K.Leontjeva. Ar aukštasis mokslas – viešoji paslauga?

 (93)
Jau beveik du dešimtmečius Lietuvos laisvosios rinkos institutas skaičiuoja ir skelbia Laisvės nuo mokesčių dieną ir kone kasmet sulaukia kritikos dėl „antivalstybinės“ veiklos, nes, pagal kritikus, absurdiška galvoti, kad mokesčius mokame valdžiai, o po to jau gyvename sau. Esą mokesčiai mokami ne valdžiai, o mokykloms, ligoninėms, pensijoms, policijai ir kitoms paslaugoms finansuoti – tam, kuo naudojasi mūsų vaikai, tėvai, seneliai, mes visi.
Kaetana Leontjeva
Kaetana Leontjeva
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Viena iš paslaugų, finansuojamų žmonių sumokėtais mokesčiais, – gerai besimokančių studentų studijos aukštosiose mokyklose. Tai reiškia, kad gerai besimokančių studentų tėvai mokesčiais sumoka už jų vaikų studijas universitete ar kolegijoje (tiesa, prie jų finansavimo prisideda ir tie, kurie vaikų neturi arba kurių atžaloms mokslai sekasi prasčiau).

Tačiau prieš kelis mėnesius Konstitucinis Teismas išaiškino, jog Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos dėl aukštojo mokslo finansavimo neatitinka LR Konstitucijos. Paaiškėjo, kad mokesčių mokėtojų lėšos gali būti skirtos tik tiems studijų krepšeliams apmokėti, kuriuos studentai nusineša į valstybines aukštąsias mokyklas. Dalis valdžios žmonių tik ir siekia, kad tėvų sumokėti mokesčiai nebegalėtų krepšelio pavidalu finansuoti privačiuose universitetuose ar kolegijose studijuoti pasirinkusių ir gerai besimokančių studentų studijų.

Todėl kyla klausimas, ar gerai besimokančių studentų aukštasis mokslas – viešoji paslauga, kurią apmokame mokesčiais?

Troleibuso analogijos tema  

Šių metų pradžioje Premjeras A. Kubilius teigė, kad „viešosios paslaugos yra tas pats kaip važiavimas troleibusu. Važiuoji – susimokėk, kitaip būsi zuikis. Jeigu neturi pinigų – eik pėsčias. Bet negali būti taip, kad ir troleibusai važinėtų, ir keleiviai nepirktų bilietų. Turime mokyklų, ligoninių, socialinių poreikių. Turime viešųjų paslaugų, vadinasi, turime už jas susimokėti per mokesčius.“

Tęsiant Premjero pasirinktą analogiją, reikia pastebėti, kad viešosios paslaugos yra toks troleibusas, į kurį priverstinai susodinami visi – juk niekas neklausia, ar mieliau eitum pėstute, o ne mokėdamas mokesčius važiuotum troleibusu. Tai yra, žmonėms nėra pateikiama galimybė nemokėti mokesčių ir nesinaudoti viešosiomis paslaugomis. Žmonės ne tik neturi pasirinkimo, sėsti į šį troleibusą ar ne, – jie net neturi pasirinkimo, kur troleibusas sustos ir leis jiems išlipti. Seimui svarstant panaikinti privačios aukštosios mokyklos „stotelę“, priverstinis važiavimas troleibusu be jokios pasirinkimo laisvės vis labiau panašėja į žmonių susodinimą į vagoną su aiškia kryptimi į praeitį.

Jeigu gerai besimokančių studentų aukštojo mokslo finansavimas yra viešoji paslauga, tuomet ji turėtų būti apmokama žmonių susimokėtais mokesčiais nepriklausomai nuo to, kur studentas pasirenka studijuoti. Priešingu atveju susidarys neteisinga situacija, kai privačią aukštąją mokyklą pasirinkusio studento šeimai teks mokėti du kartus – pirmą kartą mokant mokesčius ir antrą kartą mokant už studijas.

Dar daugiau, viešoji paslauga nėra apibrėžiama pagal tai, ar ją teikia valstybinis sektorius ar privatus. Tie, kas teigia, kad švietimas yra viešoji paslauga, bet priešinasi, kad mokesčių lėšomis būtų galima finansuoti privačias aukštąsias mokyklas, pasimeta logikoje.

Ir atvirkščiai, jeigu gerai besimokančių studentų aukštojo mokslo finansavimas nėra viešoji paslauga, tuomet mokesčių mokėtojų lėšos neturėtų būti skiriamos nei valstybinėse, nei privačiose aukštosiose mokyklose studijuojančių studentų studijoms. Priėmus tokį sprendimą, atitinkamai turėtų sumažėti ir gyventojų mokami mokesčiai.

Nenuoseklus protekcionizmas

Pripažįstant, kad tam tikras perskirstymas yra neišvengiamas, reikia pabrėžti, kad valdžia neturėtų kurti dirbtinių barjerų ar trukdžių tam, kad žmonių mokami mokesčiai finansuotų jų pasirinktas viešąsias paslaugas – šiuo atveju aukštąjį mokslą privačiose aukštosiose mokyklose. Jeigu jau gerai besimokančių studentų aukštasis mokslas garantuojamas kaip viešoji paslauga, tai jos teikimas neturėtų priklausyti nuo to, kas tą paslaugą teikia.

Lietuvoje šiuo metu veikia 8 privačios kolegijos iš 25 ir 6 privatūs universitetai iš 22. Besirinkdami studijas, abiturientai vis labiau kreipia dėmesį į studijų kokybę ir programą, o ne į aukštosios mokyklos nuosavybės formą. Pamažu pripažįstama ir konkurencijos nauda studijų kokybei, o konkurencijos laisvę gina LR Konstitucijos 46 straipsnis. Draudimas neštis krepšelius į privačias aukštąsias neabejotinai apribotų konkurenciją, tad jeigu ką ir reikia taisyti, tai ne Mokslo ir studijų įstatymą.

Būkime nuoseklūs. Arba švietimas yra viešoji paslauga ir mes šią paslaugą finansuojame mokesčiais, nediskriminuodami paslaugų teikėjų. Arba švietimas nėra viešoji paslauga, ir mes jį finansuojame visiškai privačiomis lėšomis. Mokesčių mokėtojų lėšų nukreipimas tik valstybiniams švietimo paslaugos teikėjams yra nenuoseklus protekcionizmas.

Priešrinkiminis laikas ir ši proga – geras akstinas politikams atsakyti į šiuos klausimus. Priešingu atveju, jei bus pritarta įstatymo pataisoms be atitinkamų pokyčių mokesčių politikoje, teiginys, kad mokesčiais gyventojas susimoka už paslaugas, kuriomis pats naudojasi, tikrai neatitiks tikrovės.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

A. Užkalnis. Šioje dykynėje nėra ką rodyti (334)

Gatvės, bent jau Vilniuje, vėl pilnos užsieniečių turistų. Aš dėl to džiaugiuosi, kaip ir visi sąmoningi piliečiai: kiekvienas atvykėls išleidžia pinigus. Tačiau, kaip visi negausūs skeptiški piliečiai, aš noriu jį sustabdyti, papurtyti ir paklausti: „Ko jūs čia atvažiavote? Ką jūs tikitės pamatyti? Ką jums papasakojo apie mūsų šalį, kad jūs pasirinkote šiuos kraštus?“

A. Vaišnys. Švęskime pagal Rusijos kalendorių? (31)

„1604 metais Varšuvoje lenkų karalius Žygimantas pripažino pabėgėlį vienuolį Grigorijų Otrepjevą caru Dmitrijumi, Ivano Rūsčiojo sūnumi.Dmitrijus apsišaukėlis slapta tapo kataliku, surinko kariuomenę ir puolė Maskvą“ – šiais įvadiniais istoriją paaiškinančiais teiginiais ir vaizdais pradedamas 2007 metais Rusijoje sukurtas filmas „1612“ (įžymiausias nacionalistinių pažiūrų kino režisierius Nikita M. buvo tik vienas šio filmo prodiuserių).

K. Girnius. Rusų agentas po kiekviena lova (409)

Lietuvoje visur matome paslėptą Rusijos ranką. Jei įvykiai nesiklosto taip, kaip norime, jei jie pasuka nepageidaujama linkme, tuojau pasigirta balsai, aiškinantys, kad tai rusų darbas.

A. Tapinas. Nepražilk laukdamas (340)

Nėra už ką balsuoti, kas gyvenimą pagerintų. Šitą frazę girdėjom N kartų prieš N rinkimų.

N. Vasiliauskaitė. #Smagu (131)

Liberalų agonijai vis nesibaigiant, o taip pat – nusivylimams ir nuostaboms, kurių, tiesą sakant, neturėtų kilti pažinusiems ten plazdenusią Verslumo Dvasią (tą pačią, kuri maloninga ir Broniui Bradauskui ar Viktorui Uspaskichui), siūlyčiau pasibaisėti tuo, kas dar baisiau: gerą vardą turinčių ekspertų/intelektualų pastangomis tildyti šį „triukšmą“ kaip griaunantį pasitikėjimą demokratija (taip, būtent ja!), keliantį valstybingumo krizę ir, žinoma, naudingą didžiajam Lietuvos Priešui.