Vilniuje po karo pasikeitė gyventojai, nacistų nužudytų žydų ir išvykusių lenkų vietą užėmė sovietų kolonistai, demobilizuoti kariai ir nuo trėmimų bei kolchozų „rojaus“ bėgantys lietuviai. Keitėsi Vilniaus vaizdas. Nuo Kamčiatkos iki Kaliningradu virtusio Kionigsbergo per visą plačiąją sovietų šalį pasklidusi totalitarinė architektūra užliejo miestą.
Naująją Lietuvos sostinę simbolizavo 1952 m. I. Černiachovskio (Žaliąjį) tiltą „padabinusios“ sovietinio žmogaus – fašizmo nugalėtojo ir komunizmo statytojo – skulptūros. Tais pačiais metais žmogėdriškos imperijos įkūrėjo Lenino statula atsirado Lukiškių aikštėje. Vienas iš daugybės klonuotų leninų buvo tiksli skulptoriaus N. Tomskio paminklų Voroneže ir Irkutske kopija ir vainikavo stalinizmo pergalę Lietuvoje. LKP(b) CK pirmasis sekretorius, lietuvių tautos „duobkasys“ A. Sniečkus, atidengiant paminklą, rusiškai rėžė kalbą:
Vilniaus veidas, visais būdais taikomas prie laiko dvasios, keitėsi ir kraipėsi: Gedimino gatvė tapo Stalino, vėliau Lenino prospektu, Pilies, Didžioji ir Aušros Vartų gatvės – M. Gorkio gatve, Pylimo – Komjaunimo, Savanorių – Tarybinės armijos alėja, Raudonosios armijos prospektu.
Šiose gatvėse kilo stalinės architektūros pastatai, kartu dingo ištisi Senamiesčio kvartalai. Miestiečių, atvykėlių ir vokiečių belaisvių rankų darbu augo socialistinis miestas, po truputį trinantis iš atminties senąją tapatybę, keičiantis ją naująja, kurioje pagrindinę vietą užėmė „Didysis Tėvynės karas“ ir pergalė prieš fašistinius vokiečių grobikus. Pastariesiems teko barbariškų senojo Vilniaus griovėjų vaidmuo. 1969 m. tuo metu populiariausias žurnalas „Švyturys“ išspausdino pokalbį su Vilniaus Vykdomojo komiteto pirmininku Vytautu Sakalausku:
Pirmininkas: Karas paliko miestui ir jo gyventojams skaudžius prisiminimus. Sugriauta apie 40 procentų visų namų, sudaužytas vandentiekis, sugriauta elektrinė, neveikė telefonas, telegrafas. Beje, tada Vilnius turėjo tik šiek tiek daugiau kaip 100 tūkstančių gyventojų, kuriems teko imtis sunkaus atstatomojo darbo.[...]
Nuotraukoje prie straipsnio – griuvėsiais virtusi Vokiečių ir Didžiosios gatvių sankryža. Namų vietose plyti apsnigta apokaliptinė dykynė, kurios tolumoje ryškėja Dominikonų (Šv. Dvasios) ir Šv. Kotrynos bažnyčių kontūrai. Taip, anot sovietų propagandos, 1944 m. atrodė Vilnius. Jei vilniečiui kiltų klausimas, kurgi dingo didelė Senamiesčio dalis, šis į atmintį įmontuotas vaizdelis turėjo tuoj pat pateikti atsakymą: sugriovė ir suniokojo prakeikti fašistai.
Dėl visų miesto sužalojimų buvo apkaltinti vokiečiai – tai turėjo patvirtinti oficialūs dokumentai. 1944 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos komunistų (bolševikų) partijos Vilniaus miesto komitetas įsteigė „Komisiją vokiškųjų fašistinių okupantų ir jų parankinių padarytai žalai Vilniaus mieste nustatyti“.
Buvo nuspręsta paskelbti – neva okupantai sugriovė 40 proc. Vilniaus namų. 1945 m. birželio 12 d. komisija patvirtino aktus, nustatančius vokiškųjų fašistinių grobikų piktadarybes ir materialinę žalą, padarytą Lietuvos SSR, kuriuose sakoma:
[...] Okupacijos metu ir besitraukdami nuo Raudonosios armijos smūgių vokiškieji fašistiniai grobikai padarė miesto ūkiui milžinišką materialinę žalą. Visiškai sugriauti: elektrinė, siurblinė, telefono-telegrafo stotis ir paštas, 2 radijo mazgai, dujų gamykla, 26 paminklai, ugniagesių depas, 600 vietų pirtis, daugiau nei 40 proc. gyvenamojo ploto.[...]
Nuo to laiko magiškas skaičius – 40 proc. – tapo visuotiniu įrodymų nereikalingu faktu, įsitvirtino istoriografijoje ir plačiai eskaluojamas iki šiol. Štai to meto miesto vyriausiasis architektas lietuvių kilmės leningradietis Vladislovas Mikučianis atsiminimuose, išleistuose jau Nepriklausomybės laikais, rašo:
[...] Per trejus metus (1114 dienų) vokiečių okupantai padarė miestui daug žalos. Sugriauti 3355 gyvenamieji namai, rimtai nukentėjo 2832 namai. Iš viso buvo sunaikinta per 40 proc. gyvenamojo fondo ir per 30 proc. pramonės įmonių. [...] Labiausiai nukentėjo Senamiesčio rajonai (getas), Centrinė miesto dalis ir Stoties rajonas. [...]
V. Mikučianis, nenurodydamas šaltinio, tik cituoja minėtos komisijos iš piršto laužtus skaičius – sugriauta ir rimtai nukentėjo 6187 namai.
Nepataisomai apgriauti pastatai Žalos plane pažymėti kaip „griautini“, t. y. tokie, kurių, anot plano sudarytojų, neįmanoma suremontuoti (geltona spalva). Taip greičiausiai žymėti pastatai su išlikusiomis keletu prastos būklės vidinių arba išorinių sienų. Visiškai sugriautais laikyti tokie, kurių sienų išlikę tik fragmentai (ruda spalva). Galime patvirtinti, kad Z.M. Čaikovskio Žalos planas gana objektyvus. Tai įrodo 1944 m. vokiečių žvalgybinės aeronuotraukos, po karo patekusios į JAV, NARA (The U. S. National Archives and Records Administration) archyvą. Žinomos šešios liepos mėnesio ir viena rugpjūčio 27 d. Senamiesčio aeronuotraukų serijos: liepos 9 d. 6.07 ir 6.08 (dvi serijos atliktos iš skirtingo aukščio, nurodytas Senamiesčio fotofiksacijos laikas), 18.40, liepos 10 d. 8.00, liepos 11 d. 8.30, liepos 20 d. 7.22, rugpjūčio 27 d. 12.05.
Žalos planą papildo ir to meto Vilniaus vaizdą leidžia susidaryti įžymaus fotografo Jano Bułhako 1944 m. rugpjūčio–spalio mėnesiais sukurtas nuotraukų archyvas. Šios fotografijos ir aeronuotraukos rodo, kad Žalos planas ne visur atitiko realią padėtį. Pavyzdžiui, dabartinius Didžiosios gatvės namus Nr. 28 ir Nr. 30 abu kartu raudonarmiečiai sudegino jau po liepos 11 d., kai vokiečių šiame rajone nebuvo. Žalos plane jie pažymėti kaip griautini. Bet namų likimas skirtingas: Nr. 30 suremontuotas , o Nr. 28 nugriautas ir jo vietoje 1975 m. pastatytas „Maskvos“ kino teatras (dabar prekybos centras „Rimi“ ir kt. įstaigos ).
Jei lygintume šiuos skaičius su Senamiesčio Žalos planu, pagal kurį sugriauta ir griautina apie trečdalis pažeistų pastatų, galime daryti prielaidą, kad Vilniuje nepataisomai nukentėjo apie 8 proc. namų.
Akivaizdu, jog Z.M. Čaikovskio skaičiai sovietų ideologams pasirodė gerokai per maži, neatitiko modelio „fašistiniai grobikai visiškai sugriovė 40 proc. Vilniaus gyvenamojo ploto“, todėl daugelį metų buvo įgrūsti į gilų stalčių ir liepta remtis naujai sugalvotais. Bet jei iš oficialių 40 proc. atmesime mūsų suskaičiuotus 8 proc., kyla nekuklus klausimas – kur dingo trečdalis miesto? Siekdami pateisinti barbarišką miesto pertvarką sovietiniai ideologai ir architektai rado kaltininkus – „vokiškuosius fašistus“. (...)
Pirmasis sovietinis miesto generalinis planas rengtas 1948–1953 metais. Tuo metu Vilniuje dirbo iš Maskvos, Leningrado (dabar Sankt Peterburgas), Odesos ir kitų SSRS miestų pakviesti architektai. Projektui vadovavo V. Mikučianis. 1948 m. rugpjūčio 12 d. Vilniaus miesto Vykdomajame komitete įvyko generalinio plano aptarimas. (...) Miesto vyriausiasis architektas V. Mikučianis:
[...] Baigdamas ypač norėčiau paminėti Senąjį miestą. Kai prasidėjo šie darbai, labai domėjomės Senuoju miestu. Dokumentai, kuriuos perskaitė draugas Karlo, man ne naujiena. Aš žinau tą išvadą. Čia gyvenę lenkai norėjo tarsi stiklo gaubtu uždengti Senąjį miestą, jį užkonservuoti ir neleisti jo liesti. Tokia buvo pirmoji teorija. Antroji – kas mums Senasis miestas? Imkime ir tiesiog nutieskime automagistrales. Tokio [veiksmo] iniciatorius draugas Astafjevas. Štai du priešingi poliai dėl Senojo miesto. Aš manau, kad nei vienas, nei kitas požiūris nėra teisingas. Natūralu, miesto uždengti stikliniu gaubtu mes nepajėgsime. Mes statome socialistinį miestą, respublikos sostinę. Jame gyvens žmonės. Todėl reikia sudaryti žmoniškas gyvenimo sąlygas. Pirmiausia – žmogus. Mes laikomės tokios linijos. [...]Visų pirma mes manėme, magistralės turi jį aplenkti, kad nekirstų jo skersai ir išilgai. Senąjį miestą reikia apželdinti ir padaryti viską, kad jis įgytų žmonišką vaizdą. [...]
Rengiant generalinį planą, draugas Astafjevas siūlė perkirsti Senamiestį transporto magistralėmis. Greičiausiai buvo ir kitų panašių siūlymų, galbūt todėl paplito gandas apie suplanuotą transporto arteriją Vokiečių gatve pro Aušros vartus. Neva būtent šiuo tikslu buvo išgriauta rytinė Vokiečių (tuo metu Muziejaus) gatvės dalis. Iš tikrųjų tokio plano nebuvo priimta, atvirkščiai, generaliniame plane sakoma:
[...] Draudžiama tiesti tranzitines apylankos magistrales per Senamiesčio teritoriją.[...]
Generalinis planas, siūlydamas „pašalinti viską, kas nereikalinga“, Senamiesčiui nieko gera nežadėjo. Jį 1948 m. spalio 18 d. dekretu Nr. 740 patvirtino Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininkas M. Gedvilas:
[...] Siekiant sukurti gyventojams kuo palankesnes gamybines, kultūrines-buitines ir sanitarines-higienines sąlygas, visais įmanomais būdais ištaisyti istoriškai susiklosčiusios architektūrinės-planinės miesto struktūros defektus panaudojant sugriovimus naujų aikščių ir gatvių sukūrimui, maksimaliam miesto apželdinimui, magistralių išplėtimui ir transporto sąlygų pagerinimui. [...]
Iš dekreto aiškėja, kad, pasirodo, viduramžiškas Senamiesčio gatvių tinklas turi trūkumų (kas galėjo pagalvoti, kad kada nors Senamiestis kaip išskirtinės visuotinės vertės objektas bus įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą?) ir jį būtina „pataisyti“ pagal naujus sovietinius standartus. Taip Vilniuje prasidėjo nauji „mūšiai“, dėl kurių miestas patyrė daug didesnių sugriovimų nei per Antrąjį pasaulinį karą. Generaliniame plane skelbiama:
[...] Šiame rajone [Senamiestyje] pagal miesto planavimo projektą numatoma apgyvendinti apytiksliai 18 tūkst. žmonių. Suprantama, kad tarsi viduramžiais atrodančiame rajone tokiomis sąlygomis gyventi tokiam gyventojų skaičiui neįmanoma. Turi būti imtasi priemonių išvalyti atskirus mazgus, apželdinti bei išvalyti kvartalų vidines erdves tam, kad čia būtų galima įkurti vaikų darželius, lopšelius, poliklinikas ir panašiai. Šis rajonas privalo pasiekti normalaus sovietų gyvenamojo rajono lygį. Ekspertizė pritarė kitoms miesto rekonstrukcijos priemonėms, pasinaudojus griuvėsiais, padidinti skersinius gatvių ir naujų pralaužų [numatytų įrenginių] matmenis.[...]
Prasidėjo didysis Vilniaus „valymo“ vajus. Nuvilnijusi barbarizmo banga nušlavė nuo žemės paviršiaus ištisus šimtametės kultūros klodus, architektūros paminklus, senąsias kapines vertė skverais ar net žaidimų aikštelėmis (vokiečių karių kapinės Vingio parke), iš žydų antkapių buvo nutiesti laiptai į Tauro kalną.
[...] Likviduojant karo padarinius, mieste laukė milžiniški darbai: išvalyti kalnus griuvenų, išardyti numatytų likviduoti pastatų sienas, išrinkti dar tinkamas atstatymui plytas. A. Čistiakovo vadovaujama partinė miesto organizacija sumaniai nukreipė miesto gyventojų patriotizmą karo padarinių likvidavimo darbams. Transporto ir mechanizmų beveik nebuvo, teko naudotis laužtuvais, kastuvais, neštuvais ir labai retai – vagonėliais. Bet svarbiausias veiksnys miesto atstatyme buvo žmonių, trokštančių, kad jų gimtasis miestas greičiau būtų švarus ir tvarkingas, entuziazmas. Jie troško kuo greičiau užgydyti mieste karo žaizdas. Kiekvienas darbingas vilnietis įsipareigojo papildomai atidirbti po 16 valandų per mėnesį. Pavyzdžiui, 1945 m. gegužės 27 d. sekmadieninėje talkoje dalyvavo apie 20 tūkst. miesto gyventojų. Iš griuvėsių išrinkta 2 mln. tinkamų statybai plytų ir perduota statybininkams, išvežta apie 292 tūkst. kubinių metrų statybinių šiukšlių ir 708 – žemių.[...] Žmonių entuziazmas buvo stulbinantis. Ypatingą nuostabą kėlė tai, kad po sunkios darbo dienos ištisi kolektyvai, išsirikiavę kolonomis, žygiavo su dainomis. Tarp jų būdavo CK ir Vyriausybės nariai priešakyje su A. Sniečkumi, M. Gedvilu, M. Šumausku ir kt.[...]
Belieka stebėtis ir pavydėti to meto vilniečių entuziazmo ir visuomeniškumo, nors, be abejo, tai tik eilinė sovietinė propaganda.
Amžininkai apie tuos sunkius laikus pasakoja ką kita. Už pravaikštą darbe grėsė baudžiamoji atsakomybė (iki 1956 m.), o svarbiausias darbo variklis buvo duona. Alkaniems pokario vilniečiams terūpėjo, kaip gauti maisto kortelių ir prasimaitinti. Jas duodavo įstaigų, įmonių, organizacijų administracijos savo darbuotojams kartu su darbo užmokesčiu, premijuodavo pasižymėjusius talkose. Ne visada produktų parsinešdavo ir korteles gavusieji. Karčios patirties pamokyti žmonės į eiles prie parduotuvių rikiuodavosi iš vakaro ir stovėdavo naktimis, bet kartais milicininkai juos vaikydavo, pagailėdavo tik stovinčių su vaikais.
Į darbo frontą mieste buvo mesta dar viena alkana grupė – studentai. Jie „gamino“ statyboms reikalingas plytas. Istorikas V. Merkys prisimena:
[...] Reikėjo plytų, jų didžiąją dalį gaudavo iš kitų apgriautų namų. 1947 m. pavasarį griuvėsių valymo darbams mobilizavo ir mus, studentus, – fakulteto prodekanas Vladimiras Kostelnickis paskelbė, kad turime dirbti po 20 valandų per mėnesį. Dirbome.[...] Fakultete sudarė keletą darbininkų brigadų, išdavė lankstinukus, kuriuose pažymėdavo dirbtą laiką.[...]
Augančiai planinei socialistinei statybai kokybiškų senovinių plytų reikėjo vis daugiau. V. Mikučianis pabrėžia plytų būtinybę:
[...]Namų atstatymui reikėjo plytų, todėl buvo būtina išrinkti sveikas plytas iš sugriautų pastatų.[...]
Na, prieš išrenkant plytas, dar reikėjo tuos pastatus sugriauti.
Griovė ir nemokama darbo jėga – vokiečių karo belaisviai, kurių gyvenimo sąlygos buvo ypač sunkios. Sluškų rūmuose įkurto lagerio Nr. 195/1 kalinys Eugenas Hinnenas prisimena:
[...] Mano nelaisvės pradžioje lageryje buvo iki 4000 žmonių. Ištisomis dienomis dirbome už stovyklos ribų griuvėsiais tapusiame mieste. Dažnai patiems tekdavo sukarti didelius atstumus iki numatytos darbo vietos, o kai kada mus nuveždavo sunkvežimiais. [...]
V. Merkys prisimena:
[...] Visur, ypač Senamiestyje, tvyrojo griuvėsių tvaikas. Vokiečių karo belaisviai spėjo atkasti tik gatvių grindinį. Jie dirbo taip pat kitur. Rytais Vilniaus gatvėse pasirodydavo belaisvių kolonos ir maži būreliai. Lydėdavo kareiviai arba ginkluoti civiliai. Antai Mokslų akademijos rūmams remontuoti porą dešimčių vokiečių atsivesdavo reikalų valdytojas Vladas Ambrazevičius. Prie svarbiausių pastatų atstatymo dirbo dideli belaisvių būriai. Jie Jogailos gatvėje statė Rusų dramos teatrą, Gedimino gatvėje – būsimuosius partijos CK rūmus, Jurgio (vėliau „Vilniaus“) viešbutį. Eidamas į paskaitas, mačiau, kaip nuo šio viešbučio lynais žemyn tempė šv. Jurgio skulptūrą, per karą likusią be galvos. Kaliniai statė vadinamuosius Mokslininkų rūmus. [...] Buvo pasitempę, su švariomis, nors ir sulopytomis, uniformomis [...]
1947 m. sausio 1 d. 195-ajame lageryje kalėjo 7764 vokiečių belaisviai.
1949 m. sausio 27 d. Lietuvos SSR MVD (Vidaus reikalų ministerijos) ataskaitoje rašoma:
[…] K. [karo] belaisvių jėgomis atstatyta [...]: 195-ojo lagerio Vilniaus mieste:
medienos apdirbimo kombinatas, faneros fabrikas, Naujosios Vilnios „Žalgirio“ staklių gamyklos pirmoji linija, gamykla Nr. 555, elektros motorų gamykla „Elfa“, elektrinė, 2 siurblinės ir vandentiekis, 2 pirtys, 2 duonos kepyklos, 1 gaisrinė, 4 pradinės mokyklos, 3 aukštosios mokyklos ir technikumai, 2 teatrai – Rusų dramos teatras bei Operos ir baleto teatras, 11 administracinių pastatų (Valstybinis plano komitetas, Lietuvos KP(b) CK, Mokslų akademija, 1 telefonų stotis, 1 ATS [automatinė telefonų stotis], 1 pionierių rūmų pastatas, 1 pionierių 250 vietų stovykla su vandentiekiu ir kanalizacija.
Didžiulis darbas atliktas atstatant 16-osios lietuviškosios divizijos, 14-osios MVD divizijos, 4-osios MGB [Valstybės saugumo ministerijos] divizijos gyvenamąjį plotą, karinės įgulos ligoninę, atstatytos kareivinės, klubai ir kitos ūkio patalpos.[…]
1950 m. vokiečiai pastatė „Žalgirio“ stadioną ir kt. objektus. Apie 300 belaisvių dėl sunkių gyvenimo bei darbo sąlygų mirė ir buvo palaidoti visuomenei nežinomose vietose Antakalnio žydų kapinėse (dabar užaugęs miškas), Kalnų parke, Naujojoje Vilnioje, už Rasų kapinių tvoros (dabar žmonių daržai).
Po daugelio metų V. Mikučianis atsiminimuose lyg ir bando pasiteisinti ir pripažinti, kad, griaudami miestą, priskaldė malkų:
[...]Gerai yra žinoma, kad urbanistikos srityje vienareikšmiškai teisingų sprendimų beveik nebūna.[...]
Nors vargu ar jis atgailauja, nes toliau rašo:
[...]Na, ir kas? Čia viskas natūralu. Gyvenimas nestovi vietoje. Po kiekvieno karo ar gaisrų Vilnius liko savo vietoje, tobulėjo, o jo plano struktūra mažai kito. Laiko nesustabdysi, keičiasi epochos, architektūros stiliai.[...]
Gražiai pasakyta. Kaip čia neprisiminsi sparnuoto posakio: mišką kerta – skiedros lekia. Pokariu Vilnius patyrė didžiulį kataklizmą. Senamiestyje nugriauta per 130 pastatų, kurių dauguma Žalos plane buvo numatyti remontuoti, dalis sužalota didinant ir jungiant kiemus. Kai kur, platinant ir tiesinant gatves, „nukąsti“ namų kampai, perdaryti fasadai. Sunaikinta dešimtys architektūros paminklų, kurių dalis buvo visiškai nenukentėję, o kitiems reikėjo kapitalinio remonto. Nuo žemės paviršiaus išnyko ištisi Senamiesčio kvartalai, jų vietoje atsirado erdvūs skverai.