Karo žmonės, mylėję savo vergiją: Rusija keitėsi ir už tai savęs nekentė

Ukrainoje gimusios baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų“ – tai unikalaus intymiosios dokumentinės prozos žanro knyga, 2015 m. apdovanota Nobelio literatūros premija. Joje prabyla paprasti žmonės, kurie seniau retai turėdavo teisę kalbėti. Jų balsai susilieja į niūrią ir tragišką posovietinio laikmečio – „laiko iš antrų rankų“ – polifoniją.

Tamsiomis spalvomis negailestingai tapydama kolektyvinį sovietinio žmogaus portretą, autorė demaskuoja ne tik valstybės galingųjų kurtus mitus, bet ir beprasmybę iliuzijų, kuriomis šiandien gyvena tų mitų aukos.

DELFI siūlo paskaityti šios knygos ištrauką. Knygą išleido leidykla „Kitos knygos“, iš rusų k. vertė Irena Ramoškaitė.

***

Atsisveikiname su sovietmečiu. Su tuo mūsų gyvenimu. Bandau sąžiningai išklausyti visus socialistinės dramos dalyvius...

Komunizmo planas buvo beprotiškas: perdirbti „senąjį žmogų“, nukaršėlį Adomą. Ir jam pavyko... galbūt vienintelis dalykas, kuris pavyko. Per septyniasdešimt su trupučiu metų marksizmo-leninizmo laboratorijoje buvo išvestas atskiras žmogaus tipas – „homo sovieticus“. Kai kas mano, kad tai – tragiška figūra, kiti pravardžiuoja jį „semtuvu“ (rus. „совочек“ – semtuvas arba santrumpa žodžių „советский человек“ – tarybinis žmogus).

Regis, aš daug žinau apie tą žmogų, gerai jį pažįstu, daug metų gyvenau šalia, petys petin su juo. Jis – tai aš. Mano pažįstami, draugai, tėvai. Kelerius metus važinėjau po visą buvusią Sovietų Sąjungą, nes „homo sovieticus“ – ne tik rusai, bet ir baltarusiai, turkmėnai, ukrainiečiai, kazachai...

Dabar gyvenam skirtingose valstybėse, kalbame skirtingomis kalbomis, bet mūsų su niekuo nesupainiosi. Iškart pažinsi! Visi mes – socializmo žmonės, panašūs ir nepanašūs į kitus: mūsų kitoks žodynas, kitokia gėrio ir blogio, didvyrių ir kankinių samprata. Ypatingas požiūris į mirtį. Pasakojimuose, kuriuos įrašinėju, nuolat rėžia ausį žodžiai: „šaudyti“, „sušaudyti“, „likviduoti“, „nurašyti“, arba tokie sovietinio išnykimo variantai kaip: „areštas“, „dešimt metų be teisės susirašinėti“, „emigracija“. Kiek gali kainuoti žmogaus gyvybė, jei prisiminsime, kad neseniai žūdavo milijonai? Mes kupini neapykantos ir prietarų. Visi iš ten, kur buvo GULAG’as ir baisus karas. Kolektyvizacija, išbuožinimas, tautų iškeldinimas...

Tai – socializmas, paprasčiau kalbant – tiesiog mūsų gyvenimas. Tada nedaug apie jį kalbėjome. O dabar, kai pasaulis negrįžtamai pasikeitė, tas mūsų gyvenimas visiems pasidarė įdomus. Ir nesvarbu, koks jis buvo, tai buvo mūsų gyvenimas. Rašau, po kruopelytę, po trupinėlį renku „naminio“... „vidinio“ socializmo istoriją. Tai, kaip jis gyvavo žmogaus sieloje. Mane visada traukia ta maža erdvė – žmogus... vienas žmogus. Iš tikrųjų viskas ir vyksta ten.

Kodėl knygoje taip daug savižudžių, o ne paprastų sovietinių žmonių su paprastomis sovietinėmis biografijomis, pasakojimų? Juk žudomasi ir dėl meilės, ir dėl senatvės, ir tiesiog šiaip, iš smalsumo, iš troškimo atspėti mirties paslaptį... Ieškojau tų, kurie iki kaulų smegenų suaugo su idėja, taip ją į save įsileido, kad nebeišplėši: valstybė tapo jų kosmosu, atstojo jiems viską, net ir jų pačių gyvenimą. Jie negebėjo palikti didžios istorijos, atsisveikinti su ja, būti laimingi kitaip.

Nerti... išnykti privačioje egzistencijoje, kaip tatai vyksta dabar, kai maži dalykai pavirto dideliais. Žmogus nori tiesiog gyventi – be didžios idėjos. Rusų gyvenime niekada nieko panašaus nebūta, nieko panašaus nerastume ir rusų literatūroje. Mes iš esmės – karo žmonės. Arba kariavom, arba ruošėmės kariauti. Niekada negyvenome kitaip. Iš čia mūsų karinė psichologija. Net ir taikos sąlygomis viskas kariškai: trata būgnas, plaikstosi vėliava... širdis netelpa krūtinėj... Žmogus nesuvokė, kad yra vergas, jis net mylėjo savo vergiją. Pati prisimenu: baigę mokyklą visa klase ketinome važiuoti į plėšinius, niekinom tuos, kurie atsisakinėjo, iki ašarų apgailestavome, kad revoliucija, pilietinis karas – viskas vyko be mūsų. Atsigręži – nejaugi tai mes? Aš?

Pasišnekėdavau apie tai su savo herojais. Kažkuris iš jų pasakė: „Tik tarybinis žmogus gali suprasti tarybinį žmogų.“ Mes buvom žmonės, turėję bendrą – komunistinę – atmintį. Atminties kaimynai.

Tėvas sakė įtikėjęs komunizmu po Gagarino skrydžio. Mes – pirmieji! Mes viską galime! Taip juodu su mama mus ir auklėjo. Buvau spaliukė, segėjau ženkliuką su garbanotu berniuku, buvau pionierė, komjaunuolė. Nusivylimas atėjo vėliau.

Prasidėjus pertvarkai visi laukė, kada bus atidaryti archyvai. Atidarė. Sužinojom istoriją, kurią nuo mūsų slėpė...

„Privalome patraukti savo pusėn 90 milijonų iš šimto Sovietinės Rusijos gyventojų. Su likusiais kalbėtis negalima – juos reikia sunaikinti.“ (Zinovjevas, 1918)

„Pakarti (būtinai pakarti, kad liaudis matytų) ne mažiau kaip 1000 užkietėjusių buožių, turčių... atimti iš jų visus grūdus, paskirti įkaitus... Padaryti taip, kad per šimtą varstų aplink žmonės matytų, drebėtų...“ (Leninas, 1918)

„Maskva tikrąja tų žodžių prasme miršta iš bado“ (profesorius Kuznecovas Trockiui). – „Čia ne badas. Kai Titas apsiautė Jeruzalę, žydės motinos mito savo vaikais. Štai kai aš priversiu jūsų motinas misti savo vaikais, tada galėsite ateiti ir sakyti: „Mes badaujame.“ (Trockis, 1919)

Žmonės skaitė laikraščius, žurnalus ir tylėjo. Juos užgriuvo nepakeliamas siaubas! Kaip su šituo gyventi? Daugelis pasitiko tiesą kaip priešą. Ir laisvę taip pat. „Nepažįstam savo šalies. Nežinom, apie ką dauguma žmonių mąsto... matom juos, kasdien sutinkam, bet apie ką jie mąsto, ko nori, mes nežinome. Tačiau drįstam juos mokyti. Netrukus viską sužinosim – ir pasibaisėsime“, – kartojo senas mano pažįstamas, su kuriuo dažnai sėdėdavom mano virtuvėj. Ginčydavausi su juo. Tai buvo devyniasdešimt pirmaisiais... Laimingi laikai! Tikėjome, kad rytoj, tikrąja to žodžio prasme, rytoj prasidės laisvė. Prasidės iš nieko, iš mūsų svajų.

„Maskva tikrąja tų žodžių prasme miršta iš bado“ (profesorius Kuznecovas Trockiui). – „Čia ne badas. Kai Titas apsiautė Jeruzalę, žydės motinos mito savo vaikais. Štai kai aš priversiu jūsų motinas misti savo vaikais, tada galėsite ateiti ir sakyti: „Mes badaujame.“ (Trockis, 1919)Žmonės skaitė laikraščius, žurnalus ir tylėjo. Juos užgriuvo nepakeliamas siaubas! Kaip su šituo gyventi? Daugelis pasitiko tiesą kaip priešą. Ir laisvę taip pat. „Nepažįstam savo šalies. Nežinom, apie ką dauguma žmonių mąsto...

Ištrauka iš knygos „Laikas iš antrų rankų“

Iš Šalamovo „Užrašų knygučių“: „Buvau didingo mūšio už tikrą gyvenimo atnaujinimą dalyvis, tačiau tą mūšį mes pralaimėjome.“ Tai parašė žmogus, septyniolika metų kalėjęs Stalino lageriuose. Idealo ilgesys liko... Suskirstyčiau sovietinius žmones į keturias kartas: Stalino, Chruščiovo, Brežnevo ir Gorbačiovo. Aš priklausau pastarajai. Mums buvo lengviau susitaikyti su tuo, kad žlunga komunistinės idėjos, nes negyvenome tuo laiku, kai idėja buvo jauna, stipri, nepraradusi pražūtingo romantizmo ir utopinių lūkesčių magijos. Užaugome valdant Kremliaus karšinčiams. Vegetariškais pasninko laikais. Didžioji komunizmo mėsmalė jau buvo pamiršta. Patosas tebevyravo, tačiau išliko žinojimas, kad utopijos negalima diegti į gyvenimą.

Tai buvo per pirmąjį Čečėnijos karą... Maskvos stotyje susipažinau su moterimi. Kilusi nuo Tambovo. Važiavo į Čečėniją atsiimti sūnaus iš karo: „Nenoriu, kad žūtų. Nenoriu, kad žudytų.“ Valstybė jau nebeturėjo galių jos sielai. Tai buvo laisvas žmogus. Tokių žmonių mažai. Daugiau tų, kuriuos laisvė erzina: „Nusipirkau tris laikraščius, ir kiekviename sava tiesa. Tai kur tada tikroji? Būdavo rytą perskaitai „Tiesą“ – ir viską sužinai. Viską supranti.“ Idėjos lėtai budo iš narkozės.

Pradėjusi kalbą apie atgailą išgirsdavau: „Kodėl turėčiau atgailauti?“ Kiekvienas jautėsi auka, o ne bendrininku. Vienas kartojo: „aš irgi kalėjau“, antras – „aš kariavau“, trečias – „aš kėliau savo miestą iš griuvėsių, dieną naktį tampiau plytas“. Tai visiškai netikėta: visi apsvaigę nuo laisvės, bet nepasiruošę laisvei. Kur tada ji, ta laisvė? Tik virtuvėse, kur iš įpročio ir toliau pliekiama valdžia? Pliekė Jelciną ir Gorbačiovą. Jelciną už tai, kad pakeitė Rusiją. O Gorbačiovą? O Gorbačiovą už tai, kad viską pakeitė. Visą dvidešimtą amžių. Dabar ir mes gyvensime kaip kiti. Kaip visi. Manėme, kad šįsyk pavyks.

Rusija keitėsi ir nekentė savęs už tai, kad keičiasi. „Suakmenėjęs Mongolas“, – rašė apie Rusiją Marksas.

Sovietinė civilizacija... Skubu fiksuoti jos pėdsakus. Pažįstami veidai. Klausinėju ne apie socializmą, bet apie meilę, pavydą, vaikystę, senatvę. Apie muziką, šokius, šukuosenas. Apie tūkstančius pranykusio gyvenimo smulkmenų. Vienintelis būdas suvaldyti katastrofą – įsprausti ją į įprastumo rėmus ir pabandyti ką nors papasakoti. Ką nors atspėti. Negaliu atsistebėti, koks įdomus paprastas žmogaus gyvenimas. Miriadai žmogiškųjų tiesų... Istoriją domina tik faktai, o emocijos lieka už borto. Mums neįprasta įsileisti jas istorijon. Tačiau aš žvelgiu į pasaulį humanitarų, o ne istorikų akimis. Apstulbinta žmogaus...

Tėvo jau nebėra. Ir negaliu su juo baigti vieno pokalbio. Jis sakė, kad žūti kare jiems buvę lengviau nei taikos sąlygomis tarnaujantiems berniukams, šiandien krintantiems Čečėnijoje. Penktajame dešimtmetyje į pragarą patekdavai iš pragaro. Prieš karą tėvas studijavo Minske, Žurnalistikos institute. Pasakojo, kad grįžę po atostogų studentai dažnai neberasdavo nė vieno pažįstamo dėstytojo, visi būdavo areštuoti. Jie nesuprato, kas vyksta, bet buvo baisu. Baisu kaip kare.

Ne tiek jau daug kartų esame nuoširdžiai pasikalbėję su tėvu. Jam buvo gaila manęs. Bet ar aš gailėjausi jo? Negaliu atsakyti į šį klausimą... Buvome negailestingi savo tėvams. Mums atrodė, kad laisvė – tai labai paprasta. Praėjo kiek laiko, ir patys sulinkom po jos našta, nes niekas nemokė mūsų laisvės. Mus mokė tiktai mirti už laisvę.

Ir štai ji – laisvė! Ar mes tokios tikėjomės? Buvome pasirengę mirti už savo idealus. Kautis mūšiuose. O prasidėjo čechoviškas gyvenimas. Be istorijos. Žlugo visos vertybės, išskyrus gyvenimo vertybę. Gyvenimo kaip tokio. Naujos svajonės: pasistatyti namą, nusipirkti gerą mašiną, pasisodinti agrastų... Laisvė reabilitavo rusų taip nekenčiamą miesčioniškumą. Ji pasirodė besanti Jo Didenybės Vartojimo laisve. Tamsos didybės laisve. Geidulių, instinktų – slapto žmogiškojo gyvenimo, apie kurį tik numanėme, laisvė.

Visą istoriją ne gyvenome, bet bandėme išgyventi. O dabar karo patirties nebereikia, reikia ją pamiršti. Tūkstančiai naujų emocijų, būsenų, reakcijų... Staiga viskas aplinkui pasikeitė: iškabos, daiktai, pinigai, vėliava... Ir pats žmogus. Jis įgijo daugiau spalvų, atskirumo, monolitą susprogdino ir gyvenimas subyrėjo į saleles, narelius, atomus. Kaip Dalio žodyne: laisvė laisvužė... valia valužė... platumos. Didis blogis pavirto tolima poringe, politiniu detektyvu. Niekas jau nebekalba apie idėją, kalba apie kreditus, procentus, vekselius; pinigus nebe uždirba, o „daro“, „išlošia“. Ar ilgam? „Iš ruso sielos neišrausi žinojimo, kad pinigai – neteisybė“, – rašė Cvetajeva. Tačiau dabar atrodo, kad atgimė ir mūsų gatvėmis vaikštinėja Ostrovskio ir Saltykovo-Ščedrino veikėjai.

Visų, su kuriais buvau susitikusi, klausiau: „Kas yra laisvė?“ Tėvai ir vaikai atsakydavo skirtingai. Tie, kurie gimė SSRS, ir tie, kurie gimė ne SSRS, neturi bendros patirties. Jie – žmonės iš skirtingų planetų.

Tėvai: laisvė – kai nebėra baimės; trys dienos rugpjūčio mėnesį, kai nugalėjome pučą; žmogus, kuris parduotuvėje renkasi dešrą iš šimto rūšių, laisvesnis už žmogų, kuris renkasi iš dešimties; būti neplaktam, tačiau neplaktų mes niekada nesulauksim; rusas nesupranta laisvės, jam reikia kazoko ir rimbo.

Vaikai: laisvė – meilė; vidinė laisvė – absoliuti vertybė; kai tu nebijai savo troškimų; turėti daug pinigų – tada viską turėsi; kai gali gyventi nemąstydamas apie laisvę. Laisvė – tai normalu.

Ieškau kalbos. Žmogus moka daug kalbų: kalbą, kuria kalbamasi su vaikais, dar vieną – tą, kuria kalbama apie meilę... O dar yra kalba, kuria kalbamės patys su savimi, vidinių pašnekesių kalba. Gatvėje, darbe, kelionėje – visur skamba kažkas kita, keičiasi ne tik žodžiai, keičiasi dar kažkas. Žmogus vienaip kalba rytą, kitaip – vakare. O tai, kas vyksta naktį tarp dviejų žmonių, apskritai iškrinta iš istorijos. Mes susiduriame tik su dieninio žmogaus istorija. Savižudybė – nakties tema: žmogus balansuoja ties būties ir nebūties riba. Sapno riba. Aš noriu visa tai suprasti su dieninio žmogaus pedantiškumu. Staiga klausimas: „Nebijote, kad įtrauks?“

Važiuojame per Smolensko sritį. Sustojome viename kaime prie parduotuvės. Kokie pažįstami (aš gi ir pati užaugau kaime), gražūs, kokie geri veidai – ir koks žeminantis, varganas gyvenimas aplinkui. Išsikalbėjom apie gyvenimą. „Klausiate, kas yra laisvė? Užsukit į mūsų parduotuvę: degtinės, kokios tik širdis geidžia: „Standart“, „Gorbačiov“, „Putinka“, kiek nori dešrų, ir sūrių, ir žuvų. Bananai. Kokios čia dar laisvės reikia? Mums gana ir šitos.“ – „O žemės ar gavote?“ – „Kas čia dabar norės nugarą lenkti? Nori – imk. Iš mūsiškių tik vienas Vaska Nagas ir paėmė. Jauniausiam sūnui aštuoneri, o tas jau paskui tėvą su plūgu kuduliuoja. Parsisamdysi Nagui – nei ką pavogsi, nei gausi nusnaust. Fašistas!“

Dostojevskio „Legendoje apie didįjį inkvizitorių“ ginčijamasi apie laisvę. Apie tai, kad laisvės kelias sunkus, kupinas kančių, tragiškas... „Kam gi reikia pažinti šitą velnišką gėrį ir blogį, jeigu jis tiek atsieina?“ Žmogus privalo nuolat rinktis: laisvė ar gerovė ir sklandus gyvenimas, laisvė ir kančia ar laimė be laisvės. Ir dauguma žmonių eina antruoju keliu.

Didysis inkvizitorius sako grįžusiam į žemę Kristui:

„Kodėl tu atėjai trukdyti mums? Nes tu atėjai mums trukdyti, tu pats tai žinai.“
„Tiek jį [žmogų] gerbdamas, tu pasielgei taip, lyg nebeužjaustumei jo, nes per daug iš jo pareikalavai <...> Būtumei mažiau jį gerbęs – būtumei mažiau iš jo pareikalavęs, o tai būtų labiau panašu į meilę, nes būtų palengvėjusi jo našta. Jis silpnas ir niekingas. <...> Kuo gi kalti silpnadvasiai, kad nepajėgia sutalpinti savyje tokių baisių dovanų?“

„Žmogus neturi kito tokio nuolatinio ir skausmingo rūpesčio, kaip, tapus laisvam, kuo greičiausiai surasti ką nors, kam galima būtų nusilenkti <...> surasti ką nors, kam galėtų kuo greičiau atiduoti tą laisvės dovaną, su kuria užgimsta ši pasigailėtina būtybė.“

Dešimtąjį dešimtmetį... taip, tada buvom laimingi... tas mūsų naivumas daugiau nebesugrįš. Tada mums atrodė, kad pasirinkom, kad komunizmas beviltiškai pralaimėjo. O juk tai tik kelio pradžia...

Praėjo dvidešimt metų... „Negąsdinkit mūsų socializmu“, – sako vaikai tėvams.

Iš pokalbio su pažįstamu universiteto dėstytoju: „Kai baigiantis dešimtajam dešimtmečiui prisimindavau Sovietų Sąjungą, studentai prunkšdavo: jie buvo tikri, kad prieš juos atsivers nauja ateitis. Dabar vaizdas kitoks... Nūdienos studentai jau sužinojo, pajuto, kas yra kapitalizmas – nelygybė, vargas, skurdas, akiplėšiškas turtėjimas, jie mato tėvų, kuriems, išgrobsčius šalį, nieko neteko, gyvenimą. Ir jie radikaliai nusiteikę. Svajoja apie savąją revoliuciją. Vilki raudonus marškinėlius su Lenino ir Če Gevaros portretais.“

Visuomenei reikia Sovietų Sąjungos. Stalino kulto. Pusė jaunų – nuo 19 iki 30 metų – žmonių laiko Staliną „didžiausiu politiniu veikėju“. Šalyje, kurioje Stalinas sunaikino žmonių ne mažiau kaip Hitleris, naujas Stalino kultas?! Ir vėl madinga viskas, kas susiję su sovietija. Pavyzdžiui, „tarybinės“ kavinės – su sovietiniais pavadinimais ir sovietiniais patiekalais. Pasirodė „tarybiniai“ saldainiai ir „tarybinė“ dešra, kurių skonis ir kvapas pažįstami iš vaikystės. Ir, suprantama, „tarybinė“ degtinė.

Dešimtys televizijos laidų, dešimtys nostalgiškų „tarybinių“ interneto svetainių. Galite nukeliauti į Stalino lagerius – į Magadaną, Solovkus. Reklama žada, kad įspūdžiui sustiprinti jums išduos lagerininko drabužius, kirtiklį. Aprodys restauruotus barakus. Ekskursijos pabaigoje organizuos žūklę...

Atgimsta senamadiškos idėjos: apie didžiąją imperiją, apie „geležinę ranką“, „ypatingą rusų kelią“... Grąžino sovietinį himną, yra komjaunimas, tik vadinasi „Naši“, yra valdančioji partija, kopijuojanti komunistų partiją. Prezidento valdžia kaip generalinio sekretoriaus. Absoliuti. Vietoj marksizmo-leninizmo – stačiatikybė...

Prieš septynioliktųjų metų revoliuciją Aleksandras Grinas parašė: „O ateitis kažkaip pasislinko iš savo vietos.“ Praėjo šimtas metų ir ateitis vėl nebe savo vietoje. Atėjo laikas iš antrų rankų.

Barikada – pavojinga vieta menininkui. Spąstai. Ten silpsta regėjimas, susitraukia vyzdžiai, pasaulis nebetenka spalvų. Pasaulis ten nespalvotas. Lieka tik balta arba juoda. Iš ten įžiūrėti žmogaus jau nebegali, matai tik juodą tašką – taikinį. Aš visą gyvenimą barikadose, norėčiau iš jų pasitraukti. Išmokti džiaugtis gyvenimu. Susigrąžinti normalų regėjimą. Tačiau dešimtys tūkstančių žmonių ir vėl veržiasi į gatves. Susiima už rankų. Ant jų striukių balti kaspinėliai. Atgimimo simbolis. Šviesos. Ir aš su jais.

Gatvėje susidūriau su jaunuoliais, pasipuošusiais marškinėliais su kūju ir pjautuvu ir Lenino portretu. Ar jie žino, kas yra komunizmas?