„Akivaizdu, – tvirtina antroji šalies ledi Aiškinamajame rašte, – jog toks teisinės atsakomybės diferencijavimas pagal asmens einamas pareigas yra nelogiškas, nepagrįstas ir diskriminacinis“. Šie argumentai yra tipiški racionalizacijos elementai, nes tikrieji, savanaudiški veiklos motyvai – siekis išsukti Viktorą nuo baudžiamosios atsakomybės, yra dangstomi tauriais ir kilniais tikslais.
Lygybės prieš įstatymą specifika
Naudodamasi imunitetu administracinei ir baudžiamajai jurisdikcijai, o už mokesčių mokėtojų pinigus turėdama personalinę apsaugą, L. Graužinienė yra lygesnė už kitus piliečius. Taigi, ji šiurkščiai pažeidžia žmonių lygybės įstatymui ir teismui, kitaip tariant, nediskriminavimo principą. Pažeidžia, žinoma, formaliai ir pagal savo pačios logiką, nes praktinis šio principo taikymas yra susijęs su neišvengiamai būtinomis išimtimis.
Taigi, šis klausimas, nors ir iškeltas dėl Viktoro ir vardan Viktoro, vis dėlto yra ne tik išimtinai proginis. Juolab, kad dėl jo susikerta skirtingos pažiūros. Padarysiu nedidelį nukrypimą, siekdamas kuo labiau išryškinti tai, jog nekritiškas ir agresyvus nediskriminavimo principo deklaravimas gali smarkiai prasilenkti su gyvenimo realijomis ir sveiko proto logika.
Pavyzdžiui, MRU profesorius Alfonsas Vaišvila, aptardamas žmonių lygybės įstatymui ir teismui, kitaip – nediskriminavimo, principą teigia, jog šis principas įpareigoja valstybę „vienodai pagarbiai ir aktyviai, vienodo veiksmingumo priemonėmis ginti kiekvieno piliečio teises ir laisves arba padėti jas įgyvendinti“. Pasak profesoriaus, tai reiškia ir piliečių teisę reikalauti, kad valstybė vienodo veiksmingumo priemonėmis gintų juos nuo kriminalinės agresijos.
Kartu A. Vaišvila daro išlygą dėl didesnės apsaugos asmenų, kuriems kyla didesnė pavojingo kėsinimosi grėsmė. Nepaisant šios išlygos, jis vis dėlto groja tą pačią melodiją, atkakliai tvirtindamas, kad „padarytas nusikaltimas, neatsižvelgiant, kas nuo jo nukentėjo, turėtų būti tiriamas vienodai uoliai ir vienodo veiksmingumo priemonėmis“.
Štai visu ryškumu ir nušvito akinantis tiesos momentas! Laikydamiesi profesoriaus logikos, būtume priversti konstatuoti, kad narkotikais prekiavusio žulikėlio smurtinę mirtį pareigūnai turėtų tirti, laikydamiesi tokių pat standartų ir reikalavimų, kaip ir tirdami Džono F. Kenedžio nužudymą, pasikėsinimą į popiežių Joną Paulių II, sausio 13 d. žudynes Vilniuje arba pastarojo meto kruvinus teroro aktus Rusijoje.
Dar daugiau, gaisro sunaikintos lūšnos, kurioje rastas apanglėjęs benamio lavonas, tyčinio padegimo versiją reikėtų tirti „vienodai uoliai“ ir tokiomis pat „vienodo veiksmingumo priemonėmis“, kaip ir 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro aktą Niujorke. Taigi, kokiu pasityčiojimu iš gyvenimo realijų ir sveiko proto gali virsti naivus ir tuščiaviduris nediskriminavimo principo deklaravimas!
Nepagarba teismui – nepagarba institucijai
Nepagarbos teismui objektas yra ne konkrečios personalijos, o teismas kaip teisingumą vykdanti institucija. Tai reiškia, kad nepagarba teismui negali būti mechaniškai saistoma su baudžiamosios atsakomybės už asmens šmeižtą ir įžeidimą dekriminalizavimu. Žinoma, čia vėlgi kyla du aštrūs klausimai. Pirma, kodėl teismas turi būti laikomas lygesniu už kitas institucijas? Antra, kodėl reikėtų gerbti pagarbos ir žmonių pasitikėjimo nevertą teismą?
Dėl menko teismų prestižo, galiu atsakingai pareikšti, kad turime tokius teismus, kokių esame verti. Beje, palyginti su absoliučia dauguma valstybės tarnautojų, teisėjai bent jau dirba kaip juodadarbiai. Tačiau ypač fantasmagoriškai skamba, kai teismus dėl žemo jų prestižo kritikuoja absoliučiai bet kokį visuomenės pasitikėjimą praradusių institucijų – Seimo ir partijų atstovai.
Ar verta dar kalbėti apie teismų vaidmenį ginant piliečius ir visuomenę nuo kriminalinės agresijos? Žodžiu, klausimas ne tas, kokiu laipsniu teismai žmonių akyse yra šališki ir nekvalifikuoti, neteisingi ir korumpuoti, o tas, kad teismai yra mažesnė blogybė, nei žiaurus ir beprasmiškas minios teismas ar visų karas prieš visus.
Pagaliau lieka išsiaiškinti, kodėl teismai yra lygesni už kitas institucijas. Todėl, kad visuomenėje viskas ir visuomet remiasi jėga, o paskutinė instancija sprendžianti jėgos panaudojimo teisėtumo klausimą yra tik išimtinai teismas. Kodėl viskas remiasi jėga? Todėl, kad civilizacijos istorija veikiau patvirtina nei paneigia tą Žozefo de Mestro mintį, kad bet kokia visuomeninė tvarka galiausiai laikosi ant vieno žmogaus – budelio.
Tačiau budelis, jeigu suvoksime šią figūrą kaip teisėtos jėgos panaudojimo sinonimą, veikia kontroliuojamas teismo arba vykdydamas teismo sprendimą. Savo ruožtu teismas neturi virsti bedante ir chaotiška institucija, kurioje valią savo pirmykščiams instinktams gali duoti nusikaltėliai, besityčiojantys iš teisingumą vykdančios institucijos ir įžeidinėjantys ją, o jos asmenyje ir visuomenę bei valstybę.
Valstybė – tai jėgos organizacija, o teisinėje valstybėje jėgos teisėtumo panaudojimo garantas yra teismas. Savo ruožtu teismui turi būti sudarytos reikiamos jo veiklos garantijos. Šiuo požiūriu iškalbingas JAV pavyzdys. Amerikoje vėliavos išniekinimas laikomas ne kriminaliniu nusikaltimu, bet žodžio laisvės išraiška. Užtat už nepagarbą teismui JAV taikomos drakoniškos sankcijos, o į teisėją kreipiamasi forma, kuri labiau tinka feodalinei nei demokratinei visuomenei.
Baigdamas be jokių užuolankų konstatuoju: labai neprotinga būtų išmušti iš teismo rankų aštrų ginklą, padedantį užtikrinti tvarką ir rimtį bylų nagrinėjimo teisme metu. Atleisk, Viešpatie, tiems teisininkams, kurie to nesuvokdami pritaria radikaliam bausmės už nepagarbą teismui sušvelninimui, tačiau nebūk toks gailestingas tiems, kurie puikiai suvokdami ką daro, stropiai pila vandenį ant Viktoro statytinės malūno.
