Ką išties reiškia tokia, matrioškos principu suformuota opozicija, tautai iki šiol nebuvo žmoniškai paaiškinta. Ko gero, tai reikėtų suvokti, kad „drąsiečiai“ yra užsimoję atlikti kitų Seime veikiančių politinių jėgų veiklos moralinį ir teisinį auditą. Taip pat prireikus murkdyti kitas partijas į tuos darbus, kurių jos prisidarė ir iškelti viską aukščiausiajam teismui – tautos teismui.
Nepretenduoju į tai, kad preciziškai tiksliai atskleidžiau opozicijos opozicijoje istorinę misiją. Nepaisant to, vis dėlto manau neklysiu teigdamas, jog pretendentai į tokį ar panašų vaidmenį, turi atitikti bent minimalius nepriekaištingos reputacijos reikalavimas. Ar nuosprendis pedofilijos byloje rodo, kad juos atitinka „drąsiečių“ vedlė? Ar nėra šis nuosprendis „Drąsos kelio“ pabaigos pradžia? Kitaip tariant, atraminė vinis į DK karstą?
Ištrintos atminties sindromas
Pretendentę į Lietuvos žmonių širdžių princesės titulą „labiausiai nustebino beveik visą nuosprendžio turinį sudaranti mažametės tėvo darytų vaizdo įrašų analizė ir neva tėvo vaikui daroma įtaiga ir jo mokymas“. Keista, labai keista, kad tai stebina N.Venckienę. Atvirkščiai, reikėtų stebėtis, jeigu teismas būtų skyręs nepakankamo dėmesio tam, kuo remiantis turi būti nustatyta tiesa ir grindžiamas nuosprendis pedofilijos byloje.
N. Venckienė teigia, kad tėvas turėjo teisę daryti mergaitės parodymų vaizdo įrašus. Siekis atskleisti pedofilijos epizodus ir kartu „išlaisvinti“ mergaitės psichiką nuo traumuojančio seksualinės prievartos poveikio, atitinka vaiko teisių apsaugos interesus. Vardan šių svarbių interesų vaikui galima padaryti mažesnę žalą, už tą, kurios siekta išvengti. Šia prasme negalima visiškai neigti tėvo teisės daryti minėtus įrašus. Tačiau piktnaudžiauti šia teise, reiškia peržengti leistinas ribas ir šiurkščiai pažeisti vaiko teises.
Būtent tai ir padarė Darius Kedys. Byloje neginčijamai nustatyta, kad jis įkyriai bei nekvalifikuotai klausinėjo ir filmavo savo dukrelę beprotiškai ilgą laikotarpį – nuo 2008 metų lapkričio mėnesio iki 2009 rugsėjo. Filmavimo seansų metu vaikas buvo žeminamas, jam daromas psichologinis spaudimas, įtaka. Savo ruožtu mažametė dukrelė, kaip nuo tėvo valdžios, autoriteto ir poveikio priklausoma asmenybė, iš dalies tapo tik ruporu ir dresuota papūgėle, atkartojančia tai, ką jai įteigė ir primetė „instruktorius“.
Vadinasi, teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad vaizdo įrašai padaryti neteisėtai. Neteisė negali būti teisės motina. Teisingumas byloje vykdomas remiantis tik išimtinai leistinais ir teisėtais įrodymais. Kartu ir psichologinė ekspertizė, kuriai ilgą laiką priešinosi D. Kedys, slėpęs ir izoliavęs vaiką namuose, padarė išvadą, kad vaikui galėjo būti daroma įtaka. Svarbu, kad tai psichologai konstatavo net nežinodami, kokią psichinį spaudimą, įtaką ir „dresavimą“ patiria mergaitė.
Pavyzdžiui, N. Venckienė cituoja tokį psichologinės ekspertizės išvados teiginį: „Nestebėta padidinto įtaigumo požymių, tačiau tiriamoji yra paklusni, linkusi vykdyti emociškai reikšmingų žmonių reikalavimus, prašymus“. Akivaizdu, kad polinkis vykdyti „reikšmingų žmonių“, kokiu pirmiausia ir yra mergaitės tėvas, „reikalavimus, prašymus“, reiškia jos polinkį paklusti psichologinei prievartai ir įtakai. Būtent tai ir naudojo tėvas, „dresuodamas“ mergaitę.
Atsižvelgiant į tai, dėsninga yra tokia teisėjų kolegijos pirmininko Andriaus Cinino išvada: „Niekam abejonių ir nekyla, kad vaiko atmintis ištrinta. Kalbėti reikia, kas ir kodėl tai padarė, o teismo nuosprendžiu neginčytinai nustatyta, kad sveikoji vaiko atmintis ištrinta ir pakeista netiesiogine seksualine patirtimi jos tėvo namuose ilga laiką trukusios įkyrios, neteisėtos kvotos apie tariamą seksualinę prievartą metu“.
Žinoma, ši išvada nė kiek netrikdo N. Venckienės. Ji atminties ištrynimu kaltina patį teismą, kuris tik konstatavo, kad sveikoji mergaitės atmintis ištrinta jos tėvo namuose. Laikantis tokios „drąsiečių“ vedlės logikos, bet kokia institucija, atskleidusi neteisėtą psichinę prievartą vaikų atžvilgiu, būtent pati ir yra kalta dėl šiurkščių vaiko teisių pažeidimų.
Kartu tai yra desperatiškas N. Venckienės bandymas „išbalinti“ įtartinus savo brolio darbelius. Toks bandymas turi mažai ką bendro su minimaliais nepriekaištingos reputacijos reikalavimais, kuriuos turėtų atitikti pretendentė į Lietuvos moralinį autoritetą.
Ar nuosprendis kliudys „Drąsos kelią?
N. Venckienė, kaip dalies Lietuvos žmonių širdžių princesė ir politikė, yra vieno vienintelio skandalo – pedofilijos skandalo produktas. Ne kitokia yra ir šio skandalo aureolės apgaubta jos vadovaujama partija, kurios narius ir rėmėjus sutelkia ir palaiko bendras priešas, kritiškai vertinantis violetinę ideologiją ir tiesą paskutinėje instancijoje. Tačiau nuosprendis pedofilijos byloje reiškia, kad skandalas, katapultavęs „drąsiečių“ vedlę į Tautos atstovų gretas, yra sukurtas dirbtinai. Sukurtas, kaip vienprasmiškai konstatavo teismas, pačios N.Venckienės aplinkos. Artimiausios aplinkos.
Kadangi DK lyderė yra aplinkybių sukurtas produktas, tai šioms aplinkybėms išnykus, kyla realus pavojus, kad užmaršties dulkės padengs ir jos taurią bei kai kuriems žmonėms egzaltacijos priepuolius sukeliančią asmenybę. Savo ruožtu užmarštis reiškia krachą ne tik didelėms N.Venckienės ambicijoms, bet ir jos partijai, kuri yra pagimdyta skandalo, minta šiuo skandalu ir neturi nieko, išskyrus skandalingą kovotojų prieš pedofilų klaną aureolę.
Žinoma, konvulsijos dar kurį laiką tęsis ir visuomenės dėmesys atslūgs palaipsniui, tačiau vis dėlto auksiniai DK šlovės laikai praėjo negrįžtamai. Nuosprendis pedofilijos byloje, atėmęs iš „darbiečių“ lyderės kankinės vainiką, tegul ir ne iš karto, bet suvaidins savo vaidmenį. Šis nuosprendis laikui bėgant taps neadekvačiai sureikšmintos N. Venckienės asmenybės įvaizdžio duobkasiu ir kartu uždelsto veikimo bomba, kuri susprogdins ir taip jau sumenkusį jos vadovaujamos partijos populiarumo burbulą.