K.Girnius. Nepribrendęs I.Degutienės iššūkis

Netrukus Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LDK) nariai rinks naują pirmininką. Rinkimai sulaukia nepaprastai daug dėmesio, ir ne tik dėlto, kad renkamas valdančiosios partijos vadovas. Rinkimai yra ypatingi kai kuriais aspektais, vienas iš jų – tai, kad Seimo pirmininkė Irena Degutienė meta iššūkį premjerui Andriui Kubiliui.

Didžiosios Vakarų Europos šalių partijos neskuba keisti savo pirmininkų. Reikia tik prisiminti, kiek ilgai Gordonas Brownas laukė, kol didžiosios Britanijos leiboristų partijos vadovas Tony Blairas nutars pasitraukti iš savo posto. Praėjo net trylika metų, nors sakoma, jog buvo neoficialus susitarimas tarp abiejų vadovų, kad T. Blairas pasitrauks iš partijos pirmininko ir premjero posto gerokai anksčiau. Švedijos Carlas Bildtas vadovavo savo partijai 13 metų, Ispanijos premjeras Jose Zapatero buvo išrinktas Socialistų partijos vadovu 2001 m. Partijų pirmininkai nėra keičiami lengvabūdiškai.

Bet partijos pirmininkai nėra amžini. Jie dažnai keičiami po skaudaus pralaimėjimo rinkimuose. A. Kubilius yra ganėtinai sėkmingas politikas. Jis perėmė konservatorių vadovavimą 2003 metais, taigi praėjus keleriems metams po fiasko 2000 m. parlamento rinkimuose, kai partija surinko 8,62 proc. balsų ir laimėjo tik 17 mandatų. TS-LDK žymiai pagerino savo rezultatus 2004 m., o po ketverių metų laimėjo Seimo rinkimus ir suformavo valdančiąją koaliciją. 

Partijos populiarumas yra smukęs per pastaruosius dvejus metus labiausiai dėlto, kad A. Kubiliaus vadovaujamą Vyriausybė priėmė sunkius, nepopuliarus sprendimus. Bet A. Kubiliaus ūkio politiką teigiamai vertino tarptautinės finansų institucijos ir reitingų agentūros. Be to, partija pasiekė nelauktai gerų rezultatų per savivaldybių rinkimus: neįvyko daugelio apžvalgininkų prognozuojamo konservatorių sutriuškinimo. Kai daugiau dėmesio skiriama rinkimų rezultatams negu apklausoms ir apkalboms, matyti, kad A. Kubilius kol kas ganėtinai sėkmingas partijos vadovas. Verta prisiminta, kad Algirdas Butkevičius perėmė socdemų vadovavimą po 2008 m. Seimo rinkimų, o ne jiems dar neįvykus.

Kartais iš pareigų pasitraukia ilgalaikiai partijos vadovai, tokie kaip konservatorių Vytautas Landsbergis ir kairiųjų (LDDP, vėliau LSDP) vėliavnešys Algirdas Brazauskas. Tada partija atsinaujina, išrinkdama naują, jaunesnei kartai atstovaujantį vadovą. I. Degutienė nėra jaunesnės kartos atstovė, ji tokia pat partijos veteranė kaip A. Kubilius. Jos rėmėjai nėra jaunimo sąjūdžio avangardas, žadantis TS-LDK įkvėpti jaunatvišku mąstymu ir dvasia.

I. Degutienė nėra ideologinis ledlaužis, žmogus su vizija, turintis ką nors naujo ir ypatingo pasiūlyti partijai ir Lietuvai. Ji neteigia, kad partija klaidžioja ideologinėje dykumoje, kad reikia radikaliai pakeisti partijos kursą, kaip nors perorientuoti partijos narių mąstymą, pritraukti kitokio profilio rinkėjus. Didžiojoje Britanijoje Tony Blairas sąmoningai kūrė naująją profsąjungoms nepavaldžią leiboristų partiją, kuri siekė pritraukti net tik angliakasius bet ir bankininkus. JAV prezidentas Ronaldas Reaganas pasuko respublikonų partiją nauja linkme. I. Degutienė nesiūlo detalios programos, kurios pagrindinės nuostatos gerokai skirtųsi nuo A. Kubiliaus esminiais klausimais. Ji kritikuoja kai kuriuos premjero nutarimus, kaip ir prezidentė - dažnai iš populistinių pozicijų, apgailestauja dėl to, ką ji vadina partijos demokratiškumo stoka. Bet nesiginčijama dėl esminių principų ar idėjų.

I. Degutienės rėmėjai pristato Seimo pirmininkę kaip švelnesnę, su žmonėms patraukliau bendraujančią lyderę, po kurios sparnu partija pritrauks daugiau rinkėjų. Esą jei I. Degutienė stovėtų prie partijos vairo vietoje A. Kubiliaus, TS-LDK surinktų daugiau balsų ir mandatų, tad ir pasieks geresnius rezultatus Seimo rinkimuose kitą rudenį.

Tad iš esmės siūloma keisti sėkmingą vadovą, nes spėliojama, jog lyderių kaita gali būti naudinga. Tai nėra rimta partijos pirmininko pašalinimo priežastis, juolab vadovo, kuris pasiekė pergalę rinkimuose ir sėkmingai vadovavo Vyriausybei per didžiausią ūkio krizę po nepriklausomybes atgavimo.

Vakarų politinės partijos ne be pagrindo nepritaria lengvabūdiškiems partijos vadovų keitimams. Stabili vadovybė laiduoja vienybę, užkerta kelią vidaus intrigoms, užtikrina, kad partija nesusikaidys į priešiškas stovyklas ir daugiau jėgų skiria tarpusavio santykių aiškinimuisi negu kovai su kitoms partijoms. Jau dabar matyti, kad per pastaruosius kelis mėnesius smarkiai susilpnėjo konservatorių solidarumas, sustiprėjo priešiškumas tarp skirtingų flangų. 

Netradicinis I. Degutienės iššūkis gali partijai pakenkti, ypač jei jai pasisektų įveikti A. Kubilių. Jos pergalė suteiktų opozicijai puikų propagandos kozirį. Socdemai ir kiti galėtų nuolat kalti, kad A. Kubiliaus, taigi ir konservatorių, Vyriausybė, buvo tokia neveiksminga, kad pati partija buvo priversta nuo jos nusigręžti. Tad kaip esą galima balsuoti už partiją, kuri pati pripažino, kad jos Vyriausybė ir premjeras buvo nevykę. 

I. Degutienės sėkmė neigiamai paveiktų Vyriausybės darbą. Nežinau, ar A. Kubilius liktų premjeru netekęs pirmininko posto, bet jis turėtų rimtai pagalvoti apie pasitraukimą. Bet kokiu atveju jam nebūtų lengva toliau vadovauti Vyriausybei. Partijai nuo jo atsiribojus, jam būtų sunku kalbėti jos vardu. Jis nuolat turėtų įrodinėti, kad TS-LKD palaiko jo siūlymus bei iniciatyvas, tad tų siūlymų būtų gerokai mažiau. 

Partijos pirmininkystė nepriklauso A. Kubiliui. Jei konservatoriai smarkiai pralaimėtų 2012 m. rinkimus, manau, kad jis pats suprastų, kad laikas perduoti partijos vadovavimą kitam žmogui. Tada išmuštų I. Degutienės valanda. Bet kol kas nėra priežasties ieškoti kito pirmininko.