Prezidentė Dalia Grybauskaitė neatleido vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio, pareikšdama, kad jeigu politikai nesugeba dirbti kartu, tegul jie ginčus sprendžia politinėmis priemonėmis Seime. Nė žodžio apie teisines priemones arba dialogą. Aistros paaštrėjo, pasipylė kalbos apie interpeliacijas, mažumos vyriausybę ir kitas ypatingas priemonės. Rengiamos naujos protesto akcijos, eskaluojami reikalavimai, pvz., kad būtų atleidžiami Teisės ir teisėtvarkos ir Žmogaus teisių komitetų pirmininkai.
Šalies elitas nesusišneka, iš dalies net nemėgina to daryti. Prezidentė ir premjeras mažai kalbasi ir neranda bendros kalbos. Susidaro įspūdis, kad koalicijos partneriai labiau bendrauja kalbėdamiesi su žiniasklaida, negu tardamiesi už uždarų durų.
Savo nuostatų nederina konservatorių partijos vadovybė. Po prezidentės nutarimo Seimo pirmininkė Irena Degutienė prabilo apie galimus priešlaikinius rinkimus. Premjero, frakcijos seniūno Jurgio Razmos ir Vytauto Landsbergio reakcijos parodė, kad Degutienė reiškė savo asmeninę nuomonę. Praeitą savaitgalį buvo gana aišku, jog prezidentė atmes Kubiliaus siūlymą atleisti Palaitį, tad manytum, kad konservatoriai turėtų būti itin kruopščiai apsvarstę, kaip reaguoti ir radę bendrą poziciją. Akivaizdu, jog to nebuvo. Apgailėtinas aplaidumas.
Konservatoriai ir liberalcentristai nesugebės rasti kompromiso dėl Palaičio likimo. Konservatoriai nori jį pašalinti, liberalcentristai nori jį išlaikyti. Nėra jokių saliamoniškų sprendimų, kurie užtikrintų, jog vilkas būtų sotus ir avis sveika. Juk negalima nutarti, kad Palaitis tik kas antrą dieną ar kas antrą savaitę eitų ministro pareigas.
Reikia rasti išeitį. Kol kas pasiūlyti keturi krizės sprendimo būdai – interpeliacija, priešlaikiniai rinkimai, mažumos vyriausybė, FNTT vadovų grąžinimas į jų postus. Nors Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija nusprendė neinicijuoti interpeliacijos, o Liberalų sąjūdžio vadovas Egidijus Masiulis pareiškė, kad „interpeliacijos kelias Seime yra destruktyvus ir koaliciją griaunantis kelias“, antradienį buvo surinkta pakankamai parlamentarų parašų pradėti nepasitikėjimo procedūrą Palaičiu.
Interpeliacijos likimą lems opozicija. Be ryškesnio opozicijos palaikymo interpeliacija žlugs. Jeigu apklausos rodys, kad žmonių dauguma pritaria Palaičio atleidimui, bus sunku palaikyti ministrą, juolab, kad sėkminga interpeliacija didintų nesutarimus valdančioje koalicijoje, mažintų Vyriausybės veiksmingumą, taigi gerintų opozicijos šansus per rinkimus.
Nežinia, kaip liberalcentristai reaguotų į Palaičio atleidimą. Nors Algis Čaplikas dievagodamasis aiškina, jog partija palaikys strateginius Vyriausybės siekius, kovo 1 d. jis lyg ir šantažavo, teigdamas, kad sprendimai „yra ministro pirmininko rankose, konservatorių rankose. Koks bus jų sprendimas – taip mes ir vertinsime“. Nemanau, kad liberalcentristai paliktų Vyriausybę ir tuo priverstų ją atsistatydinti, bet ta galimybė egzistuoja.
Liberalų sąjūdis ragina svarstyti mažumos vyriausybės sudarymą. Ta mintis nesvetima ir premjerui. Bet nebūtų lengva sudaryti mažumos vyriausybę. Negalima tik išmesti liberalcentristų. Reikėtų nutraukti koalicijos sutartį, premjeras turėtų atsistatydinti, prasidėtų derybos dėl naujos koalicijos bei paramos jai. Dar reikėtų laimėti Seimo pritarimą, o garantijų nėra. Kiekvienu atveju trapiai mažumos vyriausybei būtų sunku imtis ryžtingesnių žingsnių. Net priešui nelinkėčiau priklausyti nuo darbiečių malonės.
Opozicija supranta, kad rinkimai liepos mėnesį jiems būtų nenaudingi. Gindami FNTT vadovus ir, jų nuomone, teisingumą, konservatoriai gebės mobilizuoti savo elektoratą bei pritraukti kitus, kurie nepatekinti teisėsaugos organų darbu. Arba bent galės daugiau jų mobilizuoti negu rudenį, kai pagrindinis dėmesys bus sutelktas į ūkio padėtį, ir opozicija galės nuolat kartoti, kad per pastaruosius ketverius metus smuko gyvenimo lygis ir smarkiai padidėjo valstybės įsiskolinimai.
Blefu reikia laikyti socdemų užuominas, kad jie ryžtųsi perimti valdžią ir kartu su kitomis opozicijomis partijomis sudaryti savo vyriausybę. To nebus. Tik politinis savižudis kelis mėnesius prieš rinkimus perimtų valdžią bei atsakomybę už nepalankią ūkio padėtį ir dar nepriimtus esminius energetiką reguliuojančius įstatymus. Socdemai nėra kvaili.
Lengviausia išeitis iš krizės –sugrąžinti buvusius FNTT vadovus į jų postus. Yra dvi galimybės. Pirma, Vyriausybė pati atšaukia įsakymą dėl Vitalijaus Gailiaus atleidimo iš FNTT direktoriaus pareigų. Tai rizikingas žingsnis. Ne vienas teisininkas aiškina, jog toks nutarimas būtų nekonstitucinis. Neatmestina ir galimybė, kad prezidentė kreiptųsi į Konstitucinę Teismą (KT), prašydama pasisakyti dėl tokio Vyriausybės nutarimo teisėtumo. Toks žingsnis paverstų dabartinius nesusitarimus tarp Seimo ir prezidento tikru karu su nežinomomis pasekmėmis.
Būtų geriau, jei pats Palaitis atsiimtų savo sprendimą ir leistų FNTT grįžti į savo pareigas. Jeigu jie dirbtų savo darbą, nebūtų kam teismui skųsti Palaičio sprendimo. Toks ėjimas galėtų sukelti keblių teisinių problemų, nes paprastai neleidžiama pareigūnui ar institucijai panaikinti savo sprendimo (tai atliekama aukštesniame lygyje). Bet iš esmės toks nutarimas turėtų būti įmanomas.
Šitokio sprendimo lyg nori pats Kubilius, išreikšdamas viltį, kad liberalcentristai bent minimaliai prisidės „prie teisingumo principo atstatymo“. Išsaugoję Palaičio postą ir laimėję prezidentės palaikymą, liberalcentristai turėtų nusileisti.
Priešingu atveju krizė užsitęs, didės suirutė. Gali pasipilti interpeliacijų lavina. Jau klausiama, kad Seimo pirmininkė paaiškintų, ar jos vyras ir sūnus iš anksto nebuvo informuoti apie numatomus veiksmus prieš „Snorą“. Gal bus kreipiamasi į KT, prašant išaiškinti, ar Palaitis grubiai nepažeidė Konstitucijos, nevykdymas premjero nurodymų dėl FNTT pareigūnų. Juk 96 straipsnis nurodo, kad ministrai yra tiesiogiai pavaldūs ministrui pirmininkui.
Aš laikau energetikos nepriklausomybės užtikrinimą pagrindine prezidentės, Seimo, ir Vyriausybės užduotimi. Ne visi taip mano. Vieni galvoja, kad svarbiau užtikrinti teisingumą, ne tik grąžinti FNTT vadovus į jų postus, bet ir pašalinti Palaitį, pertvarkyti VSD ir tt. Dar kiti mano, jog būtina panaudoti šią progą pažaboti prezidentę, apkarpyti jos sparnus, užtikrinti, kad ateityje ji negalėtų šokdinti pareigūnų. Treti viską vertina per savo politinės karjeros ir ateinančių rinkimų prizmę.
Jei politinis elitas iš tiesų mano, kad reikia skirti pirmenybę strateginiams Lietuvos interesams, pribrendo laikas tą įrodyti.