K.Jovaišas. Prie Seimo piketavę prieš skalūnus - „Gazprom“ ruporas

 (572)
Akivaizdu, kad drąsūs inovaciniai projektai Lietuvoje yra tik iliuzija, o valdžios bejėgiškumas, neryžtingumas ir blaškymasis – tikrovė. Tokią išvadą n-tąjį patvirtino Seimo Aplinkos apsaugos komiteto Vyriausybei pateiktas siūlymas stabdyti skalūnų išteklių išgavimo Lietuvoje projektą. Formaliai ne visam laikui, o iki bus paskelbta Europos Sąjungos nuomonė dėl šių išteklių naudojimo.
K.Jovaišas. Prie Seimo piketavę prieš skalūnus - „Gazprom“ ruporas
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Kodėl tuomet neatsiklausus ES nuomonės dėl fiziškai ir morališkai nusidėvėjusių automobilių eksploatacijos arba dėl mėsinių galvijų bandos plėtros, susijusios su metano dujų išmetimu į aplinką? Arba dėl to, kad dar apie 20 proc. tautiečių atlieka fiziologinius poreikius gamtoje, teršdami savo lizdą ir gruntinius vandenis? Atsakymas gan paprastas: todėl, kad skalūnų dujų paieškos šalininkai skaudžiai pralaimėjo svarbų informacinio karo mūšį.

Kare kaip kare. Pirmoji karo auka, kaip žinia, yra tiesa. Ji prievartaujama ne tik tuomet, kai naudojamas įžūlus ir ciniškas melas, bet ir tuomet, kai tendencingai vertinami faktai. Mat žmones dažnai jaudina ir stiprias emocijas sukelia veikiau ne faktai, o nuomonė apie faktus. Kas vikriau manipuliuoja nuomonėmis apie faktus ir taikosi paveikti ne tiek žmogaus protą, kiek primityvius instinktus, tas paprastai ir matuojasi nugalėtojo laurus.

Konservatorių visažinystė ir naivumas 

Kodėl neatsiklausus ES nuomonės dėl fiziškai ir morališkai nusidėvėjusių automobilių eksploatacijos arba dėl mėsinių galvijų bandos plėtros, susijusios su metano dujų išmetimu į aplinką?
Karolis Jovaišas

Viešoje erdvėje konservatoriai demonstravo pavydėtiną erudiciją ir skalūnų išteklių išgavimo technologijos išmanymą. Įrodinėdami, kad skalūnų dujų žvalgyba ir gavyba gali sukelti aplinkai tik minimalų poveikį, konservatoriai rėmėsi per kelis dešimtmečius labai ištobulintomis ir saugiomis technologijomis. Juolab, kad svarus ir nepaneigiamas šių technologijų veiksmingo pritaikymo įrodymas yra Jungtinių Valstijų patirtis ir įspūdingi pasiekimai aptariamoje srityje.

Deja, konservatorių viešpatavimą formuojant visuomenės nuomonę ištiko žaibiška katastrofa. Jų ganėtinai naivi ir žmogaus prigimtį ignoruojanti propaganda davė rezultatą, atvirkščią lauktajam. Konservatorių argumentai, kad ekonomiškai naudingas skalūnų išteklių išgavimas yra draugiškas aplinkai, nebuvo išgirsti. Priešingai. Būtent tie žmonės, kuriems ir buvo skirti šie argumentai, pasirodė esą labiausiai sunerimę dėl jiems tariamai gresiančio ekologinio genocido.

Kitas dalykas, kad šio genocido vaizdiniai atrodo tarsi būtų nurašyti nuo „Gazprom“ buveinės lubų. Logiška, kad baimę ir sąmyšį kelianti, tačiau intelekto naštos neapsunkinta kaimiečių retorika visiškai „atsitiktinai“ tenkina rusų monstro interesus. Klausimas ne tas, ar „Gazprom“ daro atvirą spaudimą ar kitokį poveikį valstybių vyriausybėms, o tas, ar sekdamas bolševikų tradicijomis, jis kariauja slaptą ardomąjį karą. Preventyvų ir veiksmingą karą.

Baimės kvapo šaltinis

„Gazprom“ yra ne tik dujų gavybos milžinas, bet ir instrumentas, padedantis išlaikyti Lietuvą Rusijos energetinės priklausomybės orbitoje. Tiekdamas Lietuvai sąlyginai nedaug dujų, už jas rusų monstras gauna 30 proc. didesnę nei rinkos kainą. Toks viršpelnis, nors ir smulkmena, bet maloni. Be to, „Gazprom“ tikrai nėra reikalingas sėkmingo skalūnų dujų gavybos precedentas, kuris gali būti užkrečiamas. 

Vargu, ar prie Seimo piketavę ir prieš tariamą tautos nuodijimą kategoriškai pasisakę žmonės suvokia, kad būdami kryptingai psichologiškai apdoroti, jie tėra „Gazprom“ ruporas.
Karolis Jovaišas

Prancūzai sako „ieškok moters“, politikai – „kam tai naudinga“. Šia prasme numatomų dujų žvalgybos darbų išankstinis diskreditavimas skleidžia slogų potencialaus jo užsakovo ir finansavimo šaltinio – „Gazprom“ kvapą. Neatmestina, kad rusų monstro taikinyje galimai yra atsidūrę tie įtakingi asmenys, nuo kurių priklauso, jeigu ir ne tiesioginis sprendimas dėl minėtų darbų atlikimo, tai šio sprendimo priėmimo vilkinimas ir blokavimas. 

Ne mažiau svarbu rusų gigantui yra ir poreikis kryptingai formuoti visuomenės nuomonę, skleidžiant vienas už kitą baisesnius gandus ir pramanus, kurie sukelia, palaiko ir maitina žmonių baimės jausmą. Žinodamas kaip tai daryti, „Gazprom“ informacinį karą kariauja partizaniniais metodais. Vargu, ar prie Seimo piketavę ir prieš tariamą tautos nuodijimą kategoriškai pasisakę žmonės suvokia, kad būdami kryptingai psichologiškai apdoroti, jie tėra „Gazprom“ ruporas. 

Savaime suprantama, „Gazprom“ įtakos ir finansinių srautų nulemti praregėjimai ir pranašystės dangstomi kilniais ir tauriais tikslais. Kartu veidmainiškas altruizmas ir rūpinimasis sveika gyvenamąja aplinka yra aštrus bei agresyvus ginklas, kuriuo galima piktnaudžiauti. Juolab, kad sąmoningai ar ne pildami vandenį ant „Gazprom“ malūno, kai kurie asmenys, įskaitant ir neatsakingus seimūnus, svaigsta nuo tariamos savo svarbos ir reikšmingumo.

Dilemos sprendimas

Tad kas vis dėlto teisūs – skalūnų išteklių gavybos šalininkai ar priešininkai? Juolab, kad ir vieni ir kiti, disponuodami esą svariais argumentais, vadovaujasi išimtinai žmonių ir tautos interesais. Bent jau tokius interesus jie deklaruoja. Taigi klausimų klausimas – kurios oponuojančios pusės pozicija remiasi objektyviais faktais ir mokslo žiniomis bei technologijomis, o ne rožinėmis iliuzijomis arba, atvirkščiai, holokausto košmarais? 

Piniginėmis lėšomis gerai suteptas žalos kompensavimo juridinis mechanizmas – štai garantas to, kad žmonės veikiau ne protestuos prieš „Chevron“, o karštai melsis, kad „Chevron“ vykdytų veiklą jų žemėse.
Karolis Jovaišas

Logiška, kad sprendimas būti ar nebūti skalūnų dujų gavybai Lietuvoje turėtų būti priimtas remiantis numatomų žvalgybos darbų rezultatais. Bet ne! Geologijos tarnyba, aplenkdama tokius rezultatus, ketina iki vasario vidurio pateikti Vyriausybei savo išvadas, ar atitinka keliamus reikalavimus konkurso skalūnų dujų paieškai nugalėtoja – amerikiečių kompanija „Chevron“.

Taigi, kukli pelytė – nacionalinė tarnyba pasišovė spręsti, ar milžinišką tarptautinės veiklos patirtį turintis verslo banginis yra pakankamai kompetentingas. Tarkim, ši tarnyba, nepaliesta ilgos „Gazprom“ rankos, spręs objektyviai ir nešališkai. Netgi tokiu atveju aktuali liktų skalūnų dujų žvalgybos rezultatų interpretavimo problema. Kadangi žmonės paprastai teikia pirmenybę tokiai informacijai, kuri patvirtina išankstinę nuomonę, jie yra linkę šališkai ir tendencingai vertinti netgi faktinius duomenis. 

Žinoma, įsitikinimų šališkumas būdingas tiek skalūnų išteklių išgavimo priešininkams, tiek ir šalininkams. Bėda kita. Kai „žalieji“ skleidžia aitrų „Gazpromo“ kvapą, o taip nutiko, pavyzdžiui, Bulgarijoje ir Čekijoje tai naivu tikėtis, kad jie objektyviai vertins skalūnų dujų gavybos naudai bylojančius duomenis.

Žemės gelmės išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei (Konstitucijos 47 str. 1 d.), o Žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkte yra numatytas šios išskirtinės teisės realizavimo mechanizmas. Pagal pastarąjį straipsnį žemės savininkai ar kiti naudotojai privalo leisti vykdyti žemės gelmių žvalgymo ir eksploatavimo darbus.
Karolis Jovaišas

Ar tai reiškia, kad padėtis be išeities, o „Gazprom“ – čempionas? Ne, problema išsprendžiama. Paprastai ir neišradinėjant dviračio. Tik reikia ne kovoti prieš žmogaus prigimtį, nes tai tolygu atakuoti tanką su dantų krapštikliu, o išnaudoti šią prigimtį bendram labui. Piniginėmis lėšomis gerai suteptas žalos kompensavimo juridinis mechanizmas – štai garantas to, kad žmonės veikiau ne protestuos prieš „Chevron“, o karštai melsis, kad „Chevron“ vykdytų veiklą jų žemėse.

Kita vertus, žemės gelmės išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei (Konstitucijos 47 str. 1 d.), o Žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkte yra numatytas šios išskirtinės teisės realizavimo mechanizmas. Pagal pastarąjį straipsnį žemės savininkai ar kiti naudotojai privalo leisti vykdyti žemės gelmių žvalgymo ir eksploatavimo darbus. Taigi, sutartis dėl šių darbų atlikimo negali būti vertinama kaip laisvanoriška, o jos sudarymas ar atsisakymas ją sudaryti paliktas išimtinai žemės savininkų nuožiūrai.

Savo ruožtu kokio nors kaimo bendruomenė neturi teisės, kaip dažnai klaidingai manoma, drausti konkursą valstybės nurodytomis sąlygomis laimėjusiai bendrovei atlikti minėtus darbus. Tai reiškia, kad sutartis dėl žemės gelmių žvalgybos ir (ar) gavybos laikoma privaloma, o derybų dalykas yra tik šios sutarties turinys ir sąlygos. Viena svarbiausia jų ir turėtų būti ne ubagiška ir perkarusi, o dosni ir riebi kompensacija. Būtent ji ir turėtų pasitarnauti tam, kad skalūnų išteklių išgavimo idėja nebūtų palaidota ir apraudota anksčiau, nei pradėta įgyvendinti.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

A. Tapinas. Kelias į Valstybę. Kartu su mūsų žydais (355)

Rašydami šia tema mūsų publicistai dažnai jaučia poreikį pasiaiškinti, kad „ne, mes neturime žydiško kraujo, nė lašo žydiško kraujo“.

L. Kojala. Politikai meluoja. Ir rinkėjai tuo mėgaujasi (87)

Vakarų pasaulyje jau kurį laiką diskutuojama apie savotišką politinės realybės fenomeną, įvardytą kaip „netiesos politika“. Tai – perfrazuotas angliško termino post–truth, kuris tiesiogiai lietuviškai skambėtų kaip post–tiesa, vertinys.

V. Laučius. „Svetimas“ lietuvių galvose: Rusijos nuodai Lietuvos elitui (483)

Režisieriaus Aleksandro Sokurovo odiozinės ištarmės Vilniuje – apie tai, kad Baltijos šalys ir Lenkija turėtų būti neutralios, apie rusus per Antrąjį pasaulinį karą užpuolusią nedėkingą Suomiją, apie gerąjį stalinizmą ir vargšę Rusiją, kurią visi kaltina, yra tipinis pavyzdys, kaip Kremliaus minkštosios galios tikslams tarnauja rusų kultūros bardai (keltiška žodžio „bardas“ prasme). Šį Maskvos vykdomos propagandos aspektą aptarėme pirmoje straipsnio dalyje.

R. Valatka: Kiek ne-milių, pro-milių, ir visiškų milių valdžios cirke? (295)

Cirke be pinigo vardu „Milius“ – vaidinimas po vaidinimo. Stumbrynėje, starkevičynėje, prezidentynėje. O dabar jau ir Latvijoje.

K. Stoškus. Kodėl mums nesiseka valdyti savo valstybės? (1120)

Atėjo laikas be gudravimų pripažinti, kad dvidešimt penkerius metus bandytas valstybės projektas „Nepriklausoma Lietuva“ nebuvo mums sėkmingas. Tokiai išvadai padaryti nereikia nei daug diskusijų, nei ypatingo išmanymo, nei sudėtingų tyrinėjimų su statistinėmis lentelėmis ir permainų kreivėmis.