Todėl įstatymas teisine forma ir įtvirtina Dievo įsakymą „Nežudyk“, kartu numato, kokiais pagrindais remiantis ir kokių taisyklių laikantis netaikomas draudimas tyčia atimti žmogaus gyvybę. Įstatymo nedraudžiamas gyvybės užpuolikui atėmimas laikomas savigyna, o ne žmogžudyste.
Ar teisė į savigyną yra realiai įgyvendinama?
Įstatymas, suteikiantis žmogui teisę gintis, neveikia automatiškai. Teisės į savigyną, kaip ir apskritai teisės, yra tiek, kiek jos taiko teismas.
Kitas dalykas, ar teismai teisingai interpretuoja ir taiko įstatymus, įtvirtinančius žmogaus teisę į būtinąją gintį. Ar teismas gina smurto aukos teises ir skatina duoti atkirtį užpuolikui? Arba, atvirkščiai, pačią auką paverčia užpuoliku?
Minėtas nužudymas – tai niekingai menko įvykio tragiškas rezultatas, pelės pagimdytas dramblys. Išties dėl menkniekio – kažkas pasakė užgaulią repliką ir jos pakako, kad tarp jaunų žmonių įsipliekstų konfliktas.
Jaunas žmogus, anot šlagerių karaliaus Dolskio, „biški glušas“. Kaip ten bebūtų, V.Dargį užpuolė penki nuo alkoholio apspangę jaunuoliai. Jie rankomis ir kojomis talžė ant žemės parkritusį V.Dargį. Tarp užpuolikų būta ir kovinių sporto šakų kovotojų.
V.Dargis sugebėjo atsikelti, garsiai perspėjo turįs ginklą ir iš savigynai išduoto pistoleto „Glock“ paleido kelis šūvius į orą. Jie smurtautojų nesustabdė. Juos sustabdė tik kulka, pataikiusi V.Pavilioniui tiesiai į viršugalvį. Vyriškis mirė vietoje.
Faktinės aplinkybės ir jų teisinis vertinimas
Mirtino šūvio paleidimo metu V.Dargį supo trys užpuolikai, tačiau teisme kaltinamasis negalėjo patvirtinti, kad būtent Vytautas Pavilionis jam kėlė didžiausią grėsmę ir bandė atimti ginklą.
Įvykių sekos nustatymas yra labai aktuali teisminė problema. Mat liudytojai ne visuomet yra pajėgūs adekvačiai suvokti įvykius ir įvertinti jų svarbą bei reikšmę bylai. Taip pat liudytojai anaiptol ne visuomet sugeba tiksliai ir artikuliuota kalba išreikšti bei perteikti tai, ką matė bei girdėjo ir kokioje įvykių rutuliojimosi eigoje tai matė ir girdėjo.
Aptariamoje byloje tokių problemų ir didelių ginčų nekilo. Nekilo, nes įvykių seka buvo užfiksuota prie naktinio klubo „Zepelinus“, kurio teritorijoje mirtinu šūviu ir baigėsi konfliktas, įrengtomis vaizdo stebėjimo kameromis.
Vadinais, problemą kelia ne faktinės bylos aplinkybės, o teisinis jų vertinimas. Tačiau, jeigu teismas remiasi klaidingu teisės į savigyną interpretavimu, ši problema teisingai negali būti išspręsta netgi tuomet, jeigu įvykio seka būtų nufilmuota įvairiais rakursais 28 kameromis ir 3D formatu.
Gynybos ar agresijos aktas?
Spręsti, ar V.Dargio šūvis buvo gynybos, ar agresijos aktas, galima remiantis dviem alternatyviais kriterijais. Pirma, remiantis tuo, kad jis turėjo pasverti ir adekvačiai įvertinti visas užpuolimo aplinkybes ir kartu kiekvieno užpuoliko vaidmenį.
Kitaip tariant, nustatyti, koks smurtautojas kėlė jam realų ir akivaizdų pavojų ir būtent tokiam smurtautojui taikyti kraštutines gynybos priemones, kuriomis esti šaunamojo ginklo panaudojimas. Tačiau, kaip minėta, teisme V.Dargis negalėjo patvirtinti, kad būtent V.Pavilonio asmenyje jis pagrįstai įžvelgė vos ne mirtino pavojaus savo gyvybei ir sveikatai šaltinį.
Vadinasi, šūvis į galvą žmogui, kuris nekėlė besiginančiajam didžiausios grėsmės ir nesiekė jo nuginkluoti yra, kaip konstatavo teismas, ne gynybos, o puolimo priemonė.
Ar pagrįsta teismo išvada?
Ši išvada remiasi nepagrįstu kriterijumi, todėl yra pažeidžiama. Pavojingas kėsinimasis – ekstremali situacija. Tai ne šaškių partija ar kokio nors seimūno ir žaliaakės flirtas, čia rizikuojama paties žmogaus gyvybe.
Normalus žmogus, priverstas veikti nenormaliomis sąlygomis, negali išlikti šaltakraujiškas ir abejingas, tarsi pavojus grėstų ne jam, o kaimynui, suvedžiojusiam jo žmoną. Ar galima reikalauti, kad parkritęs ir žiauriai talžomas V.Dargis pagal batus identifikuotų tą, kas smarkiausiai spardė jį kojomis? Ar galima reikalauti, kad jis neklysdamas nustatytų tą, kas bandė atimti ginklą? Arba, galimas dalykas, paversti jį mėsos, kaulų ir kraujo gniužulu?
Kadangi V.Dargiui realų ir akivaizdų pavojų kėlė ne paskiras užpuolikas, o užpuolikų grupė, tai jis turėjo identifikuoti visuminį, būtent grupės keliamą pavojų. Taigi, šaudamas į V.Pavilonį, besiginantysis sustabdė kitus užpuolikus ir kartu pašalino jų grupės keliamą mirtiną pavojų.
Remiantis visuminiu, būtent grupės keliamo pavojaus kriterijumi, nekyla abejonių, ar V.Dargis gynėsi, ar puolė. Tiesa, kyla klausimas, ar negalėjo jis sustabdyti užpuolikų, šaudamas vienam jų ne į galvą, o į rankas ar kojas. Tačiau tai atskiras klausimas dėl to, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.