Kasdienybės eskizai: skolas moka tik bailiai

– Klausyk, ar man vienam atrodo, kad Lietuvoje tvyro kažkoks lengvas džiaugsmas dėl Graikijos kracho?

– Ką tu turi omeny? Koks džiaugsmas, ko čia džiaugtis?
– Na, man kažkaip viešoje erdvėje tvyro toks džiaugsmelis... Tipo, šventė baigėsi, dabar jiems visiems bus blogai dėl vakar, o mums dėl to labai smagu kažkaip.
– Baik tu, anaiptol. Tu išeik iš to savo kabineto į gatvę. Arba bent jau į Gariūnus kartais nuvažiuok. Pabendrautum su paprastais žmonėmis ir suprastum, kad iš tikrųjų Lietuva su baisiu nerimu stebi, kas ten dedasi. Labai išgyvena dėl graikų.
– O ko jau čia išgyvent? Taigi mes su tuo iš esmės nesusiję. Ir tvarkomės daug geriau, krizę atlaikėm.
– Et, ne, nesupranti. Iš tikrųjų mes labai pavydim graikams ir labai mums neramu dėl jų situacijos. Graikija yra neišsipildžiusi Lietuva. Lietuviai visada norėjo eiti graikų kryptimi ir jau buvo kaire koja ant to kelio, tik tada viskas žlugo iš esmės dėl vieno žmogaus.
– Hmm. Tu čia tikrai nieko nekliedi?
– Žiūrėk, aš tau išaiškinsiu. Tūlas mūsiškis giliai širdyje žavisi tūlu graiku dėl kelių paprastų dalykų, kurie dažnai lietuviškai darbo bitutei yra alfa ir omega. Supranti?
– Kokie jau čia dalykai?
– Grynieji ir „čekio nereikia“. Tiesa, pastarąjį pas mus sako klientai, o pas graikus – pardavėjai. Bet nesvarbu, tau šitas vaizdelis nieko neprimena? O kur dar trylikta pensija? O profsąjungų reguliarūs debošai? Kas dirba jų metu? O šalies klimatas? Vien tik sektini dalykai. Ir, pabaigai – kas moka skolas?
– Ėėė, vokiečiai?
– Ne. Skolas moka tik bailiai. Ar gali lietuvius bailiais pavadint? Ar graikai moka skolas?
– Ehm. Nu gerai, bet tai kada jau mes čia buvome graikų kelyje?
– Atsimeni, kai visiems staiga atsivėrė storos piniginės, o pensijos augo it ant mielių? Atsimeni, kai valstybinėse įstaigose trylikti atlyginimai pasveikindavo su Kalėdom? Paskui, atsimeni, vėliau net Zuokas norėjo pirkti Graikijos salą. Matyt, labiausiai įsijautė iš visų. Būtų likusi tik klimato problema. Bet gal Galvonaitė būtų kažką sugalvojusi.
– Hmmm. Nu gerai, o tai kas sutrukdė?
– Kaip tai kas?
– Hmmm. Andrius?
– Tai ne, Gediminas! Ir jo sapnas, kaip viskas bus!
– Gerai, jau gerai, nerėk. Bet tai mes nebankrutavom ir, atrodo, kad net nešviečia...
– Aha. Ir klimatas nešviečia. Ir tryliktos pensijos niekada nebus....
– Klausyk, turiu gerą mintį.
– Nu?
– Varom į Palangą šį savaitgalį? Bus labai geras oras. Praktiškai, Graikija.
– Žinok, aš mielai, bet pinigų neturiu, o vokas dar net neatspausdintas.
– Aš turiu planą. Sekmadienį kaboke Palangoje susėsim ir padarysim balsavimą, ar apmokėt sąskaitą, ar demokratiškai ir oriai pasitraukt vardan tos! Paskui pakartosim pas kokią močiutę.
– Puikus planas, imu!