K.Leontjeva. Ar aukštasis mokslas – viešoji paslauga?

 (93)
Jau beveik du dešimtmečius Lietuvos laisvosios rinkos institutas skaičiuoja ir skelbia Laisvės nuo mokesčių dieną ir kone kasmet sulaukia kritikos dėl „antivalstybinės“ veiklos, nes, pagal kritikus, absurdiška galvoti, kad mokesčius mokame valdžiai, o po to jau gyvename sau. Esą mokesčiai mokami ne valdžiai, o mokykloms, ligoninėms, pensijoms, policijai ir kitoms paslaugoms finansuoti – tam, kuo naudojasi mūsų vaikai, tėvai, seneliai, mes visi.
Kaetana Leontjeva
Kaetana Leontjeva
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Viena iš paslaugų, finansuojamų žmonių sumokėtais mokesčiais, – gerai besimokančių studentų studijos aukštosiose mokyklose. Tai reiškia, kad gerai besimokančių studentų tėvai mokesčiais sumoka už jų vaikų studijas universitete ar kolegijoje (tiesa, prie jų finansavimo prisideda ir tie, kurie vaikų neturi arba kurių atžaloms mokslai sekasi prasčiau).

Tačiau prieš kelis mėnesius Konstitucinis Teismas išaiškino, jog Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos dėl aukštojo mokslo finansavimo neatitinka LR Konstitucijos. Paaiškėjo, kad mokesčių mokėtojų lėšos gali būti skirtos tik tiems studijų krepšeliams apmokėti, kuriuos studentai nusineša į valstybines aukštąsias mokyklas. Dalis valdžios žmonių tik ir siekia, kad tėvų sumokėti mokesčiai nebegalėtų krepšelio pavidalu finansuoti privačiuose universitetuose ar kolegijose studijuoti pasirinkusių ir gerai besimokančių studentų studijų.

Todėl kyla klausimas, ar gerai besimokančių studentų aukštasis mokslas – viešoji paslauga, kurią apmokame mokesčiais?

Troleibuso analogijos tema  

Šių metų pradžioje Premjeras A. Kubilius teigė, kad „viešosios paslaugos yra tas pats kaip važiavimas troleibusu. Važiuoji – susimokėk, kitaip būsi zuikis. Jeigu neturi pinigų – eik pėsčias. Bet negali būti taip, kad ir troleibusai važinėtų, ir keleiviai nepirktų bilietų. Turime mokyklų, ligoninių, socialinių poreikių. Turime viešųjų paslaugų, vadinasi, turime už jas susimokėti per mokesčius.“

Tęsiant Premjero pasirinktą analogiją, reikia pastebėti, kad viešosios paslaugos yra toks troleibusas, į kurį priverstinai susodinami visi – juk niekas neklausia, ar mieliau eitum pėstute, o ne mokėdamas mokesčius važiuotum troleibusu. Tai yra, žmonėms nėra pateikiama galimybė nemokėti mokesčių ir nesinaudoti viešosiomis paslaugomis. Žmonės ne tik neturi pasirinkimo, sėsti į šį troleibusą ar ne, – jie net neturi pasirinkimo, kur troleibusas sustos ir leis jiems išlipti. Seimui svarstant panaikinti privačios aukštosios mokyklos „stotelę“, priverstinis važiavimas troleibusu be jokios pasirinkimo laisvės vis labiau panašėja į žmonių susodinimą į vagoną su aiškia kryptimi į praeitį.

Jeigu gerai besimokančių studentų aukštojo mokslo finansavimas yra viešoji paslauga, tuomet ji turėtų būti apmokama žmonių susimokėtais mokesčiais nepriklausomai nuo to, kur studentas pasirenka studijuoti. Priešingu atveju susidarys neteisinga situacija, kai privačią aukštąją mokyklą pasirinkusio studento šeimai teks mokėti du kartus – pirmą kartą mokant mokesčius ir antrą kartą mokant už studijas.

Dar daugiau, viešoji paslauga nėra apibrėžiama pagal tai, ar ją teikia valstybinis sektorius ar privatus. Tie, kas teigia, kad švietimas yra viešoji paslauga, bet priešinasi, kad mokesčių lėšomis būtų galima finansuoti privačias aukštąsias mokyklas, pasimeta logikoje.

Ir atvirkščiai, jeigu gerai besimokančių studentų aukštojo mokslo finansavimas nėra viešoji paslauga, tuomet mokesčių mokėtojų lėšos neturėtų būti skiriamos nei valstybinėse, nei privačiose aukštosiose mokyklose studijuojančių studentų studijoms. Priėmus tokį sprendimą, atitinkamai turėtų sumažėti ir gyventojų mokami mokesčiai.

Nenuoseklus protekcionizmas

Pripažįstant, kad tam tikras perskirstymas yra neišvengiamas, reikia pabrėžti, kad valdžia neturėtų kurti dirbtinių barjerų ar trukdžių tam, kad žmonių mokami mokesčiai finansuotų jų pasirinktas viešąsias paslaugas – šiuo atveju aukštąjį mokslą privačiose aukštosiose mokyklose. Jeigu jau gerai besimokančių studentų aukštasis mokslas garantuojamas kaip viešoji paslauga, tai jos teikimas neturėtų priklausyti nuo to, kas tą paslaugą teikia.

Lietuvoje šiuo metu veikia 8 privačios kolegijos iš 25 ir 6 privatūs universitetai iš 22. Besirinkdami studijas, abiturientai vis labiau kreipia dėmesį į studijų kokybę ir programą, o ne į aukštosios mokyklos nuosavybės formą. Pamažu pripažįstama ir konkurencijos nauda studijų kokybei, o konkurencijos laisvę gina LR Konstitucijos 46 straipsnis. Draudimas neštis krepšelius į privačias aukštąsias neabejotinai apribotų konkurenciją, tad jeigu ką ir reikia taisyti, tai ne Mokslo ir studijų įstatymą.

Būkime nuoseklūs. Arba švietimas yra viešoji paslauga ir mes šią paslaugą finansuojame mokesčiais, nediskriminuodami paslaugų teikėjų. Arba švietimas nėra viešoji paslauga, ir mes jį finansuojame visiškai privačiomis lėšomis. Mokesčių mokėtojų lėšų nukreipimas tik valstybiniams švietimo paslaugos teikėjams yra nenuoseklus protekcionizmas.

Priešrinkiminis laikas ir ši proga – geras akstinas politikams atsakyti į šiuos klausimus. Priešingu atveju, jei bus pritarta įstatymo pataisoms be atitinkamų pokyčių mokesčių politikoje, teiginys, kad mokesčiais gyventojas susimoka už paslaugas, kuriomis pats naudojasi, tikrai neatitiks tikrovės.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

Tyčia sukurtų versijų miglose: už Klaipėdą turime būti dėkingi Stalinui? (256)

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras pristato naują Alfonso Eidinto knygą „Pūga prie Mėmelio. Atvadavimo saga“. Istorinės karinės apybraižos“ autorius ėmėsi siekdamas paneigti sklandančias versijas, kad už Klaipėdą turime būti dėkingi Stalinui, kuris po karo jos neprijungė prie Kaliningrado srities, ir kitokius klaidinančius dalykus.

Sovietų taktikos ypatybės: kol pėstininkai puola į ataką, karininkai šaudo į atsiliekančiuosius (384)

Šviesusis kunigaikštis Menšikovas prieš Narvos šturmą ramino dvejojantį Petrą: „Nesikrimsk, valdove. Žmonelių pakaks.“ Stalino karvedžiai mąstė analogiškai. Raudonoji armija 1942 metais kiekvieną parą netekdavo apie 20 tūkst. nukautųjų ir sužeistųjų – po dvi divizijas. Kiekvieną dieną. Ir 1943, ir 1944 metais, ir iki pačios pergalės. Ir „išvaduoti“ Europą sovietams kainavo nė kiek nepigiau, negu Stalingrado ir Kaukazo gynyba, rašoma baltarusių publicisto ir istoriko Vladimiro Bešanovo knygoje „1942-ųjų mėsmalė“.

G. Mažeikis. „Darni kultūra“, o bohema ir revoliucionieriai – nebereikalingi? (64)

Naujoji LR vyriausybės programa, lygiai kaip ir ją pagrindusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) programa, iškelia vienintelį darnos principą, kurį laiko universaliu. Strategine vyriausybės sritimi yra skelbiama kultūra, kuriai ir taikomas „Darnos kultūros“ tikslas.

I. Makaraitytė. Ieškokite moters? Tarp šaldytų embrionų ir tautinių kostiumų (475)

Atsimušdama nuo kritikų, kad pakišo Seimo nariams svarstyti įstatymo projektą be pataisų, kuriose atsispindi, jog embrionų šaldymo Lietuva neuždraudžia, Seimo Sveikatos komiteto vadovė Agnė Širinskienė pasiūlė ieškoti moters.

G. Česnakas. Kas ardo Europą? (89)

Atrodo, kad šiandien tapo populiaru visus, kas tik turi kitokias pozicijas, vadinti Putino draugais, tai vienareikšmiškai nėra etiška. Puikus to pavyzdys gerb. Seimo nario Lauryno Kasčiūno straipsnis „Kaip eurofederalistai tampa Putino draugais“, kuriame pateikiama ne analitinė, bet ideologinė pozicija.