K.Jovaišas. „Gazprom” taikinys - minia, minios - Lietuva

 (243)
Gandai, paskalos ir propagandiniai filmukai, gąsdinantys Paskutinio Teismo dienos vaizdiniais, kuriuos tariamai sukels skalūnų išteklių išgavimas- tai ne chaotiškas, o profesionaliai surežisuotas masių sąmonės apdorojimo procesas. Žmonių baimė, sąmyšis ir protestai kyla iš kryptingai apdorotų žemų jausmų bei pirmykščių instinktų ir įgauna kraują stingdančių mitų formą.
Protestai prieš skalūnų dujas Rumunijoje
Protestai prieš skalūnų dujas Rumunijoje
© Reuters/Scanpix

Savo ruožtu sveika aplinka ir neužterštais gruntiniais vandenimis neva nuoširdžiai besirūpinanti minia ir kai kurie tautos tarnai tėra tik „Gazprom" ruporas. Veikdamas per savo ruporą, „Gazprom" vadovaujasi cinišku principu - kuo baisesnis melas, tuo labiau žmonės linkę juo patikėti. Minėtą principą Adolfas Hitleris savo laiku suformulavo nacių biblijoje „Mein Kampf". Kodėl eiliniams žmonėms didelis melas kelia didesnį pasitikėjimą nei mažas?

Dėl paprastos priežasties - toks melas, pasak Hitlerio, atitinka jų dvasios ir sielos būseną. Jie puikiai žino ir neabejoja, kad prireikus sumeluos. Tačiau sumeluos smulkiai ir apgailėtinai, o sumeluoti su užmoju ir kosminiu lygmeniu, jiems netgi į galvą neateis. Štai kodėl masės tiesiog nepajėgios įsivaizduoti, kad yra žmonių, skleidžiančių didelį melą. Fantasmagorišką melą, su kuriuo koja koja eina jokiais moralės ir sąžinės apribojimais nevaržomas faktų iškraipymas

Išmesti musę iš grietinės

Faktas iškalbingas kaip musė grietinėje - žmonės nėra visiškai objektyvūs. Mums visiems, nors ir labai skirtingu laipsniu, būdingas šališkumas - polinkis vertinti faktus pagal savo įsitikinimus. Todėl, jeigu nuomonės dėl skalūnų išteklių išgavimo yra nesuderinamos ir prieštaringos, būtina atsižvelgti ne tik į naujausias šių išteklių išgavimo technologijas, veiksmingai taikomas Jungtinėse Valstijose, bet ir į Lietuvos žemės gelmių geologinę struktūrą.

Veikdamas per savo ruporą, „Gazprom" vadovaujasi cinišku principu - kuo baisesnis melas, tuo labiau žmonės linkę juo patikėti. Minėtą principą Adolfas Hitleris savo laiku suformulavo nacių biblijoje „Mein Kampf".
Dr. Karolis Jovaišas

Kadangi netgi dešimtmečiais ištobulintos technologijos vis dėlto yra intervencija į aplinką, tai reikia ištirti prognostinius šios intervencijos padarinius. Taip pat įvertinti, ar laukiama nauda yra didesnė už galimą žalą arba atvirkščiai. O kartu išspręsti dilemą - kas teisūs - skalūnų išteklių išgavimo šalininkai ar priešininkai. Tačiau tai padaryti galima remiantis ne įtartinos kilmės ir labai panašu, kad „Gazprom" lobistų įtakoje parengtomis ES ataskaitomis, o skalūnų dujų žvalgybos rezultatais.

Būtent jie ir turėtų lemti - būti ar nebūti Lietuvoje skalūnų dujų gavybai. Žinoma, atsižvelgiant į tai, kad civilizuotas pasaulis dar neišrado ir nepanašu, kad apžvelgiamoje ateityje išras absoliučiai nekenksmingas ir tik angelų bei arkangelų pasauliui tinkamas technologijas. Bet ne! Siekiama visais įmanomais ir neįmanomais būdais pasmaugti idėją pačioje jos užuomazgoje.

Karolis Jovaišas
Karolis Jovaišas
© DELFI (A.Solomino nuotr.)

Toks tikslas, kurio siekia Lietuvos šviesuoliai ir dvasios grynuoliai, visiškai „atsitiktinai" tenkina „Gazprom"interesus. Deja, publika mato neadekvačiai emocingą marionečių vaidybą, tačiau neįžvelgia užkulisinės figūros - „Gazprom", kurio ilga ranka ir tampo marionetes. Rusų monstras tai daro meistriškai, nes iš sovietmečio yra perėmęs juodžiausias informacinio ir propagandinio karo vedimo technologijas. O jos išties buvo ir tebėra veiksmingos.

Netgi tuomet, kai propagandos turinys yra ganėtinai primityvus ir lėkštas, ji yra sėkminga, jeigu apsiriboja pagrindinėmis ir aiškiai išdėstytomis idėjomis. Sėkmingos propagandos uždavinys yra patenkinti ne tiek išsilavinusių žmonių, kiek masių poreikius. Tačiau ne bet kokiomis, o tomis ryškiai nuspalvintomis idėjomis, kurios nukreiptos paveikti ne žmonių protus, o jausmus. Taigi, kryptingai psichologiškai apdorodamas mases, „Gazprom" naudoja jos baimes ir nepasitenkinimą kaip savotišką užkratą, adresuotą Lietuvai.

Sprendimas, aplenkiantis tyrimą

Simptomiška, kad kai kurie valdžiažmogiai iš principo pasmerkė skalūnų išteklių išgavimo projektą dar iki tol, kol jo įgyvendinimo galimybė buvo patikrinta praktikoje. Tai „saliamoniškas" sprendimas, tolygus apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimui, aplenkiant tokias „kvailystes" kaip ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme. Kita vertus, spekuliuojant žmonių baimėmis, labai patogu besąlygiškai atmesti arba ignoruoti argumentus apie analogiškų projektų sėkmingą įgyvendinimą.

Kartu įvairaus plauko protestuotojai skrupulingai tyli dėl grėsmių, kurias mūsų šaliai kelia vos už kelių dešimčių kilometrų nuo Lietuvos vakarinių sienų statoma Kaliningrado, o nuo rytinių - Baltarusijos atominės jėgainės. Atsiprašau, ne visai teisus. Išimtinai sveikoji ir geros valios Lietuvos visuomenė nekart yra dariusi spaudimą Vyriausybei ir Prezidentei, kad minėtos institucijos diplomatiniais kanalais paveiktų minėtus kaimynus, jog šie atsisakytų įgyvendinti minėtus projektus.

Mokslo pasiekimų dėka buvo įveikta civilizacijos rykštė - maras ir cholera. Tačiau joks mokslas ir jokie civilizacijos laimėjimai nepajėgūs įveikti dvejų dalykų: melo ir kvailumo.
Dr. Karolis Jovaišas

Kadangi Rytų kaimynai atvirai ir be jokių ceremonijų ignoruoja Lietuvos lūkesčius, tai graži idėja pasiekti kompromisą diplomatiniais kanalais, pasirodo esanti iš fantastikos srities. Žinoma, nenuleisdama rankų, Lietuva gali belstis į Putino ar Batkos sąžinę ir primygtinai kartoti savo prašymus bei reikalavimus. Kartoti ji gali, vadovaudamasi principu prašyk ir tau bus duota, tačiau realiai gaus tik panieką ir patyčias. Patyčias ir panieką.

Jeigu Lietuva neturi ketinimų įvesti savo kariuomenę į Kaliningrado sritį ir Baltarusiją, idant būtų atsižvelgta į teisėtus jos reikalavimus, tai reikia konstatuoti - mūsų baimės dėl skalūnų dujų žvalgybos yra vaikiškos. Bent jau lyginant su tais potencialiais pavojais, kurias apžvelgiamoje ateityje kels slavų atominės jėgainės.

Mokslo pasiekimų dėka buvo įveikta civilizacijos rykštė - maras ir cholera. Tačiau joks mokslas ir jokie civilizacijos laimėjimai nepajėgūs įveikti dvejų dalykų. Pirma, melo, kuris yra ne tikslas pats savaime, o tik priemonė siekti siaurų egoistinių interesų. Antra, žmonių naivumo, jeigu nepasakyti tiesiai - kvailumo, kurio dėka melas tarpsta ir klesti. Klesti, nes jis sėjamas į gausiai patręštą dirvą. Minėtos trąšos- tai kryptingai formuojamas žmonių nerimas, sąmyšis ir baimė. Kartu psichologiškai apdorotos minios baimės įkaitu siekiama paversti Lietuvą. Visą.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

V. Rubavičius. Kokia ateitis laukia Europos Sąjungos? (72)

Slovakijos sostinėje Bratislavoje rugsėjo 16 d. buvo surengtas neformalus Europos Sąjungos (ES) šalių vadovų susitikimas, turėjęs padėti valstybių lyderiams galų gale išsiaiškinti pagrindines Sąjungą kamuojančias problemas, kurios dar labiau išryškėjo Didžiajai Britanijai nutarus atsiskirti.

Sekmadienio Evangelija. Pomirtinis gyvenimas (311)

Jėzus pasakė fariziejams: „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis.

Karo žmonės, mylėję savo vergiją: Rusija keitėsi ir už tai savęs nekentė (348)

Ukrainoje gimusios baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų“ – tai unikalaus intymiosios dokumentinės prozos žanro knyga, 2015 m. apdovanota Nobelio literatūros premija. Joje prabyla paprasti žmonės, kurie seniau retai turėdavo teisę kalbėti. Jų balsai susilieja į niūrią ir tragišką posovietinio laikmečio – „laiko iš antrų rankų“ – polifoniją.

I. Makaraitytė. A. Tapinas, A. Butkevičius, mes ir neįgaliųjų integracija (67)

Algirdas Butkevičius nusprendė padidinti premijas parolimpiečiams. Tiesa, tik vienam kartui ir tik dabar.

D. Staponkutė. Keliaujančio filosofo mirtis (50)

Žinia apie Leonido Donskio netektį sukrėtė mane kaip staigi ir tragiška keliaujančio brolio filosofo žūtis... Mes turbūt nebemirštame, o žūvame. Neatsisveikinę ir be ilgo merdėjimo. Tai – ne toji „amžina kelionė“, kurion išlydi ilgo ir kartais dėkingo merdėjimo mėnesiai, suteikiantys galimybę tarti „sudiev“ savo bendražygiams, gęstant iš lėto, „filosofiškai“, kaip apyaušrio miglos spindesys, ištirpstantis sulig nauja diena.