Kasdienybės eskizai. Pirtyje

DELFI pradeda seriją trumpų, ironiškų ir linksmų savaitgalinių tekstukų, kurie, tikimės, prašviesins Jūsų savaitgalius. Kartais labai sveika nevertinti savęs ir aplinkinių pernelyg rimtai.

– Tai kiek mokesčių sumokėjai pernai?
– 5,7 proc., ka jį kur. Stengiaus, bet labiau susispaust nepavyko. Užpilk dar vandens ant akmenų.
– Nu tai normaliai dar (pila vandenį ant akmenų).
– O tu kiek?
– 6,2 proc. (atsidūsta ir greitai kopia ant trečio laipto).
– Eik tu na....(pro garų triukšmą nesuprasi teksto).
– A per karšta? (stena).
– Nea, gerai (irgi stena), bet kodėl tiek daug sumokėjai?!
– Taigis, bl.., vagių valdžia gi bl... Sukis, kaip nori, vis tiek nurėš, nuplėš. Dar gerai, kad pernai derlius padorus buvo, su Dumbukevičium už kombainą mokėt baigėm, tai kaip nors pragyvensim. Tik Adomui to bemsuko, kur norėjo, koks ten bl.. buvo, nebepamenu, kažkokia raidė su skaičium, atrodo, iksas ir dar kažkas. Tai, žodžiu, nebenupirksiu. Šiemet užteks paprastos tojotutės.
– Nu tai aišku, bemsas tik, kai baigs mokyklą! Nėr čia ko lakstyt dabar.
– Tai ir aš taip sakau. Paduok alaus (godžiai geria). O tavo vaikai kaip?
– Ai, nieko gero. Su Jonu nesusišnekam, o Aldutė pati su manim nebendrauja.
– Jonas į protą taip ir neatėjo?
– Neatėjo. Ir nepanašu, kad ateis. Kai pabaigė tą istoriją, dar turėjau vilties, kai paskui...palauk...(atsiriaugėja, atplyšta viena sienos lentutė) politiką pradėjo mokytis, tai dar irgi laukiau ir, galvojau, kad sulaukiau, kai pasakė, kad bus daktaras. Klausiu, „ar chirurgas būsi?“. Sako, „tėve, mokslų daktaras būsiu“. Nu tai bl.., nu ar ne glušas? Vietoj to, kad operuotų visus ir pinigai patys plauktų, jis dar belekiek metų blusinėsis, kas ką pasakė ir ką tai reiškia. O išlaikyt tėvui (atsidūsta ir keliais maukais išgeria pusę pūslės).
– Nemąsto. (užpila alaus ant akmenų).
– Visai. (kurį laiką abu stena ir kenčia karštį).
– O ką Aldutė? Kaip jos užsieniai? Kur ji ten mokosi?
– Kažkokiam...(mąsto). Bl.., neatsimenu universiteto pavadinimo. Bet man pasitikėjimo nekelia, žinok. Pasakojo, kad jie turi kažkokį ritualą, kas metus upėj valtimis lenktyniauja su kitu universitetu. Atseit, labai svarbu. Glušiai. Iškart aišku, kad nieko rimto nebus, kas čia per upėj lenktynės, kokia prasmė? Į upę, va, po pirties įšoksim, kuris greitesnis, tas ir protingesnis, ane?? (garsiai žvengia).
– Ane! (žvengia abu). O kodėl nebesišnekat?
– Tai aš jai paskutinį kartą pasakiau, ką galvoju apie jos universitetą. O jinai mane išvadino tamsuoliu ir vata kažkokia bl... Nu, žinai, aš po šitiek metų juodo darbo savo nuosavos dukros kažkokiu minkštimu išvadinamas? Pasakiau, kad aš esu mūras, o jinai gali pinigų daugiau nebelaukt. Tai va. Ir nebesišnekam po to.
– Nu jo, kokia tu vata, mūras! (susidaužia pūslėm). Kiek sveri dabar?
– 120, jau biški numečiau. Klausyk, užteks apie tuos vaikus, kada nors ateis į protą ir patys. Reik tavo pagalbos.
– Kokios?
– Reikia rytoj nudegint hektarą žolės palei Dumbukevičiaus kūdrą. Padėjo balsų surinkt, tiek kiek reikėjo.
– Gerai.