Efektyvesnis įsidarbinimas – skamba įdomiai. Posėdyje dalyvavo Užsienio reikalų ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės tarnybos departamento atstovai. Iš karto kyla klausimas, o kurgi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija? Argi darbinimosi procesai nėra jos atsakomybė? Sprendžiant iš visko, darbą ES institucijose valdžia laiko užsienio politikos ir elitinių ekspertų interesų sritimi.
Prisiminiau vieno pažįstamo pasakojimą, kaip jis ėjo į Lietuvos darbo biržą registruoti darbo stažo, padirbėjęs ES institucijoje. Biržos darbuotoja ES instituciją atkakliai vadino „užsienio įmone“, o patikinta, kad tai ne įmonė, klausė, ar ta institucija „priklauso Europos Parlamentui“. Tikriausiai ta darbuotoja Briuselį įsivaizduoja kaip vieną didelį Europos Parlamentą, kuriame Lietuvos piliečiai dažniausiai dirba Viktoro Uspaskicho asistentėmis. (Beje V. Uspaskicho asistenčių ten būta tikrai nemažai, statistikai į naudą, nebent jos buvo ne Lietuvos pilietės?)
Pasak Vyriausybės spaudos tarnybos pranešimo, „komisija konstatavo, kad, lyginant su kitomis šalimis, ES ir kitose tarptautinėse institucijose lietuvių dirba labai mažai.“ Žodis „lietuvių“ čia tikriausiai reiškia „Lietuvos piliečių“. Komisija priversta konstatuoti, kad švenčiant Lietuvos narystės ES dešimtmetį, tenka liūdnai pažymėti, kad tarp kitų valstybių narių ir šiuo atžvilgiu – pagal ES institucijose besidarbuojančių Lietuvos žmonių skaičių – atrodome atsilikę (pasilikę praeityje). Pripažįstama, kad nėra „bendro valstybės požiūrio dėl įsidarbinimo ES institucijose svarbos“. Kitaip tariant, valstybei nesvarbu ir neįdomu, ar Lietuvos piliečiai dirba, ar nedirba ES įstaigose, nes valdžia nežino ir nesupranta, kuo tai svarbu valstybei ir valdžiai.
Kaip čia atsitiko, kad po dešimties metų narystės Lietuvos piliečių vis dar „labai mažai“ Europos Sąjungos institucijose? Dešimt metų šis klausimas valdžiai nerūpėjo, nes piliečių įsidarbinimas ES institucijose jokios apčiuopiamos naudos Lietuvos Respublikos institucijoms ir partijoms, taip pat biudžetui neduoda – tik pačiam piliečiui? Kodėl valdžiai kelia susirūpinimą tai, kad „įsidarbinimas vyksta daugiausiai pačių piliečių iniciatyva“? Frazė „pačių piliečių iniciatyva“ šiame kontekste skamba itin keistai: tarsi būtų galima kaip nors kitaip įsidarbinti, ne paties piliečio iniciatyva. Pabundi vieną rytą ir sužinai, kad jau esi įdarbintas Briuselyje.
Žiniasklaidoje netgi pranešta, kad Vyriausybė rengs specialią programą, kuri, „kaip tikimasi, leis kuo daugiau Lietuvos piliečių ten įdarbinti.“ Jeigu čia kalbama apie atvirus konkursus, tai, žinoma, valdžia nieko „ten įdarbinti“ negali, taigi veltui „tikimasi“. Kandidatai gali įveikti kitus kandidatus konkurse, patekti į rezervo sąrašą, būti pakviesti į pokalbį, galų gale įsidarbinti – bet tik dėl savo gebėjimų. Jokios vyriausybinės programos jų „ten“ neįdarbins. Tačiau gal čia kažkokia alegorija? Greičiausiai čia kalbama apie specialius konkursus arba nekonkursinius „siuntimus“.
Pranešime taip pat pažymima, kad Lietuvos gyventojų įsidarbinimas nėra skatinamas institucijų vadovų. Greičiausiai čia galvoje turimi vadovai Lietuvoje, nes ES institucijų vadovai negali skatinti kurios nors šalies piliečių įsidarbinimo. O kaip vadovai Lietuvoje galėtų remti ir skatinti savo darbuotojų įsidarbinimą ES įstaigose? Ar jie turėtų raginti savo valdinius domėtis galimybėmis išeiti iš turimo darbo?
Galbūt vadovai turėtų aiškinti taip: „Ko tau čia sėdėti ir bezdėti? Ko sulauksi gaudamas niekingą tūkstantį, kurį tau moku? Jeigu dirbtum Briuselyje, atgautum žmogiškąjį orumą, suprastum, kad tavo gabumai ir patirtis svarbi Europai ir verta penkiskart didesnio atlyginimo.“ Kaip vadovai galėtų paremti savo darbuotojų įsidarbinimą ES institucijose? Gal skirti premiją už dalyvavimą Briuselio konkursuose?
Šiaip jau, norint padidinti ES institucijose dirbančių Lietuvos piliečių skaičių, reikėtų raginti visus žmones, o ne tik aukšto lygio ekspertus, dalyvauti konkursuose. Visokių darbo vietų būna tose institucijose – ir asistentams. Tačiau, kiek galima suprasti, tikslas yra padėti susigaudyti beglobiams ekspertams – juos verbuoti ir vilioti dirbti Briuselyje. Jie bus susekami įvairiausiais būdais, viliojami visokiausiais kanalais, skatinami „priemonėmis“, jiems bus teikiama parama „galimais būdais“, jie bus specialiai „rengiami“.
Pranešimo žinutė tarp eilučių, ko gero, yra ta, kad kai kurie piliečiai grynai savo iniciatyva sugebėjo sėkmingai infiltruotis į ES institucijas, tuo metu (mistiniai) nusipelnę ekspertai liko ant ledo. Todėl nuo šiol valstybė itin aukštu lygiu globos tuos „potencialius“ kandidatus, įkinkys visas įmanomas tarnybas informacijai rinkti ir kandidatams rengti, na, ir padės jiems darbintis.
O gal Lietuvos žmonės nepasirengę dirbti briuseliuose ir liuksemburguose dėl svetimų vertybių? Gal kvalifikacijos nepakankamos? Akivaizdu, kad norint didinti Lietuvos piliečių aktyvumą ES institucijų darbo konkursuose, reikia ugdyti Lietuvos žmonių pasitikėjimą savimi, savimonę „Esu nuostabus ir vertas penkiskart didesnio atlyginimo“. Kas to imsis? Gal Socialinės apsaugos ir darbo ministerija?
Taip pat būtina ugdyti supratimą, kad ES institucijos nėra kažkokios nepasiekiamos „užsienio įmonės“, o konkursuose ten dalyvauja ne kažkokie antžmogiai, o eiliniai kitų valstybių narių piliečiai. Galimybės papildomai ruoštis konkursams turėtu būti prieinamos visiems piliečiams, ne tik elitiniams ekspertams.
Jeigu reiktų trumpai apibūdinti priežastis, dėl kurių Lietuvos gyventojai „nesiveržia“ į darbo vietas ES institucijose, tai geriausiai tiktų žodis „užguiti“. Anot Didžiojo žodyno, „užguÌiti: 1. užvyti, užvaikyti: Mirtinai užgujo žirgą. 2. užuiti, užtrenkti: Dvarponių užguiti žmonės niekam negalėjo pasiskųsti.“
