K.Leontjeva. Ar aukštasis mokslas – viešoji paslauga?

 (93)
Jau beveik du dešimtmečius Lietuvos laisvosios rinkos institutas skaičiuoja ir skelbia Laisvės nuo mokesčių dieną ir kone kasmet sulaukia kritikos dėl „antivalstybinės“ veiklos, nes, pagal kritikus, absurdiška galvoti, kad mokesčius mokame valdžiai, o po to jau gyvename sau. Esą mokesčiai mokami ne valdžiai, o mokykloms, ligoninėms, pensijoms, policijai ir kitoms paslaugoms finansuoti – tam, kuo naudojasi mūsų vaikai, tėvai, seneliai, mes visi.
Kaetana Leontjeva
© DELFI / Tomas Vinickas

Viena iš paslaugų, finansuojamų žmonių sumokėtais mokesčiais, – gerai besimokančių studentų studijos aukštosiose mokyklose. Tai reiškia, kad gerai besimokančių studentų tėvai mokesčiais sumoka už jų vaikų studijas universitete ar kolegijoje (tiesa, prie jų finansavimo prisideda ir tie, kurie vaikų neturi arba kurių atžaloms mokslai sekasi prasčiau).

Tačiau prieš kelis mėnesius Konstitucinis Teismas išaiškino, jog Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos dėl aukštojo mokslo finansavimo neatitinka LR Konstitucijos. Paaiškėjo, kad mokesčių mokėtojų lėšos gali būti skirtos tik tiems studijų krepšeliams apmokėti, kuriuos studentai nusineša į valstybines aukštąsias mokyklas. Dalis valdžios žmonių tik ir siekia, kad tėvų sumokėti mokesčiai nebegalėtų krepšelio pavidalu finansuoti privačiuose universitetuose ar kolegijose studijuoti pasirinkusių ir gerai besimokančių studentų studijų.

Todėl kyla klausimas, ar gerai besimokančių studentų aukštasis mokslas – viešoji paslauga, kurią apmokame mokesčiais?

Troleibuso analogijos tema  

Šių metų pradžioje Premjeras A. Kubilius teigė, kad „viešosios paslaugos yra tas pats kaip važiavimas troleibusu. Važiuoji – susimokėk, kitaip būsi zuikis. Jeigu neturi pinigų – eik pėsčias. Bet negali būti taip, kad ir troleibusai važinėtų, ir keleiviai nepirktų bilietų. Turime mokyklų, ligoninių, socialinių poreikių. Turime viešųjų paslaugų, vadinasi, turime už jas susimokėti per mokesčius.“

Tęsiant Premjero pasirinktą analogiją, reikia pastebėti, kad viešosios paslaugos yra toks troleibusas, į kurį priverstinai susodinami visi – juk niekas neklausia, ar mieliau eitum pėstute, o ne mokėdamas mokesčius važiuotum troleibusu. Tai yra, žmonėms nėra pateikiama galimybė nemokėti mokesčių ir nesinaudoti viešosiomis paslaugomis. Žmonės ne tik neturi pasirinkimo, sėsti į šį troleibusą ar ne, – jie net neturi pasirinkimo, kur troleibusas sustos ir leis jiems išlipti. Seimui svarstant panaikinti privačios aukštosios mokyklos „stotelę“, priverstinis važiavimas troleibusu be jokios pasirinkimo laisvės vis labiau panašėja į žmonių susodinimą į vagoną su aiškia kryptimi į praeitį.

Jeigu gerai besimokančių studentų aukštojo mokslo finansavimas yra viešoji paslauga, tuomet ji turėtų būti apmokama žmonių susimokėtais mokesčiais nepriklausomai nuo to, kur studentas pasirenka studijuoti. Priešingu atveju susidarys neteisinga situacija, kai privačią aukštąją mokyklą pasirinkusio studento šeimai teks mokėti du kartus – pirmą kartą mokant mokesčius ir antrą kartą mokant už studijas.

Dar daugiau, viešoji paslauga nėra apibrėžiama pagal tai, ar ją teikia valstybinis sektorius ar privatus. Tie, kas teigia, kad švietimas yra viešoji paslauga, bet priešinasi, kad mokesčių lėšomis būtų galima finansuoti privačias aukštąsias mokyklas, pasimeta logikoje.

Ir atvirkščiai, jeigu gerai besimokančių studentų aukštojo mokslo finansavimas nėra viešoji paslauga, tuomet mokesčių mokėtojų lėšos neturėtų būti skiriamos nei valstybinėse, nei privačiose aukštosiose mokyklose studijuojančių studentų studijoms. Priėmus tokį sprendimą, atitinkamai turėtų sumažėti ir gyventojų mokami mokesčiai.

Nenuoseklus protekcionizmas

Pripažįstant, kad tam tikras perskirstymas yra neišvengiamas, reikia pabrėžti, kad valdžia neturėtų kurti dirbtinių barjerų ar trukdžių tam, kad žmonių mokami mokesčiai finansuotų jų pasirinktas viešąsias paslaugas – šiuo atveju aukštąjį mokslą privačiose aukštosiose mokyklose. Jeigu jau gerai besimokančių studentų aukštasis mokslas garantuojamas kaip viešoji paslauga, tai jos teikimas neturėtų priklausyti nuo to, kas tą paslaugą teikia.

Lietuvoje šiuo metu veikia 8 privačios kolegijos iš 25 ir 6 privatūs universitetai iš 22. Besirinkdami studijas, abiturientai vis labiau kreipia dėmesį į studijų kokybę ir programą, o ne į aukštosios mokyklos nuosavybės formą. Pamažu pripažįstama ir konkurencijos nauda studijų kokybei, o konkurencijos laisvę gina LR Konstitucijos 46 straipsnis. Draudimas neštis krepšelius į privačias aukštąsias neabejotinai apribotų konkurenciją, tad jeigu ką ir reikia taisyti, tai ne Mokslo ir studijų įstatymą.

Būkime nuoseklūs. Arba švietimas yra viešoji paslauga ir mes šią paslaugą finansuojame mokesčiais, nediskriminuodami paslaugų teikėjų. Arba švietimas nėra viešoji paslauga, ir mes jį finansuojame visiškai privačiomis lėšomis. Mokesčių mokėtojų lėšų nukreipimas tik valstybiniams švietimo paslaugos teikėjams yra nenuoseklus protekcionizmas.

Priešrinkiminis laikas ir ši proga – geras akstinas politikams atsakyti į šiuos klausimus. Priešingu atveju, jei bus pritarta įstatymo pataisoms be atitinkamų pokyčių mokesčių politikoje, teiginys, kad mokesčiais gyventojas susimoka už paslaugas, kuriomis pats naudojasi, tikrai neatitiks tikrovės.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

R. Bogdanas. Alkoholio draudimai, arba kaip žemaičiai iš katinų naminę varė (29)

Kaip man yra pasakoję vietiniai, Sovietų Sąjungos saulėlydžio laikais aplink Plungę buvo smarkiai sumažėję kačių ir tapo žinomas naujas gėrimas „katininis samagonas“. Michailas Gorbačiovas taip kovojo su alkoholio vartojimu, kad net mielių raugimui nusipirkti negalėjai.

D. Katkus. Leninas draudė, Stalinas draudė, Kastro draudė, Putinas ir „valstiečiai “ dar draudžia (492)

Kaip yra sprendžiama apie žmogaus protavimo lygį? Vieni mato tik kokio reiškinio paviršių(dar gerai, jei mato), gi kiti – mato reiškinį ir jo gilumą ir, svarbiausia, ieško to reiškinio priežasčių. Tad kaip reikia spręsti apie mūsų „valstiečių“ valdžios mąstymo kokybę, kai jie iš visų mūsų valstybę kamuojančių blogybių atsirenka kažkokius atsitiktinius, gal ir svarbius reiškinius, bet jų taisymus pradeda atvirkščiai, ne nuo priežasčių ieškojimo, bet nuo to jiems matomo reiškinio paviršiaus?

A. Užkalnis. Pavydas jus visus suvalgys (385)

Pradėkime nuo to, kad jūs neturite ko man asmeniškai pavydėti. Tai straipsnis ne apie mane, Andrių Užkalnį. Aš neturiu daugelio tų dalykų, kurie verčia dažną lietuvį šurmuliuoti ir pavydėti. Atvirkščiai.

N. Vasiliauskaitė. Partnerystė visiems? Ne, liberalai prieš laisvę (72)

„Mes norime įtvirtinti visų lygybę prieš įstatymą, tiek skirtingų lyčių poros, tiek tos pačios lyties poros turi turėti galimybę įvertinti partnerystę“, – pirmadienį Seimo spaudos konferencijoje opozicinio liberalų sąjūdžio iniciatyvą pranešė Aušrinė Armonaitė http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/liberalai-siulo-iteisinti-tiek-vyro-ir-moters-tiek-homoseksualiu-poru-partneryste.d?id=74708556. Mano socialiniai tinklai sutvisko džiaugsmu: kaip nuostabu, pagaliau! Ilgai lauktas partnerystės įstatymas galbūt taps tikrove.

R. Starkus. #laisverokenrolui – ne tik už mūsų, bet ir už kritikų laisvę (152)

#laisvėrokenrolui koncertas prie Seimo buvo puikus renginys, man savo dvasia priminęs Sąjūdžio laikų nedidelius mitingus, kai skirtingais klausimais žmonės drįso išsakyti savo nuomonę, nesutampančia su valdančios daugumos. Roko maršo tęsinys, skirtas tuose pačiuose rūmuose sėdintiems priminti apie pareigą dirbti žmonėms, o ne juos bausti ir riboti jų laisvę.