Kasdienybės eskizai: šiame tekste – nė vieno žodžio apie M. Bui

– Tai ko čia žliumbi dabar?
– Ai, net nežinau. Vasara baigiasi, liūdna labai.
– Radai ko liūdėt. Tuoj bus krepšinis, daug pergalių, gerų emocijų, atsigausi.

– Tai kad nedžiugina manęs tas krepšinis, neįdomus jis man.
– Nu, gerai. Tu iš kitos pusės pagalvok. Tavo problema, kad vasara baigiasi, yra visiškai nyki, palyginus su kitų žmonių problemomis.
– Su kokiomis, pavyzdžiui?
– Pavyzdžiui, tuo metu, kai tau liūdna dėl vasaros, kažkur žmonės negali pabėgti iš savo namų.
– O ko jiems iš ten bėgti?
– Nes blogai jiems tuose namuose. Ten tokios sąlygos, kuriomis jie nebegali gyventi. Todėl jiems reikia kažkur pabėgti. Mes turėtume daugiau galvoti apie tuos žmones. Galvoti, kaip jiems padėti. O tu čia žliumbi dėl tos vasaros.
– O tai jiems taip blogai? Kad reikia viską staiga mesti ir bėgti iš namų?
– Nu, taip. Nu, tu pati pagalvok. Namie – kažkoks karas, visiškas pragaras. Galbūt kažkieno primestas žiaurus diktatas. O pabėgti nuo to oriai ar bent jau normaliai negali. Turi įveikti didžiausią kliūčių ruožą: visokios tvoros, draudimai, kažkokia apsauga kur nors nepraleidžia. Mašina neišvažiuosi. Perplaukimas – irgi ne variantas. Savo kojomis – irgi per sunku. O jeigu dar su mažu vaiku taip? Įsivaizduoji, kaip viskas sudėtinga? Visą sekmadienį lieki įkalintas namie.
– O tai kitą dieną negali pabėgti?
– Hmm. Nu, gal ir gali. Bet jeigu reikia žmogui sekmadienį ištrūkti būtinai? Ir negali. Nes kažkas kitas nesirūpina jo problemomis. Maža to, mes tuos žmones tik išjuokti ir temokame. Paskaityk, ką feisbuke žmonės rašo apie juos... tuos pabėgėlius, nabagus. Niekas jų neužjaučia, niekas jiems nenori padėti. Tik šaiposi.
– O mes tikrai turėtume rūpintis tų žmonių problemomis?
– O kaipgi kitaip? Kas daugiau pasirūpins? Kažkas turi. Kažkas, kas gali pasirūpinti iš tikrųjų, nes turi tam visas galimybes. Kažkas, kas turi nors kiek užuojautos tiems vargšams. Kitaip sakant, mums ir vėl viskame tiesiog trūksta empatijos. Žmonės šiais laikais tik apie save galvoja. Laksto, bėgioja, dviračiais važiuoja. Pabėgėliai jiems nerūpi.
– Ko tokios viskame trūksta?
– Empatijos.
– Mmmm. Gražus žodis. Beveik, kaip simpatija.
– Jo. Beje, o kaip tavo simpatija?
– Nekaip. Važiavo dviračiu sekmadienį kažkokiose lenktynėse ir susižeidė.
– O Jėzau. Kas atsitiko?
– Miesto centre po kažkokiu balkonu lėkė, o ten kažkas vazoną į galvą metė. Matyt, kažkieno namuose rimtas karas buvo, o pabėgt iš jo negalėjo, nes Senamiestis aptvertas buvo.
– Žiaurus gyvenimas.