K.Leontjeva. Taksi vairuotojams – verslo liudijimus, o ne kasos aparatus

Kratos Vilniaus miesto taksi paslaugas teikiančiose įmonėse dar kartą į dienos šviesą iškėlė šešėlinės ekonomikos problemą. Įmonės, turinčios net 70 proc. rinkos, įtariamos slėpusios mokesčius, o Valstybinės mokesčių inspekcijos preliminarūs skaičiavimai rodo, kad neapskaitytos pinigų sumos galėjo siekti dešimtis milijonų litų. Šių bendrovių veiksmų tyrimą palikim teisėsaugai, o mes panagrinėkim šešėlio atsiradimo priežastis ir būdus šiai problemai spręsti.

Premjero patarėjas Mykolas Majauskas suskubo konstatuoti, kad padėtis Vilniaus miesto taksi paslaugų sektoriuje – ne ką geresnė nei Gariūnuose. Pavadinus Gariūnus „juodąja skyle“ ir įvedus prievolę nuo 2012 m. gegužės 1 d. visai prekybai dengtose turgavietėse naudoti kasos aparatus, ką tik atsirado dar vienas stambus kasos aparatų „klientas“ – taksi vairuotojai. Šią Vyriausybę, matyt, jau reikia praminti „kasos aparatų Vyriausybe“ – į šešėlinės ekonomikos problemą žiūrima itin siaurai ir paviršutiniškai, nematant (ar nenorint matyti) šešėlio priežasčių.

Naivu manyti, kad Gariūnai ir Vilniaus miesto taksi yra išskirtinis reiškinys ir kad šešėlinė ekonomika kituose sektoriuose neegzistuoja. Naujausio LLRI ekonomikos tyrimo duomenimis, šešėlinė ekonomika 2012 m. sudarys 27 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o 39 proc. ekonomine veikla užsiimančių vienetų bent dalį savo veiklos vykdo šešėlyje. Tai reiškia, kad kone kas antra įmonė nemoka bent dalies mokesčių! Pradėjus daryti kratas kavinukėse, kosmetologijos salonuose ar siuvimo įmonėse lygiai taip pat gali paaiškėti, kad padėtis „ne ką geresnė nei Gariūnuose“. Galima „pakrėsti“ kiekvieną gyventoją, ir ten rasi nesumokėtų mokesčių. Tokioje situacijoje, kai kone kas antras ūkio subjektas vengia mokėti mokesčius, skambų pavadinimą „kova su šešėliu“ gali tekti pervadinti į „pilietinį karą“.

Ar kasos aparatai, o gal žiauriosios akcijos, išspręstų šešėlio problemą? „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis teigia, kad apmokestinus šešėlį, kuris, jo teigimu, sudaro 8-9 mlrd. litų, turėtume subalansuotą ir net perteklinį biudžetą. Tačiau tokie „šešėlio apmokestinimo“ skaičiavimai suprimityvina tikrovę. Jie atliekami vadovaujantis klaidinga prielaida, kad išskaidrintos veiklos apimtys bus tokio pat dydžio, kaip ir šešėlinės veiklos. Dalies pajamų neapskaitančioms įmonėms apsimoka teikti paslaugas, o vartotojams – jas pirkti būtent todėl, kad nuo dalies pajamų nemokami mokesčiai. Privertus jas veikti skaidriai ir mokėti visus didžiulius mokesčius, labai tikėtina, kad didelė dalis įmonių neteks klientų ir tiesiog nebeveiks.

Tai galima iliustruoti paprastu pavyzdžiu. Taksi įmonėms pradėjus mokėti visus mokėtinus mokesčius, tektų kelti paslaugos kainą norint, kad vairuotojai uždirbtų pragyvenimui. Pabrangus paslaugos kainai, mažės paslaugų paklausa, todėl bendra įmonių apyvarta gali likti tokia pati, kokia buvo deklaruota anksčiau. Kurį laiką valstybė gautų tuos pačius mokesčius. Tačiau, jeigu klientų bus mažai ir taksistai didelę laiko dalį leis „prastovose“, įmonė paprasčiausiai nustos vykdyti veiklą. Rinkoje mažėjant pasiūlai, vėlgi kils paslaugų kaina. Tie, kurie šiandien džiaugiasi taksi įmonių kratomis, tenesipiktina po kelių mėnesių, kai už kiekvieną maršrutą teks mokėti tiek, kiek dabar užsieniečiai moka už kelionę nuo oro uosto į centrą.

Dar 2008 m. šešėlis sudarė vos 18 proc. BVP, taigi jis žymiai išaugo būtent ekonominio nuosmukio metu, kai vartotojai ieškojo vis pigesnių prekių ir paslaugų, o pardavėjai ir paslaugų teikėjai į vartotojų lūkesčius atliepė visais būdais, taip pat ir mokesčių minimizavimu. Tie, kas nebegalėjo mažinti darbuotojų atlyginimų ir kitų sąnaudų, griebėsi paskutinės priemonės – mokesčių. Nuo banalios tiesos, kad mokesčiai brangina prekes ir paslaugas, niekur nepabėgsi. Paslaugų sektorius, kur ypatingai didelę pajamų dalį praryja mokesčiai darbo jėgai, yra itin jautrus mokesčiams ir tuo pačiu pagundoms sutaupyti jų sąskaita. Nederėtų to suprasti kaip šešėlio pateisinimo. Tiesiog kovojant su šešėliu reikėtų mažinti tas pagundas, imtis veiksmingų būdų, nukreiptų į šešėlio priežastis, o ne pasekmes.

„Policinis“ šešėlio problemos sprendimo būdas gal ir privers sąžiningai mokėti mokesčius, bet nuo to mokesčių mokėtojų skaičius gali tik sumažėti. Tą jau matėme įvedus kasos aparatus maisto produktų prekybai, kai su verslo liudijimais prekiaujančių gyventojų skaičius sumažėjo apie 40 proc. Jeigu Vilniuje nuvažiuoti nuo stoties iki Pilaitės kainuos nebe 30 litų, kaip dabar, o 50 ar 60, vargu ar atsiras daug norinčių važiuoti taksi. Pagrindiniai taksi vartotojai liks tik užsieniečiai. Gali nutikti ir taip, kad įvedus kasos aparatus taksi vairuotojams, jie nulįs dar giliau į šešėlį ir, užuot dirbę įmonėse, uždarbiaus prie priekinio stiklo pritaisę sovietmetį menančią žalią lemputę, o mes „gaudysime“ laisvą mašiną, kaip tai daroma Rusijos miestuose.

Geriausias ir efektyviausias kovos su šešėliu būdas atsižvelgia į šešėlio priežastis: mokesčių vengiama mokėti, nes jie per dideli, todėl tam, kad mokesčių nebūtų vengiama (ar bent jau mažiau vengiama), juos reikia mažinti. Juk kad taksistui būtų išmokėta 1000 litų alga „į rankas“, būtina sumokėti 627 litus mokesčių vien už jo darbo vietą, neskaitant įmonės mokesčių, tad tikrasis taksisto atlyginimas yra 1627 litų (ši suma – tik teorinė iliustracija). Tuo tarpu mažinti mokesčius atsisakoma, o „laikinai“ pakelti mokesčiai keliami toliau.

Siekdama išskaidrinti taksi paslaugų rinką, vietoje kasos aparatų (kurie nuo nusikaltėlių neapsaugo) Vyriausybė galėtų pasiūlyti grąžinti anksčiau galiojusius verslo liudijimus – tuomet taksi vairuotojai nedirbtų samdomais darbuotojais, o vykdytų individualią veiklą ir pirktų dispečerinės paslaugas. Verslo liudijimai yra paprasčiausia veiklos vykdymo ir mokesčių mokėjimo forma, patraukli eiliniams žmonėms dėl fiksuoto mokesčių dydžio, itin žemos administracinės naštos ir ypatingai tinkanti ten, kur atsiskaitoma grynaisiais pinigais.

Išsipirkdami verslo liudijimus, taksi vairuotojai susimokėtų gyventojų pajamų mokestį, „Sodros“ ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas, todėl veiktų skaidriai ir be pagundų ką nors slėpti. Mažai tikėtina, kad kuris nors taksi vairuotojas trykšta noru būti mokesčių vengėju, tad galimybė veikti pagal verslo liudijimą leistų jam dirbti skaidriai. Nuo verslo liudijimo sumokamų mokesčių dydis tapatus mokesčių dydžiui, mokamam nuo minimalios mėnesinės algos, tad ir valdžia nieko neprarastų. O svarbiausia, kad vardan biudžeto, kuriam vis maža ir kurio skaidrumui priekaištai yra kur kas didesni, negu taksi įmonėms, nenukentėtų vartotojas.