Prezidentės teiginiai yra neteisingi, klaidinantys, atskleidžiantys jos priešiškumą NATO ir Amerikai. Arba bent taip užsienyje interpretuojami jos vis dažnėjantys išpuoliai. Lietuvai jie nenaudingi, nes vėl kuriamas įspūdis, jog Lietuva yra kaprizinga ir nepatikima partnerė. 

Grybauskaitės pastabos apie nesamus ar neaiškius įsipareigojimus NATO yra vaikiškos. Daugelis svarbiausių NATO dokumentų mini narių įsipareigojimus tinkamai finansuoti gynybą ir nurodo konkretų procentą. Pavyzdžiui, šįmet kovo mėnesį NATO gynybos ministrų patvirtintos Politinės gairės, kuriose, be kita ko, 2 proc. neskiriančios valstybės raginamos didinti gynybos išlaidas.

Stodama į NATO, Lietuva prisiėmė įsipareigojimą skirti tinkamą procentą lėšų krašto apsaugai, ir jį patvirtino ne vieną kartą, pvz., 2004 m. kovo 17 d. vienuolikos Lietuvos parlamentinių partijų susitarime dėl 2005-2008 m. gynybos politikos ir 2006 m. vasario 15 d. Valstybės gynimo tarybos nutarime. Gal prezidentė nėra skaičiusi Valstybės gynimo tarybos protokolų, bet 2004 m. ji dar buvo Finansų ministrė, tad turėjo pritarti įsipareigojimui ir finansavimui.

Konkretus finansinis įsipareigojimas gal nėra įrašytas į sutartį, bet pagrįstai. Gynybos išlaidos priklauso nuo gynybos poreikių. Per Šaltojo karo laikotarpį NATO nariai turėjo skirti 3,0 proc. gynybai. Iširus sovietinei imperijai, privalomasis procentas sumažėjo iki 2 nuošimčių. Jei pasaulis pasidarytų taikesnis, gynybai būtų galima skirti dar mažiau, o padidėjus grėsmėms, gal būtų prašoma išlaidas didinti. Įrašius konkretų procentą į sutartį, reikėtų keisti sutartį ar parengti naują kas kartą, kai didinamos ar mažinamos gynybos išlaidos. 

Pasirašant sutartį su priešu ar oponentu, svarbu viską kuo tiksliau numatyti ir apibrėžti, kad neliktų neaiškių vietų, kurias oponentas galėtų savanaudiškai interpretuoti. Bet NATO nariai yra sąjungininkai ir draugai. Jiems nereikia iki smulkmenų reguliuoti savo santykių ir formaliomis sutartimis apsisaugoti nuo kitų narių piktos valios. Prezidentė turėtų tai suprasti.

Atrodo, kad prezidentė nujautė, kad ji pastatė save į kvailio vietą savo pastabomis apie „nerašytas taisykles“. Apie jas nebešneka. Dabar ji teigia, kad realios gynybos išlaidos yra didesnės negu jas apskaičiuoja Krašto apsaugos ministerija (KAM) ir viršija 1 proc. BVP. Prezidentė neįtikina, juolab kad ji tenkinosi aptakiomis užuominomis

Krašto gynybą galima suprasti labai plačiai, prie jos priskiriant įvairiausių žinybų, tokių kaip Valstybės saugumo departamento ar Vidaus reikalų ministerijos, programas. Jei vaizduotė yra pakankamai laki, galima dalį prezidentės atlyginimo priskirti prie gynybos išlaidų, kaip ir kitų Valstybės gynimo tarybos narių, kai jie užsiima krašto gynybos reikalais. Būtų galima į gynybos biudžetą dar įtraukti kainą kavos bei vandens, kuriais jie vaišinami per tarybos posėdžius, kaip ir atitinkamą juos į posėdį palydėjusių apsaugos vyrų atlyginimų nuošimtį.

Nėra ribų išradingai buhalterijai. Bet NATO turi vieningą išlaidų apskaičiavimo metodiką, ir pagal ją nustatoma, ar Lietuva vykdo savo įsipareigojimus. Mėginimai dirbtinai išpūsti išlaidas netenkins NATO, tad ką bandome apgauti?

K.Girnius
Užmiršdama, kad ji yra Vyriausioji ginkluotųjų pajėgų vadė, Grybauskaitė pasidavė pigiam populizmui saugumo srityje. Lengva laimėti balų, aiškinant, kad reikia remti pensininkus, o ne kokį nors neaišku KAMą.

Užmiršdama, kad ji yra Vyriausioji ginkluotųjų pajėgų vadė, Grybauskaitė pasidavė pigiam populizmui saugumo srityje. Lengva laimėti balų, aiškinant, kad reikia remti pensininkus, o ne kokį nors neaišku KAMą. Bandoma įteigti, kad padidinus gynybos išlaidos neva automatiškai mažėtų pensijos, lyg tai būtų vienintelės dvi valstybės finansuojamos sritys. Neapsieita be demagogijos priemaišos, pvz., kai prezidentė pažymėjo, kad kainuotų milijardą litų padidinti gynybos išlaidas iki 2 proc. BVP. Niekas, juolab NATO to neprašo, nes supranta, kad tinkamas krašto apsaugos finansavimas yra ilgalaikis projektas. Bet reikia žengti pirmuosius žingsnius šia linkme ir priešintis naujiems karpymams ar nepriimtino status quo įteisinimui. 

Prezidentės iššūkis NATO ir Amerikai būtų pateisinamas, jei būtų kovojama už tiesą ar Lietuvos gyvybinius interesus. Bet šiuo atveju tiesa NATO pusėje. Lietuva savo valia prisiėmė įsipareigojimus, jų nevykdo, o akiplėšiškai teigia, jog tie įsipareigojimai tik NATO išmislas. NATO nereikalauja, kad Lietuva išduotų savo interesus nusiginkluodama, nusileisdama Rusijai, pritardama planui, kuris ribotų teisę gintis ar perleistų oro erdvės gynybą Maskvai, leisdama CŽV įkurti slaptą kalėjimą. Laukiama, kad Lietuva prisidėti prie bendrų NATO įšlaidų. Neatsakinga ir negarbinga leisti kitiems mokėti už Lietuvos saugumą. Nesame turtingi, bet nesame elgetos. 

Prezidentei prabilus apie „nerašytą taisyklę“, premjeras Andrius Kubilius pasakė, kad ir tokia taisyklė įpareigoja, o Lietuva siekia ir sieks, kad gynybos finansavimas artėtų prie 2 proc. Gražiai pakalbėjęs premjeras užmiršo savo žodžius. Kitais metais KAMo išlaidos nebus didinamos. Tyli ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė, nors ji ir premjeras turi svaresnį vaidmenį negu prezidentė, nustatant biudžetą. Įsipareigojimų NATO neįgyvendinimui neprieštarauja ir Tėvynės sąjunga, nors ji nuolat vaizduojasi uoliausia Lietuvos saugumo gynėja.

Ūkio sąlygos yra sudėtingos. Jos ne mažiau sudėtingos Estijai ir Latvijai. Bet abi kaimynės skiria proporcingai gerokai daugiau lėšų krašto apsaugai negu Lietuva, nes supranta, jog narystė NATO ir įsipareigojimų vykdymas yra mūsų pačių, o ne iš svetur primestas interesas.

Grybauskaitės priešiškumas NATO ir JAV turbūt nepagydomas. Bet kiti atsakingiausi Lietuvos politikai turi darbais patvirtinti savo žodžius ir neleisti Lietuvos užsienio ir saugumo politikai tapti prezidentės išankstinių nuostatų ir asmeniškumų įkaitu.