolektyvizmo principai morališkai aukštesni už dekadentiškas Vakarų vertybes. Prekyboje nebuvo tiek mėsos, daržovių, buities technikos, kiek būtų norėję sovietų vartotojai, tačiau jiems buvo siūloma didžiuotis dvasinėmis vertybėmis sunkiame savo gyvenime. Komunistinis kolektyviškumas keltas virš kapitalistinio individualizmo ir godumo. Skurdas, matyt, buvo dorybė, nes jį kentė visi kartu.

Lyderiai save atleido nuo pareigos atsižadėti patogumų. Stalino įtvirtinta SSRS privilegijų sistema atkartota kitose komunistinėse šalyse. Centro nomenklatūrininkai mėgavosi gyvenimu užmiesčio vilose, asmeninių vairuotojų, auklių, namų mokytojų paslaugomis ir įvairiu valgiaraščiu. Jie nesitenkino patys lapnodami iš lovio – parūpindavo prie jo vietą ir savo parankiniams. Kiek sau leisti, priklausė tik nuo vadovybės atstovo skonio, o tai niekada nebuvo stiprioji komunizmo šviesulių savybė.

Dalyvaudamas derybose su Leonidu Brežnevu, JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris nusistebėjo prasta generalinio sekretoriaus užmiesčio vilos apdaila. 4-ojo deš. pradžioje vykdyta sovietinė išbuožinimo kampanija baigėsi tuo, kad neliko nagingų meistrų. Ledo ritulio mėgėjas Brežnevas geriau išmanė apie amerikietiškus limuzinus negu apie aukštesnį meną. Jis taip pat buvo aistringas lokių medžiotojas. Brežnevo asmens sargybinius pykindavo vaizdas, kai jis iš arti šaudydavo į specialiai išrikiuotus bejėgius lokiukus. Nė vienas sovietų ar Kinijos pilietis nieko tiesiogiai nežinojo apie šią išvirkščiąją gyvenimo pusę. Išimtį sudarė vadovybės tarnai – namų tvarkytojos, asmens sargybiniai, asmeniniai vairuotojai, gal dar sodininkai, bet šie puikiai žinojo, kad reikia prikąsti liežuvį.

Žmonių mąstysenoje įsigalėjo dvejamintės. Negana to, jie praktikavo dvejakalbę: buvo neįmanoma padaryti karjeros be pamaldžių reveransų marksizmui-leninizmui. Vienose gyvenimo srityse žmonės bent iki tam tikro laipsnio priimdavo oficialią ideologiją, tačiau kitose ją atmesdavo. Darbe buvo kalbama vienaip, šeimoje – kitaip. Štai kaip padėtį apibūdino Vaclavas Havelas: „Visi mes pripratome prie totalitarinės sistemos, priėmėme ją kaip nekintamą faktą ir šitaip palaikėme jos tęstinumą. (...) Nė vienas nesame tik jos auka, nes visi kartu padėjome ją sukurti.“ Tylus liaudies sąmokslas buvo norma visose komunistinėse visuomenėse, kur žmonės neteko vilties ir realių alternatyvų, o valdžios rankose vis dar buvo baudžiamųjų sankcijų užtveriamoji ugnis. Pasipriešinimo laipsnis skirtingose šalyse įvairavo. (...)

Taigi organizuotas disidentinis judėjimas daugelyje šalių turėjo nedaug sekėjų. Saugumo tarnybos buvo ne vienintelė problema. Disidentai savo idėjoms skleisti turėjo pernelyg mažai techninių priemonių ir retai galėjo jomis pasinaudoti. Spauda, kuri iki 1917 m. buvo įprastas bolševikų veiklos įrankis, komunistinių valstybių disidentams tapo neprieinama. 8-ajame deš. kasdieniu Vakarų biurų atributu tapo fotokopijavimo aparatai, o komunistinėse valstybėse tai buvo griežtai ribojamo naudojimo įranga: tas pat pasakytina ir apie asmeninių kompiuterių bei elektroninio pašto prieinamumą ateinančiame dešimtmetyje. SSRS, Kinijos ir Rytų Europos disidentų būreliai vargo per kalkinį popierių rašomosiomis mašinėlėmis spausdindami antikomunistinius tekstus. Įrašinėjo ir kalbas į magnetofono juostas, per patikimus pasiuntinius perduodavo savo veikalus į užsienį.

Kad ir kaip būtų, dauguma piliečių susigyveno su komunizmu, ir retas kuris dalyvavo streikuose ir demonstracijose prieš savo valdovus. Jie susitaikė su nuobodžia komunistinės šalies gyvenimo monotonija. Batų, kelnių ir sijonų modelių skaičius buvo specialiai ribojamas. Nė vienos komunistinės šalies vadovybė neleido savo fabrikams gaminti ryškiaspalvių drabužių, nors kapitalistiniuose pasaulio kraštuose jie visiems prieinami. Džinsų galima įsigyti tik juodojoje rinkoje. Tiesą sakant, mada buvo kone keiksmažodis.

Vis dėlto sovietų lyderiai galiausiai pripažino poreikį patenkinti šiuolaikinės buitinės technikos paklausą. Brežnevo laikais gausiai gamintos Chruščiovo išjuoktos skalbyklės ir spalvotieji televizoriai. Tačiau skurdesnės šalys, tokios kaip Kinija ar Kuba, nenorėjo atsiplėšti nuo marksistinių-lenininių normų. Net turtingesnės komunistinės valstybės neturėjo stiprios nuosavų automobilių rinkos. Kalbėta, kad 7-ojo deš. Viduryje Belgradas buvo vienintelė komunistinė sostinė, kurioje ne visada atsirasdavo vietos pasistatyti automobilį. Oficialus nenoras pirmos svarbos užduotimi paversti automobilių asmeniniam naudojimui gamybą kilo iš ideologinių paskatų. Transportas turėjo būti viešasis. Duodamas interviu Castro pasakė: „Kas bus, jei kiekvienas indėnas, kiekvienas eskimas turės automobilį?“ Atsakymas į šį klausimą jam atrodė savaime aiškus. Jis kalbėjo remdamasis ilgametėmis komunizmo tradicijomis, pagal kurias spartietiškas nuosaikumas ir uniforminis vienodumas buvo aukštinami kaip siektinas idealas. (...)

Šiaip ar taip, komunistų ekonominės politikos nevaržė ekologiniai ar moraliniai motyvai. Vaikydamasi pramoninės galios, SSRS, o įkandin jos ir Kinijos Liaudies Respublika siaubė gamtą. Kapitalizmo istorijoje taip pat neabejotinai yra pasibaisėtinų šios rūšies faktų, tačiau ten, kur egzistavo liberalioji demokratija, priekabūs laikraščiai ir nepriklausomi teismai, gamtos niokojimas galiausiai buvo pažabotas. To neįvyko Kinijoje, kur didžiulius miškų plotus ir ežerus sunaikino vandens saugyklos ar hidroelektrinių užtvankos. Neaprėpiamų plotų gamtovaizdį sužalojo kasyklos.

Nukentėjo ir SSRS gamta. Kraupiai užterštas Baikalo ežeras. Nuseko Aralo jūra. Per Kazachstano plėšininių žemių įdirbimo kampaniją didžiuliai nualintos dirvos plotai virto bevaisėmis dykynėmis. Lenkijoje plieno gamyklų miestuose Katovicuose ir Nova Hutoje oras tapo toks užterštas, kad žmonės ėmė masiškai sirgti chronišku bronchitu ir astma. Pramonės cheminė tarša pavertė Dunojų skystais nuodais, tekančiais per Vengriją, Rumuniją ir Bulgariją. Juodoji jūra virto nuodinga kloaka, pavojinga plaukioti ir pražūtinga žuvims. Centro planuotojų įsakai naikino visus apribojimus, nes ir centro, ir vietos pareigūnai stengėsi tik įvykdyti numatytą produkcijos normą.

Ten, kur vengta esminių reformų, kai kurie komunistų vadai pasuko į nacionalizmą. Pradžioje komunizmas buvo internacionalistinis judėjimas. Marxas ir Engelsas neapkentė nacionalizmo. Leninas, nepaisant visų ideologinių kompromisų, su kuriais jam teko taikstytis kilus neįveikiamų problemų, gyveno ir mirė kaip internacionalistas. Valdant Stalinui, Mao, Gomułkai, Ceauşescu, komunizmo politikoje ilgai buvo derinami internacionaliniai ir nacionaliniai tikslai. Šitoks derinimas neabejotinai buvo dalinė komunizmo išdavystė, tačiau tai nereiškė komunizmo tikslų visiško išsižadėjimo. Nuo Stalino iki Ceauşescu vyraujantis etosas apeliavo į tautinę dvasią ir kartu tvirtai laikėsi pagrindinių marksizmo-leninizmo idėjų.

Ceauşescu garbino Rumuniją kaip Romos imperijos Dakijos provincijos reinkarnaciją, ir archeologai šalyje vis ieškojo antikinės kultūros tęstinumo įrodymų. Rumunijos lyderis nuolat siutino sovietų Politinį biurą ir kėlė save kaip visų laikų didžiausią tautos globėją. Jis siekė Rumunijoje įvesti ekonominę autarkiją. Tas despotukas buvo laikomas didvyriu, kovojančiu su SSRS. Gavęs leiboristų ministro pirmininko Jameso Callaghano rekomendaciją, Ceauşescu karalienės Elžbietos II apdovanotas Pirties ordinu. Liberalų partijos lyderis Davidas Steelas nusiuntė jam labradorų veislės šuniuką. Nicolae‘s žmona Elena pūtėsi prieš pasaulį vaidindama pačios pasiskirtą pasaulinio lygio chemikės vaidmenį, o savo potraukiu drabužiams ir avalynei ji apetitu ir beskonybe prilygo Imeldai Marcos. Ceauşescu pora ketino prabangiai gyventi Liaudies namuose (Parlamento rūmuose), pastatytuose sename Bukarešto kvartale nugriovus 26 bažnyčias ir 7000 namų. Už šį pastatą didesnės kubatūros yra tik Pentagonas Vašingtone. Kai šiuos rūmus nušviesdavo 4500 šviestuvų, paprastiems rumunams tekdavo taikytis su elektros tiekimo pertrūkiais. Tai buvo šiuolaikinis komunizmas su viduramžiškais atributais.

1978 m. britų ministrai drebėdami laukė Ceauşescu šeimos vizito Londone: jie žinojo, kokio storžieviško elgesio reikia tikėtis. Venesueloje Rumunijos prezidentą ištiko pykčio priepuolis, nes jam nebuvo leista draustinyje medžioti laukinių žvėrių. Jis reikalavo dvigulės lovos net per trumpas keliones lėktuvu. (Užsienio reikalų ministerija sausai pažymėjo, kad „jis nenurodė, kokiu tikslu reikia dvigulės lovos“.) Buvo pareikštas susirūpinimas dėl Ceauşescu sūnaus Nicu reikalavimo parūpinti jam moterį – „taip pat nenurodytu tikslu“. Pats Nicolae Ceauşescu stulbino Bukarešte reziduojančius diplomatus prasčiokišku skoniu, kai per priėmimus įsitaisydavo dideliame auksiniame soste. Valdovai komunistai labai rūpinosi savimi, ir jeigu jiems apskritai rūpėjo žmonių gerovė, tai tik tada, kai būdavo patenkintos jų pačių reikmės.

Komunistiniame pasaulyje egzistavo materialinių gyvenimo sąlygų hierarchija. Glaudžiausius komercinius ryšius su Vakarais palaikantys jugoslavai pasiekė didžiausią rinkoje esančių prekių įvairovę ir geriausią kokybę. Po jų ėjo rytų vokiečiai, įkandin šių – vengrai ir lenkai. SSRS piliečiai vilkosi uodegoje; rusų apmaudui, gruzinai ir estai Sovietų Sąjungoje už juos gyveno geriau. Tarp rusų paplitusiu stereotipiniu įsivaizdavimu, gruzinas – tai juodbruvis „rytietis“, didžiuliuose lagaminuose nelegaliai vežiojantis į RSFSR miestus kolektyviniame sode užaugintus apelsinus. Jau vien tai, kad vaisiai galėjo tapti vidaus kontrabandine preke, iškalbingai bylojo apie komunistinės ekonomikos neefektyvumą.

Kita vertus, daugybė tautų gyveno dar prasčiau už rusus. Kinijoje, Albanijoje ar Rumunijoje milijonai paprastų piliečių turėjo lieti prakaitą už elgetišką algą, pavalgymą ir buitinį aptarnavimą. Jei komunistinių šalių vyriausybės nebūtų turėjusios kontrolės priemonių – vienpartinės sistemos, cenzūros, policijos savivalės, koncentracijos stovyklų ir visuotinio savo piliečių atskyrimo nuo pasaulio – jų valdžia būtų žlugusi akimirksniu.

Robert Service. Blogio sėkla: komunizmas pasaulyje. Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. – Vilnius: Briedis [2017]. – 608 p.: iliustr.