Nepaisant sutapti turinčių abiejų šalių strateginių interesų, pastaraisiais metais dvišalės retorikos apskritai nebuvo arba joje dominavo neretai ultimatyvius reikalavimus primenantys teiginiai. Siekiant suvokti Lietuvos ir Lenkijos santykių priežastis, jų dinamiką ir tolesnius scenarijus būtina apžvelgti esminę įtaką šiems santykiams darančius istorinius, geopolitinius ir strateginius veiksnius.
O paradoksalių momentų dvišaliuose santykiuose atkūrus Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybę buvo daug ir įvairių. Tarkime, kaip galima būtų paaiškinti situaciją, kai Lenkijos prezidentu esant itin konservatyviam Lechui Kaczynskiui tarp Lietuvos ir Lenkijos plėtojosi partnerystė strateginiais klausimais, o valdžią perėmus Donaldo Tusko liberalams santykius ištiko krizė (būtina pabrėžti, jog brolių Kaczynskių „Teisės ir Teisingumo“ politinė jėga buvo ir yra daug konseratyvesnė ir tautiškesnė nei šiuo metu valdančioji D. Tusko „Pilietinė platforma“)? Kitas svarbus klausimas – kodėl būtent per pastaruosius kelis metus, kai buvo kariaujama daug virtualių ir žodinių karų pagaliau pajudėjo Lietuvai strategiškai svarbus elektros tilto su Lenkija projektas?
Kada Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo blogi, o kada – geri?
Ne paslaptis, jog Lietuva vis dar nėra išsivadavusi iš posovietinės erdvės infrastruktūros. Tą patvirtina faktas, kad dujos iki šiol įsigyjamos iš vienintelio monopolines pozicijas įtvirtinusio tiekėjo. Energetinė Lietuvos priklausomybė padidėjo dar labiau, kai privalėjome įgyvendinti įsipareigojimą uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Lietuva šiuo metu 70 procentų elektros energijos įsigyja iš Rusijos. Taigi Lietuvos politinės nepriklausomybės įtvirtinimas yra neatsiejamas nuo Lietuvos energetinės sistemos integracijos į Vakarų Europos sistemą.
Lenkijos veiksnys šiame Lietuvos interesų lauke yra itin svarbus, nes ši šalis – Lietuvos energetinės infrastruktūros vartai į ES. Kitaip tariant, tik per Lenkiją Lietuva techniškai gali prisijungti tiek prie Europos energetinės rinkos, tiek ir prie Europos kontinentinių tinklų. Kalbant dar konkrečiau, visavertei Lietuvos integracijai į ES elektros energetikos rinką reikia ne tik jungčių, bendros rinkos, bet ir perdavimo sistemų valdymo integracijos, t. y. perėjimo iš Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos (BRELL) sistemos į kontinentinės Europos tinklus. O sinchronizacijai būtinos dvi elektros energijos jungtys su Lenkija.
Elektros jungties ir energetikos sistemų sinchronizacijos tarp Lenkijos ir Lietuvos tikslai buvo suformuluoti jau pirmajame dešimtmetyje po nepriklausomybės atgavimo, tačiau jų įgyvendinimas pagreitį įgavo tik 2008-2009 metais, kai buvo pasirašyta sutartis dėl elektros tilto statybos, įsteigta bendra įmonė šiam projektui įgyvendinti, o pats projektas įtrauktas į Baltijos energijos rinkos ir jungčių planą (BEMIP). Įvykus šiam lūžiui, energetinė jungtis su Lenkija („LitPol Link 1“) yra įgyvendinama pagal nustatytą grafiką.
Lietuvos gebėjimas nacionalinius interesus perkelti į ES darbotvarkę (europeizuoti Lietuvai svarbius energetinio saugumo klausimus) ir taip įgalinti Europos Komisiją veikti kaip energetinės rinkos užbaigimo priežiūros instituciją, taip pat Lenkijos energetikos sektoriuje atsiradęs interesas sustiprinti Šiaurės Vakarų Lenkijos regiono energetikos sistemą – tai veiksniai, lėmę proveržį energetinio saugumo srityje, nepaisant politizuotų ar tiesiog dirbtinai sugrėsmintų tautinių mažumų problemų dvišaliuose santykiuose.
Iš esmės ta pati logika suveikė ir priimant NATO sprendimus dėl Baltijos šalių apginamumo planų: nepaisant kai kurių Lenkijos veikėjų siūlytų šio sprendimo sąsajų su tautinių mažumų klausimais, strateginį klausimą NATO sąjungininkų (ypač JAV) pagalba pavyko atskirti nuo dvišalių santykių problematikos. Taip Lietuvai pavyko sustiprinti NATO politinį „matomumą“ regione.
Lenkijos regioninės politikos modeliai ir jų poveikis santykiams su Lietuva
Lietuvos ir Lenkijos santykiams didelę įtaką turi ir Lenkijos užsienio politikos kryptis. Ypač kai kalbama apie Lenkijos regioninę politiką Vidurio ir Rytų Europoje ir Varšuvos sau projektuojamą vietą Europos saugumo sistemoje. Analitiškai galima bandyti skirti šias Lenkijos užsienio politikos kryptis:
Pirma, sąlygos plėtotis Lietuvos ir Lenkijos partnerystei ima rastis tada, kai Lenkija save mato Vidurio ir Rytų Europos regiono geopolitine lydere, kuri vykdo Rusijos sulaikymo politiką ir, kurdama Europos saugumo sistemą, remiasi transatlantiniais ryšiais – strategine partneryste su anglosaksiškosiomis valstybėmis (pirmiausia JAV). Tokio scenarijaus atveju Lietuvą ir Lenkiją ima sieti bendra saugumo samprata ir bendri geopolitiniai interesai: Europos saugumo sistemos architektūra ir Rusijos veiksnys joje, ES Rytų politika, JAV vieta Europoje ir pan. Strateginiai klausimai ima dominuoti dvišalių problemų, skirtingų istorinių interpretacijų atžvilgiu.
Antra, didžiosios Lenkijos didžiųjų Europos valstybių koncerte vizija, kai Lenkija save mato kaip vieną iš penkių svarbiausių Europos geopolitinių veikėjų (šalia Prancūzijos, Vokietijos ir galbūt net Rusijos), taip formuodama Europos galių pusiausvyrą. Geriausiai šia kryptį atspindi dabartinio Lenkijos užsienio reikalų ministro R.Sikorskio reakcija į Jungtinės Karalystės premjero Davido Camerono kalbą apie britų ateitį ES: „Mes galime pakeisti Didžiąją Britaniją ir tapti viena iš tų trijų ar penkių ES valstybių narių, kurios turi reikšmingiausią balsą ES viduje“. Galima tik hipotetiškai klausti, ką šioje situacijoje būtų pareiškęs L. Kaczynskis? Turbūt mažų mažiausiai jis būtų parėmęs britų reiškiamą kritiką ES atžvilgiu.
Taigi didžiosios Lenkijos vizijoje Vidurio ir Rytų Europos valstybėms kaimynėms tenka Lenkijos palydovų vaidmuo, o dėl atsirandančių takoskyrų valstybių saugumo sampratose ir Didžiosios Lenkijos reminiscencijų, esminiai strateginiai geopolitiniai klausimai (Rusijos veiksnys, ES Rytų politika) praranda savo svarbą. Atsiradusį vakuumą užpildo istoriniai diskursai ir tautinių mažumų problematika. Kitaip tariant, Lietuvos vieta Lenkijos užsienio politikoje pamažu keičiasi, nes Varšuva ima matyti save kaip visavertę didžiųjų Europos valstybių koncerto narę ir šią viziją papildo Didžiosios Lenkijos idėjomis. Tai lemia, kad dvišaliuose santykiuose su valstybėmis kaimynėmis ima dominuoti politizuoti tautinių mažumų ir skirtingų istorinių interpretacijų klausimai.
Lietuviškos geopolitinės minties takoskyros
Dvišalius santykius veikia ne tik Lenkijos užsienio politikos kryptys, bet ir Lietuvos geopolitinė mintis, kurioje taip pat esama gilių takoskyrų. Vėlgi analitiškai galima išskirti dvi mąstymo sroves, kurios remiasi skirtingomis Lietuvos valstybingumo tradicijomis (XX amžiaus pradžioje įvykusi lietuvių ir lenkų skyrybų byla kartu reiškė ir konkurenciją tarp dviejų skirtingų Lietuvos valstybės modelių), siūlančiomis skirtingus santykių su Lenkija receptus:
Pirma, liberali unijinė arba Lenkijos, kaip Lietuvos tilto į Europą, koncepcija. Šios idėjinės srovės istorinė atrama – įsitikinimas, kad Vasario 16-ąją pasirinktas išimtinai tautinės valstybės kūrimo kelias iš valstybės kūrimo proceso faktiškai eliminavo didelę senojo „lenkiškai kalbančio, bet politiškai lietuviškai mąstančio“ elito dalį. Tautiškumui sugriovus senąją pilietiškumo sampratą buvo nutraukta ilga Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos valstybingumo tradicija. Geopolitiškai tautinės valstybės kelio pasirinkimas, anot šios idėjinės stovyklos atstovų, lėmė tai, kad tarpukariu Lietuva atliko Rusijos geopolitinio įkaito – savotiškos revizionistinės valstybės – vaidmenį ir taip kliudė pakloti tvirtus pamatus Europos saugumo sistemoje. Dažnai priduriama, kad bendra Lietuvos ir Lenkijos federacinė valstybė tarpukariu galėjo būti Vakarų Europos civilizacinė atrama Rytų geopolitinėje erdvėje, o lietuviškas nacionalizmas šią perspektyvą sugriovė.
Antra, tautinė konservatyvioji arba santykių tarp dviejų suverenių valstybių, koncepcija. Šios mąstymo srovės pagrindas – įsitikinimas, kad Vasario 16-osios tautinės Lietuvos atkūrimas buvo istorinė neišvengiamybė. Lietuvių ir lenkų tautinis konfliktas buvo to meto luominės sanklodos padarinys. Ne paslaptis, kad tuomet metu lietuviai sudarė žemiausią visuomenės sluoksnį. Lietuvoje vietoj luomų formavosi viena virš kitos stovinčios tautos, t. y. asmens tautybė sutapo su atitinkamu luomu. Tokiu būdu lietuvių santykius su lenkais pirmiausia lėmė krašto luominė diferenciacija. Luominiams interesams išsiskyrus, išsiskyrė ir tautiniai.
Vadinasi, modernios lietuvių tautos, o kartu ir valstybės atsiradimas negalėjo įvykti be tam tikros priešpriešos lenkams. Nepaisant to, tautinėje Lietuvoje pavyko subrandinti valstybingumo idėją, kuria rėmėsi pokario rezistencija, vėliau sekęs disidentinis judėjimas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Ši mąstymo tradicija abejoja, ar 1990 metais kovo 11-ąją būtume atkūrę nepriklausomą Lietuvą, jeigu 1918-aisiais būtume susitaikę su Lietuvos, kaip kantono, vaidmeniu atkurtoje, kad ir modernesnėje Abiejų Tautų Respublikoje.
Atsižvelgiant į itin sudėtingą dvišalių santykių istoriją ir į tai, kad po SSRS žlugimo Lietuvai ir Lenkijai kuriant naujus pamatus dvišaliams santykiams (konkrečiai – derantis dėl Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties) nuspręsta pasilikti teises į kitokį praeities vertinimą ir neprimesti vieni kitiems vienintelių teisingų interpretacijų, ši konservatyvioji mąstymo srovė dvišaliame geopolitiniame galvosūkyje teikia itin didelį dėmesį suverenumo principui.
Anot šios mąstymo srovės, tarpukario geopolitinės pamokos, kai Lietuva atliko Rusijos geopolitinio įkaito vaidmenį, turi būti išmoktos. Tačiau jas reikia išmokti ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Lietuvos santykiai su Lenkija, nors ir lydimi skirtingų istorinių interpretacijų, yra strategiškai svarbūs tiek Lietuvos geopolitikai, tiek ir visai Europos saugumo sistemai.
Remiantis šia konservatyviąja koncepcija, svarbiausia kliūtis pozityviems dvišaliams santykiams – LLRA veiksnys. Tai organizacija, kuri Vilniaus regione sukūrė apsuptos tvirtovės būseną, sugrėsmino tautinių mažumų klausimus ir pelnosi politinius dividendus, palaikydama tautinę įtampą. Tautinė konservatyvioji koncepcija prieštarauja idėjai išgrėsminti LLRA politizuotus klausimus, kadangi tai gali paskatinti naujų reikalavimų „domino efektą“.
Siūlymai spręsti šiuos klausimus turi pagrindo tik tikint prielaida, kad vieno reikalavimo patenkinimas patenkins prašantįjį, o ne padrąsins jį reikalauti daugiau. Ypač turint galvoje tai, kad LLRA veikla konceptualiai įmanoma tik dėl tariamos tautinės įtampos. Vadinasi, klausimų išgrėsminimas nėra palankus scenarijus LLRA, o vienų problemų išsprendimas savaime sukels kitų. Šį uždarą ratą atverti būtų įmanoma tik tuo atveju, jeigu LLRA būtų atkabinta nuo Lenkijos. Kitaip tariant, jeigu Lenkijai santykių su Lietuva „perkrovimo“ mygtukui paspausti nereikėtų LLRA pritarimo. Bet ar toks posūkis iš esmės yra įmanomas?
