K. Kučiauskas. Svetimvardžius sulietuvino sovietai?

 (360)
Esu istorikas, ne kalbininkas. Dėl to tikrinių svetimžodžių rašymo kaitą galiu trumpai aptarti tik istoriniu, ne kalbiniu aspektu. Tam, kad išlikčiau sąžiningu, turiu prisipažinti, kad aptariamos temos specialiai ir nuodugniai netyriau.
K. Kučiauskas. Svetimvardžius sulietuvino sovietai?
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Ieškodamas atsakymų visai kitam istoriniam klausimui, netikėtai užčiuopiau tikrinių svetimžodžių vartosenos lietuvių kalboje kismą, o tai šiandienos Lietuvos piliečių pavardžių rašymo kontekste gali būti aktualu.

Neseniai savo straipsnyje DELFI Rimvydas Valatka klausė, „Iš kur ta kai kurių ypatų galvose neblėstanti komunistinė dogma, kad viskas, net žmogaus pavardė yra valstybės, o ne privati žmogaus nuosavybė?“. Šio teksto tikslas bent iš dalies atsakyti į šį klausimą. Kada, kokiu tikslu ir kokiu pagrindu lietuvių kalboje imta lietuvinti ne lietuviškas pavardes ir vietovardžius. R. Valatkos klausimas sufleruoja ir atspirties tašką – „komunistai“. Ir jis teisingas. Pamėginkime viską patikslinti.

Spauda yra geras kalbos madų ar palankumo kažkuriai politinei pozicijai indikatorius. Taip, sufleruoju ir pritariu jau anksčiau girdėtai minčiai, kad nelietuviškų (ir nebūtinai nelietuvių) pavardžių rašymo klausimas Lietuvoje yra politinis ir istoriškai nepagrįstas. Dar daugiau, jo nepagrįstumas – istoriškai pagrindžiamas. Nepretenduodamas į nuodugnią istorinę analizę, o tik į kelrodį galimam nuodugnesniam tyrimui, pagrindiniu šaltiniu pasirinkau tarpukario ir karo meto lietuvišką spaudą. Tuomet ji taip pat diktavo (arba kartojo) lietuvių kalbos madas (ar parėdymus).

Nepriklausomybės metais, iki Lietuvą pirmą kartą okupuojant sovietams, lietuviškoje spaudoje vartotos originalios užsienietiškų tikrinių daiktavardžių formos, kartais pridedant lietuviškas galūnes: Koelnas, E. Truuvere, H. Sepp, Ottawa, NewYorkas, W. Churchill, W. Churchillis,, Daily Telegraph“ ir t.t. Tai lengva stebėti užsienio įvykių apžvalgose. Tokia vartosena neprieštaravo ir 1938 m. Pavardžių įstatymui, teigusiam, kad nelietuviška pavardė gali būti rašoma ir „kaip savo kalba rašosi jos turėtojas“. Tokia tikrinių daiktavardžių vartosena kurį laiką tęsta ir pirmosios sovietinės okupacijos metu. Pavardžių originalios rašybos (tiesa, kartais įveliant klaidų) laikytasi ne tik užsienio įvykių apžvalgose, bet ir skelbiant rinkimų į Liaudies seimą rinkiminius sąrašus ar politines agitacijas 1940 m. liepą, t. y. kalbant apie vietinius: Jędrykowskis Stefan, Vołkowicz Stanisław, Atstovo drg. Jan Paszkiewicz kalba ir t.t. [žr. Vilniaus balsas, 1940-07-11 Nr. 160 (213) ir tolimesnius].

Bet tų pačių metų spalio pabaigoje spaudoje galime stebėti kardinalius pokyčius. Daugumą tikrinių svetimžodžių imama transkribuoti ir pereinama prie tokių darinių kaip Niū Jorkas, Grinvičas, Čerčilis, Nacional Ceitung, AsošieitidPres, Pa-de-Kalė,ar netgi rusų kalbos transkripcijos pavyzdžiu sudarytų Niū Jork Uerld Telegram, Uilis ir t.t. Kur šio pokyčio šaknys ir kas iniciatoriai?

1940 m. birželį Lietuvos SSR švietimo ministro Antano Venclovos įsakymu buvo sudaryta „kalbos žinovų komisija“ iki liepos 20 d. turėjusi „paruošti ir paskelbti mūsų kalbos rašybos reformą“ [Vilniaus balsas, 1940-08-18, Nr. 195 (248), p. 3]. Rašybos reformos komisijos pirmininku paskirtas tuometis švietimo viceministras Juozas Žiugžda, šiandien geriau žinomas kaip „juodosios“ Lietuvos TSR istorijos tomų redaktorius. Svarbiausias rašybos reformos tikslas –„įnešti lengvumo, aiškumo ir tikslumo į lietuvių kalbos rašybą“. Uždaviniai: sutvarkyti ir suvienodinti ilgųjų ir trumpųjų balsių, priebalsių rašybą (vietoj spiauti pereita prie spjauti, vietoj dirksnis prie dirgsnis, žodžio viduryje nebežymint balsių ilgumo, vietoje nežymėti pereita prie nežimėti), trumpų ir sutrumpėjusių žodžių rašybą (vietoj kažin-kas pereita prie kažin kas, kur-kas prie kur kas), dalelytę ne prijungti prie neigiamų žodžių (nebūtinai) ir t.t. Ir tik tarp kitko paminėta, kad „suvienodinamas ir svetimybių rašymas. Svetimieji tikriniai vardai lietuvių kalboje bus rašomi fonetiškai (išimtis bus daroma tik mokslo veikaluose)“ [Vilniaus balsas, 1940-08-25, Nr. 201 (254), p. 7].„Suvienodinimo linkme pasuktas svetimybių ir svetimų kalbų tikrinių vardų rašymas: visi jie lietuvinami, pvz. Engelsas, Leninas, Čerčilis, Vladivostokas“ [Darbo Lietuva, 1940-08-25, Nr. 72, p. 10].

Spaudoje taipogi aptinkame 1940 m. rugpjūčio 15 d. įsigaliojusią civilinės metrikacijos tvarką, kuri numatė, kad metrikuojamo Lietuvos SSR piliečio asmens vardas ir pavardė dokumentuose įrašomi „taip, kaip tariama lietuviškai, skliausteliuose gali būti pažymėta lotyniškomis raidėmis ir kaip rašoma svetimąja kalba surašytuose dokumentuose“ [Vilniau balsas, 1940-08-16, Nr. 193 (240), p. 5]. Štai taškas, nuo kurio vienų Lietuvos piliečių rašto tradicija supaprastinama kitų patogumui.

Tikslios minėtosios rašybos reformos įsigaliojimo datos nustatymui ir nuodugnaus jos pasekmių (nebūtinai absoliučiai blogų) analizei reikalingas gilesnis tyrimas, tačiau tikiuosi, kad išvardintos pastabos padės suvokti nenatūraliai atsiradusios šiandieninės problemos ištakas, bei bus atspirties tašku giliau šiuo klausimu besidomintiems, jei tokio iki šiol stokota.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

Sekmadienio Evangelija. Paskutinė vieta (154)

Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą:

Kaip vyko dujų ataka oro uoste: kareiviai raičiojosi ant grindų, kriokė, kosėjo, vėmė, rengdamiesi mirčiai (469)

Kareiviai raičiojosi ant grindų, kriokė, kosėjo, vėmė. Daugelis iššoko pro langus į aerodromą, bet greit sušokinėjo atgal, kai į juos pasipylė taikli ugnis. Sužeistieji, kurie negalėjo judėti, gulėjo veidu žemyn, kurie miegmaišiuose, kurie – be jų ir kriokė rengdamiesi mirčiai.

A. Vaškevičius. Taip, estai. Ir vėl tie estai (84)

Taip, estai. Ir vėl tie estai, pasiskelbę kuriantys „superministeriją“. Lietuvoje atgarsiai ir rezonansai daugiau nei audringi. Artėjant rinkimams – nuostabiai patogi tema pasireikšti. Nuomonės, lentelės, diagramos tiesiog burbuliuoja viešosios erdvės katile.

N. Vasiliauskaitė. Meskite jas pro langą! (202)

Mėlynės, kuriomis neseniai kvietė dabintis „Pagalbos moterims linija“ (po to, feisbukiečiams sureagavus į šį hipsteriškai šmaikštų verslo planelį adekvačiai, kaip į kraupiai cinišką patyčią, savanorės paskelbė atsišaukimą, jog nepakęs savo puslapyje „piktų žmonių“, rašančių „destruktyvius ir nekultūringus“ komentarus ir viską, išskyrus padėkas, ištrynė) – visai neblogas pretekstas pamatyti, kad būtent taip veikia bemaž visas nevyriausybinis sektorius, visos pagalbos linijos, visi socialinio jautrumo centrai.

G. Mažeikis. Nereikia bijoti Sokurovo ir nepasitikėti savo laisvės galia (145)

Vladimiras Laučius sugretino režisierių Aleksandrą Sokurovą ir populiarios muzikos atlikėją Olegą Gazmanovą kaip analogiškos propagandos skleidėjus ir įvardijo Sokurovą net pavojingesniu, bent jau Lietuvos inteligentams. Leisiu su tokiomis griežtomis emblemomis ir greitais vertinimais nesutikti.