Štai vienas kaimui ir žemdirbiams skirtas laikraštis ministerijos užsakomajai medžiagai skyrė net keturis puslapius, kurie galėjo kainuoti ne mažiau 10 tūkst. litų. Apie ką rašoma? Apie tai, kad daugėja norinčių gauti ES paramą ir papaprastėja jos administravimas.
Apie mažų ir vidutinių įmonių plėtrą kaime ir būsimąją paramą smulkiam verslui. Ir apie tai, kiek daug ministerija nuveikė, siekdama išsaugoti kaimo gyvybingumą, gindama žemdirbių interesus.
Užsakomųjų publikacijų paskirtis
Deja, šio pobūdžio publikacijomis yra siekiama visiškai kitų tikslų nei skelbiama. Žemdirbiui reikėtų ne bendro pobūdžio informacijos apie tai, ką ministerija gerins, tobulins ir gins, o konkrečių žinių apie paramos kryptis ir priemones, paraiškų pateikimo terminus, dalykiškų patarimų kaip rengti projektus.
Jokia paslaptis, kad žemdirbiai sukiša didelius pinigus įvairiems konsultantams ir projektų rengėjams, kai tuo tarpu unifikavus visą paraiškų dokumentaciją, ją užpildyti galėtų pats pareiškėjas. Juk samdomieji konsultantai šias paraiškas rengia pagal šabloną, keisdami tik formalius pareiškėjų rekvizitus.
Šį metodą plačiai taikė tarybinės propagandos mašina. Tuo labiau, kad visuomenės mulkinimui yra naudojamos biudžeto lėšos. Kita vertus, tarkime, finansų ministerijos veikla yra ne mažiau svarbi. Tačiau kažkodėl Valstybinė mokesčių inspekcija skelbia tik mokesčių mokėtojams reikalingą informaciją užuot bendrai aiškinusi, kaip ji derina skirtingus interesus, rūpinasi iždo pripildymu ir pan.
Iš valstybės iždo apmokamų publikacijų dėka pasiekiamas ir kitas ne mažiau svarbus tikslas. Laikraščiai, kurie spausdina užsakomuosius rašinius, vengia kritinių straipsnių. Taigi susidaro iliuzija, kad problemų kaime tarsi ir nebeliko.
Kažin, ar ką bekalbės ir neseniai Vyriausybės nutarimu sugriežtinta žinybinės informacijos skelbimo tvarka. Nebent neišvysime valdininkų portretų.
Ravės šieną
Kaimui nuolat nesiseka su žemės ūkio ministrais. Jeigu kuriam ir pakako ūkinės nuovokos, tai pritrūkdavo tvirto politinio nugarkaulio, nebuvo požiūrio į kaimą kaip socialinę visumą. Tačiau, pastaroji ministrė – ypatingas atvejis. Kodėl?
Spindinčios akys, miela, mažumėlę sustingusi šypsena, profesorės daugiakalbystė gali pakerėti bet kurią auditoriją. Deja, kalbomis kaimo problemų neišspręsi. Daugeliui veržlių asmenybių yra būdingas impulsyvus vadovavimo stilius ir idėjų gausa. Ne išimtis ir dabartinė žemės ūkio ministrė. Tačiau maža vien generuoti idėjas, jei ministerijos personalas nedrįsta įvertinti jų realumo.
Viena pirmųjų ministrės idėjų buvo pakeisti ministerijos pavadinimą iš žemės ūkio, berods, į maisto, aprėpiant šitaip visą grandinę „nuo lauko iki stalo“. Naujasis pavadinimas gal ir geriau atspindėtų ministerijos esmę, įpareigotų geriau derinti pirminės žemės ūkio grandies, perdirbimo ir prekybos įmonių interesus. Vėliau šio sumanymo buvo atsisakyta, o tolesnė ministrės veikla parodė, kad vien kalbomis maisto grandinės dalyvių ekonominių interesų suderinti nepavyksta.
Po to gimė golfo laukų idėja. Keletą mėnesių ministerijos vadovai rimtas veidais svarstė kaip vietoje galvijų gamyklų įrengti golfo laukus. Girdi, tuomet daugelis žemdirbių panašiai kaip Kinijoje ar Indijoje turėtų darbo ir pajamų. Tačiau žemdirbiai šio kvietimo neišgirdo, o idėja užsimiršo.
Apmaudu, kai teorinė daugiakalbystė užgožia praktinės nuovokos stygių. Tuomet, žiūrėk, ministerijos valdininkai ragins kaimo žmones... šieną ravėti.
Pelkės scenarijus
Tuo tarpu realūs pokyčiai kaime ir žemės ūkyje vyksta pagal pelkės scenarijų: viena koja ištraukiama, kita įlimsta dar giliau. Blogiausia yra tai, kad deklaruojant modernaus kaimo idėją yra griaunami jo tradiciniai pamatai – šeimos ūkis.
Pamirštamas vienas esminis dalykas. Kaimas kaip socialinė sistema tegali išlikti tuomet, kai gamybinė veikla remiasi šeimos narių darbu. Europinis kaimas yra būtent toks. Tuo tarpu JAV kaimo, kaip socialinės grupės, beveik nėra, nes vyrauja mūsų masteliais superstambūs ūkiai, kuriuose naudojamas samdomasis darbas.
Akivaizdžiai yra pervertinamas ES paramos vaidmuo. Tiesioginės išmokos daugeliui žemdirbių yra pirmiausia socialinė šalpa arba kompensacija už brangstančius materialinius išteklius. Investicinę paramą 2002 – 2007 metais pagal SAPARD ir BPD priemones gavo 1059 ūkininkų ūkiai, iš jų 332 gyvulininkystės ir 665 augalininkystės sektoriuje. Tai sudaro apie 1 proc. įregistruotų ūkių. Vienam projektui tenkanti parama vidutiniškai sudaro 540 tūkst. litų. Ar tai rėmimas, kai tiek pat kainuoja vidutinės galios modernus „John Deere“ ar „New Holland“ traktorius? Tuo tarpu propagandinio triukšmo apie ES paramą yra šimteriopai daugiau.
Kol viešųjų ryšių pagalba yra kuriamas gyvybingo kaimo įvaizdis vyksta nerimą keliantys pokyčiai. Pavojingiausia tendencija – vis labiau kaime įvairiais pavidalais įsitvirtinantis akcinis kapitalas. Iš esmės tai samdomojo darbo sistemos atkūrimas, modernių kumetynų renesansas.
Kas priimtina pramonėje ar paslaugų sferoje, netinka kaimui. Visų pirma todėl, kad žemės ūkio veikla – tai ne tik gamybos, bet ir gyvenimo būdas. Kaimo ir tautiškumo išsaugojimas įmanomas tik tuo atveju jei pavyks išsaugoti šią vienybę. Gali keistis technologijos, gerėti infrastruktūra, tačiau negali būti pažeista riba tarp šeimos ūkių ir samdomojo darbo. Taigi įvairiais būdais nuvarant kaimo gyventoją nuo žemės, ar per ankstyvojo pasitraukimo iš prekinės gamybos rėmimą, ar verčiant parduoti savo žemėvaldas, kaimas netenka ekonominio ir socialinio gyvybingumo.
Kita stiprėjanti tendencija – tai kultūros ir švietimo tinklo naikinimas kaimo vietovėse. Trumparegiška daugelio savivaldybių politika, kai dėl menamos ir trumpalaikės finansinės naudos yra uždaromos kaimo mokyklos, pakerta demografinį ir kultūrinį kaimo gyvybingumą. Kodėl žemės ūkio ministerija tai abejingai stebi? Ne jos daržas ar paprasčiausiai nesuvokia?
Kodėl nyksta ar silpsta tradiciniai gamybiniai sektoriai? Baigia išnykti linų sektorius, vykdoma stambiesiems ES gamintojams naudinga cukraus sektoriaus reforma, reiškianti jo likvidavimą (beje, stojimo į ES sutartyje apie tai neužsiminta nė žodžiu), pakirstos galvijininkystės šaknys gamybos kaštų nepadengiantys pieno ūkiai, kalbose įklimpusi kooperacija, žuvų produktų aukcionų monopolio įtvirtinimas jūrinėje žuvininkystėje. Ir tai vadinama ekonominiu kaimo gyvybingumu? Koks tada žemės ūkio ministrės, šiuos pokyčius skatinančios vardas? Ar tai nebus dar viena Lietuvos kaimo nelaimė?
Užčiauptos burnos
Itin sumaniai ministrė sugebėjo užčiaupti visus, galinčius kritikuoti tokią kaimo politiką. Valstiečių liaudininkų partijos atstovai įsitvirtino ten, kur būdavo oponuojama ministerijos veiksmams. Į Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko kėdę atsisėdus valstiečiui liaudininkui kritika ministerijos atžvilgiu liovėsi. Nutilo ir Žemės ūkio rūmai.
Antrajai kadencijai išrinkus tai pačiai partijai priklausantį pirmininką, susitaikėliška šios institucijos pozicija tapo visiškai akivaizdi. Tylusis Žemės ūkio rūmų primininkas, nenorintis sugrįžti į savo pieno ūkelį Klaipėdos rajone ir besitikintis aukštos vietos partijos rinkimų į Seimo sąraše, turės karčiai nusivilti. Išankstiniame kandidatų sąraše, kuris jau žinomas gana siauram partiečių ratui, jam numatyta vieta tik antrajame dešimtuke.
„Išravėta“ opozicija ir pačios partijos viduje, išguitas ko gero vienintelis buvęs su žemės ūkio susijęs vicepirmininkas. Tad ir pati partija, pergyvenusi begalę politinių mutacijų, yra keistoje ideologinėje būsenoje. Tarsi atstovaujanti kaimo žmonėms, tačiau išsaugojusi savo gretose vos vieną kitą su kaimu susijusį. Taigi nei valstiečiai, nei liaudininkai.