Sakote, sutapimas ir nieko daugiau? Kažkoks nelemtas atsitiktinumas? Toks vienas nušvitėlis Indijoje prieš kokius daugiau nei du su puse tūkstančio metų sakė, kad nebūna atsitiktinumų. Ir jei jo pasisakymas po medžiu buvo užrašytas ir išliko iki mūsų dienų, labai gali būti, kad jis greičiausiai yra teisus.
Išlaukus, kol ESBO stebėtojų pranešimas bus plačiai paskleistas įvairaus geltonumo Ukrainos žiniasklaidos džiunglėse ir vėliau atkartotas Vakaruose, Rusijos Gynybos ministras, duodamas interviu žurnalistams Rusijos Federacijos Jūrų laivyno štabe, gardžiai išsijuokė tiek iš Ukrainos spaudos pranešimų, tiek ir iš ESBO misijos: nėra 16-osios oro desanto brigados okupuotose Ukrainos teritorijose.
O tuo metu okupuotose Ukrainos Donbaso ir Luhansko srityse vyksta „atstatymo“ darbai. Karinė Rusijos technika naudojama ne tik griauti. Palaikomas judrusis ryšys, tiesa, dar be „roaming“ galimybės. Atplėštose suverenios Ukrainos valstybės teritorijose atsiskaitoma Rusijos rubliu, tiesiami ir su Rusija jungiami elektros energijos tinklai, nuolat kursuoja transportas į draugiškas Krymo ir Pietų Osetijos respublikas ir, žinoma, Rusiją. Į ją, beje, geležinkeliais, kaip kažkada iš Lietuvos, dunda vagonai. Tik ne su mėsa ir pienu, o su iškasenomis ir išardytais pramonės kompleksais.
Ir visai nesvarbu, kiek ir kas dalyvaus rinkimuose, visiškai aišku, kad kaip ir Kryme, aktyvesniu nei šimtaprocentiniu dalyvavimu, 99 procentai rinkėjų pasakys „TAIP“ atskirų respublikų įkūrimui ir savanoriškam įstojimui į Rusijos Federaciją. Venesuela, Šiaurės Korėja ir draugiška Kremliui „nepriklausoma“ Abchazija džiaugsmingai sutiks Novorosijos prisijungimo faktą, ir galbūt Padniestrėje bus organizuotas Raudonosios Armijos paradas. Vakarai eilinį sykį pagrūmos pirštu, o Ukraina, kaip Gruzija ir Moldova arba turės susitaikyti su prarastomis teritorijomis, kaip susitaikė Suomija savo laiku, arba pamiršti siekius tapti Europos Sąjungos, NATO ar tiesiog, vakarų kultūros, dalimi.
Tačiau panašu, kad Kremliaus planuotojai ruošiasi gerokai pavojingesniems viražams ant skilinėjančio tarptautinių santykių ledo NATO pašonėje, nei merdėjančios Ukrainos laidotuvės.
Dar nuo meškiukų sėjos Minske skandalo, Švedija vis dažniau atsiduria informacinių operacijų centre, o tikslingos propagandos čiuptuvai siurbdami jos neutralumo syvus alina sveiką užsienio politikos protą. Kai tik Švedija išsiuntė iš šalies Rusijos Federacijos žvalgybos darbuotoją, kurio veikla nesiderino su diplomatiniu jo statusu, Švedijos užsienio reikalų ministras, matyt, išvestas iš pusiausvyros nesiliaujančių informacinių atakų ir „pamiršęs“ neutralų atsargumą, tiesiai šviesiai išsakė, kad apie trečdalį Rusijos Federacijos diplomatinio korpuso Švedijoje sudaro Kremliui pavaldūs žvalgybos agentai (o kas, be Rusijos URM, galėtų paneigti, kad jų, gal kaip ir Lietuvoje – didžioji dalis?). Ir dar pridėjo, kad šie agentai dirba, ruošdamiesi kariniams veiksmams prieš Švedijos valstybę.
Atsakydama Maskva, savo ruožtu, išsiuntė Švedijos diplomatą iš šalies, paskelbdama ji persona non grata. O už pratybas su NATO ir svetimų povandeninių laivų paiešką teritoriniuose vandenyse eilinį kartą priminė, kad jei Švedija ir toliau aktyviai sieks (kartu su Suomija) tapti NATO nare, tai turės atsakyti už tokio neapgalvoto žingsnio pasekmes (Viktor Tatarincev, Rusijos ambasadorius Švedijai, perdavė V. Putino žodžius).
Tiek Švedijos, tiek Rusijos Federacijos režimo siunčiamos strateginės žinutės šviečia kaip Peskovo laikrodis už 37 milijonus rublių (toks gana savotiškai iškrypęs pasityčiojimas iš paprastų Rusijos piliečių, kuriems didžiausia siūloma mėnesio alga, pvz. Sankt Peterburge, neviršija 25 tūkst. rublių).
Todėl neramu, kad NATO sprendimas sumažinti oro policijos misijos orlaivių skaičių perpus kai kurių mūsų politikų vertinamas kaip reality checkpoint. Neva, Rusijos Federacija nebekelia tokios grėsmės. Juk saugumo situacija (- Tikrai, tikrai, – krato galvelėmis tatatavičiai) pasikeitė ir nebėra tokia, kokia buvo Krymo aneksijos metu.
Tačiau eilinės nekompetencijos, trumparegiškumo ir tuščios puikybės pasireiškimas jų kalbose atitinka Kremliaus valdovų norus. Sparčiai senkant intelektualų kantrybės atsargoms ir gyvenimo kokybei ritantis į bedugnę Rusijoje, maištas laive kvėpuoja kapitonui į pakaušį. Jei kapitonas ir jo bocmanai nesugebės nukreipti audros į įšorę, nepadės nei atpiginta degtinė, nei reginių masėms metu krentantys sraigtasparniai.
Aljansas nėra aklas ir kvailas, kad ir kaip lėtai besisuktų jo smagračiai, ir saugumo situacija jo pasienyje yra vertinama visiškai adekvačiai. Jei garbieji politikieriai norėtų ir gebėtų suprasti, ką sako NATO vadas generolas P. Breedlove, tai ruoštųsi pagrindinėms dabartinėms mūsų regiono grėsmėms – nekonvencinių („nereguliariųjų sukilėlių“, arba tiesiog penktosios kolonos, samdinių ir specialiųjų pajėgų) vienetų diversijoms ir kiber-atakoms atremti.
Ką naikintuvai pakeis, jei Saaremos saloje atsidurs kuopa Rusijos Federacijos karių, „išdavusių“ savo tėvynę ir nepaklususių vado įsakymui? Ką pakeis naikintuvas, jei iš Kaliningrado per Nemuną naktį į Lietuvą persikels du ar trys dezertyravę tankai, o jų įgulos pasiprašys tariamo politinio prieglobsčio? Ar ir tada matysime ramų ministro veidą, tvirtinantį, kad „pakanka NATO atgrasymo priemonių“?
Galiu tik nuoširdžiai pasidžiaugti, kad mūsų Prezidentė pirmąjį iš dešimties numatytų antrojo pusmečio vizitų numatė į Rygą, NATO Strateginės komunikacijos kompetencijos centrą. Tikiu, kad šis centras svariai prisidės ir prie Lietuvos, NATO narės, strateginės komunikacijos kompetencijos ugdymo. Ir, keista, bet tikiu, kad artimiausioje ateityje galėsime džiaugtis profesionalia, tikslia, skaidria ir orientuota į valstybės saugumą bei gerbūvį komunikacija, kuri pastaruoju metu kelia tik gailestį.
