Paskaitęs žinią, pagalvojau apie jau egzistuojantį panteoną tose kapinėse, būtent, Lietuvos komunistų partijos veikėjų. Kadaise maniau, kad reikia sunaikinti šitą paminklą kolaborantų elitui, palaikus perlaidojant pagal šeimos pageidavimus. Bet pakeičiau nuomonę. Panteoną reikia išsaugoti, nes jis puikiai atskleidžia kompartijos mentalitetą. Ir ne teigiama prasme. Vieta irgi ideali - šalia žuvusių sovietinių karių. Tai deramas priminimas, jog kompartija atėjo į valdžią ir joje išsilaikė svetimos kariuomenės durtuvų dėka.
Paminklas/panteonas yra estetiškai atgrasus. Eilė po eilės vyresnio amžiaus vyrų bareljefai. Vaizduojami veidai gana panašūs, lyg skulptoriai turėjo laikytis blankios nūdienės ikonografijos taisyklių. Gal veikė ir nesąmoningas supratimas, kad visi šie partijos šulai buvo lengvai iškeičiami vienas į kitą pagal nurodymus iš Rytų. Partijos pateptųjų žvilgsniai yra rūstūs – kaip kitaip atrodys ryžtingi, nepalaužiami kovotojai už pasaulio darbininkijos pergalę.
Kaip ir gyvenime, taip ir po mirties nomenklatūrininkai atskirti ir atsiskyrę nuo paprastų žmonių. Jei gyvenime jie turėjo specparduotuves, specbutus, savo vairuotojus, kelialapius į rinktinius kurortus, tai po mirties jie turi savo išskirtiną vietą, pabrėžiančią jų ypatingą statusą. Išlaikomas deramas atstumas nuo hoi polloi. Ir atskleidžiama komunistų santvarkos esminė veidmainystė – skelbiama lygybė, puoselėjamos privilegijos. Kartais savęs klausiu, ar šie pateptieji būtų laikę palaidojimą paprastose kapinėse ar net kitur Antakalnio kapinėse tarp paprastų žmonių pažeminimu, jų nuopelnų nuvertinimu, savotiška šventvagyste.
Tas pats klausimas kyla, kai svarstoma sukurti prezidentų panteoną. Ar komunistinis mentalitetas tebėra toks gajus, kad skubama sekti blogiausiais jo pavyzdžiais. Kam reikia tokio panteono? Ar prezidentai tiek skiriasi nuo savo bendrapiliečių, ar jie tiek pranašesni, jog negalima jų palaidoti tarp žmonių, kuriems jie atstovavo? Prezidentų fetišizavimas, pastangos kurti jų kultą, įgyja pagreitį ir peržengia sveiko proto ribas. Prezidentas gyvena Turniškėse. Ši izoliacija, kuri reikalinga pareigas vykdančiam prezidentui, dirbtinai pratęsiama. Buvę prezidentai irgi apgyvendinami Turniškėse, dabar ir jų našlės. O panteono pavidalu siekiama perkelti Turniškes į Antakalnio kapines.
Amerika ir daugelis Europos Sąjungos (ES) šalių neturi rezervatų savo prezidentams. Vytautas Landsbergis, kuris gyvena savo sename bute, rodo, kad Turniškių rezervatas nebūtinas. Tikiu, kad sulauksiu dienos, kai kuris nors prezidentas baigus jo kadencijai nutars gyventi tarp tų žmonių, kurie jį išrinko.
Tiesa, prezidentas yra valstybės galva ir jį, skirtingai nuo visų politikų, išrenka visa tauta. Geras prezidentas gali daug gero padaryti, bet jo galios ir įgaliojimai faktiškai menkesni negu premjero, kuris labiau lemia mūsų visų gyvenimą. Bet kol kas nesiūloma panašų mauzoliejų statyti premjerams arba seimo pirmininkams.
Lietuva yra demokratija, visi esame lygūs pagal įstatymus ir pagal savo žmogiškąjį orumą. Tą lygybę reikėtų skatinti ir puoselėti, o ne dirbtinai aukštinti politikus. Yra įvairiausių būdų pagerbti buvusius prezidentus, jei jie ar jų gerbėjai to nemaldomai trokšta, bet tik ne mauzoliejumi Antakalnyje. Kas tiko diktatūrai, Sniečkui ir jo bendražygiams, netinka atgimstančiai demokratijai. Dar yra laiko atsisakyti panteono. Prezidentė ar buvęs prezidentas Valdas Adamkus galėtų pareikšti, kad jie nepritaria projektui ir tuo padaryti galą šiai okupantų tradicijai.
Apskritai, stebina plintantis paprotys žymiausius žmones laidoti vos keliose kapinėse. Ar visi taip glaudžiai suaugę su Vilniumi, tiek atitolę nuo savo tėviškių, kad nenori būti palaidoti šalia savo tėvų, senelių, protėvių ir kitų giminių? Juolab, kad Lietuva yra tikrai maža - per tris, keturias valandas galima pasiekti toliausius jos kampus ir aplankyti artimųjų kapus. Bet tai kitas klausimas.