Viešojoje erdvėje buvo begalė pasisakymų už ir prieš, dalis žmonių bandė piktintis, kad apie sunkią ligą bei rimtą problemą negalima kalbėti šmaikščiai, o paramą reikia teikti tik sąmoningai, atsakingai ir rimtai. Bet pasižiūrėkime į šią akciją racionaliai.
Rezultatas:
Pinigai. Pati ALS asociacija praneša, kad rugpjūčio 25 d. jau buvo gavusi 79,7 mln. USD. Su pernai metais lyginti net neverta. Asociacija teigia, kad turi 1,7 mln. naujų aukotojų – šis skaičius rodo, kiek žmonių ši akcija įtraukė.
Žinomumas. Per porą savaičių apie šoninę amiotrofinę sklerozę (ŠAS) (amyotrophic lateral sclerosis (ALS)) sužinojo turbūt daugiau žmonių nei per paskutinius dešimt metų.
Sėkmės receptas. Žinoma, kad akcijos socialumas, nukreiptas į gerų darbų darymą, atliko savo vaidmenį, tačiau pasižiūrėkime į pačios akcijos konstrukciją. Kaip visada, genialu tai, kas paprasta – sėkmę lėmė keletas susijusių priežasčių:
Pasikėsinimas į statusą. Akcijos ašis – provokacija, tam tikras iškvietimas į dvikovą. „Aš tai padariau, o tu ar gali tai padaryti?“, „Nebūk bailys!“, „Kuris kietesnis?“. Žmonės negali neatsakyti į tokį kvietimą, nes slapstymasis gali pakenkti jų reputacijai, socialiniam statusui. Žmonės vengia būti „baltomis varnomis“, net jeigu šis žaidimas jiems nepatinka.
Socialinė žiniasklaida ir viešumas. Anksčiau būtų buvę galima lengviau išvengti įtraukimo į akciją, bet šiandienos socialinė žiniasklaida yra pernelyg įtakinga. Būtent socialinės žiniasklaidos kanalai ir viešas estafetės perdavimas trims konkretiems asmenims tik sustiprina pasikėsinimo į statusą efektą ir skatina dalyvauti akcijoje.
Žaidimas (gamification). Akcijos konstrukcija turi žaidimo, smagumo elementų: tai nėra banalus pinigų pervedimas į ALS asociacijos sąskaitą, bet pasiūlymas užsiversti vandens, provokuoti kitus, pabandyti tai padaryti kiek įmanoma originaliau (kas su kibiru, o kas ir su ekskavatoriaus kaušu).
Įžymybės. Ši akcija nebūtų tokia sėkminga, jeigu ne aktyvus įžymybių dalyvavimas, kurios rodė pavyzdį ir skatino paprastus žmones sekti iš paskos ir daryti tą patį. Kuo patogi akcijos konstrukcija? Tai – virusinis įžymybių įtraukimas, t.y. jos ėmė įtraukinėti viena kitą, nors klasikinės akcijos atveju reikėtų organizatoriams eiti ir kalbėtis bei įtikinėti kiekvieną iš žymių žmonių. Kai kurios Lietuvos įžymybės teigė, kad jos nedalyvauja akcijoje, nes nenori jos sąskaita didintis sau populiarumo. Švelniai tariant, tai neteisingas argumentas, nes būtent įžymybės yra šios akcijos variklis, o ne keleiviai.
Yra teigiančių, kad labdara turi būti daroma tyliai, sąmoningai, be jokio šou. Labai gera mintis, puiku, kai žmonės taip ir elgiasi. Tačiau, jeigu Jus paskirs kokios nors vargstantiems padedančios organizacijos komunikacijos ar lėšų pritraukimo vadovu, labai greitai susidursite su žiauria tiesa – tokių aukotojų yra labai mažai, ir žmonės aukoja nenoriai.
Štai Jums statistika už 2013 m. iš vienos didžiausių Lietuvoje labdaros organizacijų „Vilniaus arkivyskupijos Caritas“: 2 proc. pajamų yra įmonių parama, 8 proc. – gyventojų aukos, o likusi dalis yra valstybės, savivaldybių, ES fondų, Bažnyčios ir kitų krikščioniškų organizacijų parama. Taigi, žmonės remia, tačiau ši parama dar būtų mažesnė, jeigu žmonės turėtų aukoti savus – didžioji dalis aukų yra 2 proc. nuo pajamų mokesčio, kurių žmogus vis tiek negalėtų pasiimti sau.
TV labdaros projektai, šou, žinoma, rėžia akį, tačiau labdaros organizacijos jų metu pritraukia tiek lėšų, kiek nesugebėtų per visus metus įprastais kanalais. Tad galbūt laikas susitaikyti su mintimi, kad šiandienos visuomenė jau yra kitokia, ir jai reikia duoti tai, ko ji nori, kad mainais ji atsisveikintų su savo pinigais ir atiduotų juos vargstantiems. O ko reikia šių laikų visuomenei?
Jai reikia žaidimų. Taigi reikia kažko smagaus, kur žmonės gali sudalyvauti (pvz., susiversti kibirą vandens ant galvos) arba bent jau pasižiūrėti per televizorių.
Jai reikia masiškumo. Kad ir kaip žiūrėsi, norėdamas pritraukti masę, turi duoti tai, ko reikia masei, t.y. įtikinti „jeigu visi taip daro, tai aš negaliu būti kitoks“.
Ji tingi ir nenori daryti nieko sudėtinga – suspaudei telefono numerį, išsiuntei SMS ir už 5 ar 10 litų nusipirkai ramybę: „padėjau kitiems“.
Jai reikia įžymybių – kažko įspūdingo ir reikšmingo, todėl žmonės noriau dalyvauja projektuose, kur įsitraukia ir žinomi visuomenės asmenys.
Jai reikia garbės – kad visi matytų, jog jie yra svarbūs, atjautūs ir „gali sau leisti“ labdarą.
Žinoma, galima tokių akcijų nedaryti, o vaikščioti su ištiesta ranka, rimtu bei liūdnu veidu ir taip surinkti trupinius. Ne sau, o vargstantiems.