K. Klimka. Didelis pasididžiavimas – gerai ar ne?

Nors nesu „nuomonės lyderis“, nes aš – ne banko ekonomistas, bet noriu pareikšti nuomonę dėl vieno įsigalėjusio valstybės vadovų ir politikų įpročio.

Politikai ir valstybės vadovai pamėgo ir niekada nepraleidžia progos kuo nors „pasididžiuoti“, ypač per šventes arba rinkimų kampanijų metu.

Pasididžiavimo objektų siūloma įvairių: tauta, žmonės, pasiekimai, laimėjimai, jaunieji talentai, gamta ir taip toliau. Vis dėlto, nepralenkiami pasididžiavimo reitinguose yra „vaikai“ (dažniausiai „nepriklausomybės vaikai“), jaunuoliai, jaunieji talentai ir panašiai.

Pavyzdžiui, Loreta Graužinienė sako: „Džiau­giuo­si ma­ty­da­ma daug ga­bių jau­nuo­lių ... . Didžiuojamės mū­sų moks­li­nin­kų iš­ra­di­mais. ... Vi­sų pasieki­mų tie­siog ne­įma­no­ma šio­je trum­po­je kal­bo­je ir iš­var­din­ti.“

Algirdas Butkevičius pažymi: „Galime pagrįstai didžiuotis daugeliu asmenybių, susiformavusių socialdemokratų partijos gretose.“ Premjero nuomone, „galime didžiuotis, kad Europos Sąjungoje esame tarp ekonominio augimo lyderių.“

Šešėlinis lyderis Andrius Kubilius teigia, kad „Kauno miestas tikrai turi kuo didžiuotis ir yra puikus pavyzdys daugeliui Lietuvos miestų.“ O charizmatiškasis Artūras Zuokas neslepia pasididžiavimo senjorais (tai yra skurstančiais pensininkais): „Jūs esate mūsų pasididžiavimas … . Aš dažnai pasigendu Jūsų miesto gatvėse, kavinėse ir miesto renginiuose. … Norėčiau visus pakviesti grįžti į miesto gyvenimą. … Nepamirškite pažymėjimo!“

Ypač metodiškai ir nuosekliai didžiuotis moka ir moko šalies prezidentė. Pasak Dalios Grybauskaitės, „dalykų, kuriais galime džiaugtis ir didžiuotis, yra tikrai daugiau nei trys. Galime didžiuotis mūsų nepriklausomybės vaikais ... . Tapome tikrąja kosmine valstybe“.

Neretai taip didžiuojamasi teikiant įvairius apdovanojimus ir garbės ženklus. Kad politikų ir vadovų didžiavimasis yra dviprasmiškas dalykas, aišku ir iš žodyninio apibrėžimo: didžiuotis reiškia „pūstis“, girtis prieš kitus. Lyg tyčia, Didysis žodynas siūlo tokius pavyzdžius: „Mes didžiavomės, o tu galiausiai nusižeminai“; „Tarybinė liaudis didžiuojasi savo socialistine kultūra“; „Turi kuo pasididžiuoti tarybinis žmogus.“

Ypač teikdami apdovanojimus nusipelniusiems žmonėms, politikai, aišku, pasinaudoja apdovanojamuoju asmeniu (mokesčių mokėtoju), parazituoja jo nuopelnais, siekdami „pūsti“ savo reitingus ir parazitiškai pasipuikuoti prieš rinkėjus. Kita vertus, toks nusipelniusių žmonių pasiekimų įvertinimas aukščiausiu valstybiniu lygiu yra beveik neišvengiamas ir svarbus visuomenės kultūros elementas, todėl tiesiog ciniškai atmesti tokius ritualus kaip politinį pijarą būtų vaikiška, nerangus toks požiūris.

Apdovanojimai atlieka kompensacinę ir motyvacinę funkciją – tai akivaizdu, kai palyginame su karinių organizacijų ir represinių struktūrų vidaus kultūra. Šiose struktūrose – kariuomenėje, policijoje ir kitur – apdovanojimai, paprastai simboliniai, reikalingi tam, kad būtų galima nematerialiai atlyginti, masiškai kompensuoti didelio skaičiaus pareigūnų pastangas, uolumą, siekiant kelti gretų moralę, pažymėti uoliausių vykdytojų nuopelnus.

Tai būdas įvertinti pareigūno pastangas nesant galimybių atlyginti tas pastangas materialiai. Pagaliau tai būdas ir proga vadovybei „komunikuoti“ su savo valdiniais.

Panašiai ir politikai, valstybės vadovai negali atlyginti visiems geriesiems, „fantastiškiems“ žmonėms, kuriais ragina didžiuotis. Todėl apdovanojamasis asmuo reprezentuoja tą turtą, kuriuo galime didžiuotis, o apdovanojantis vadovas (politikas) reprezentuoja valstybinę meilę, kuri sietina su istorine ir net dieviška plotme.

Tokį vaidmenį atliekančio politiko ar vadovo parazitizmas yra dvejopas: jis, kaip minėta, parazitiškai naudojasi apdovanojamojo šlove (garbe), bet kartu naudojasi valstybės galiomis ir ritualo metu įkūnija Tėvą (priežiūrą), Motiną (globą) ir Dievą (istoriją, vertinimą). Politikai ir vadovai parazitiškai naudojasi šiais šaltiniais savo įvaizdžiui pūsti.

Kadangi, kaip sakėme, visiškai atsikratyti tokių ritualų esamomis aplinkybėmis neįmanoma, reikia išplėtoti tobulesnę politinio parazitizmo vertinimo metodiką siekiant formuoti blaivesnį visuomenės požiūrį į politinių lyderių pūtimąsi.

Gana paprastas, bet veiksmingas būdas politiniam pūtimuisi įvertinti ir prireikus pasmerkti, būtų nesudėtingas metodas, kurį galima pavadinti „veiksmo implikacijų išskleidimu iki galo“. Aišku, šio metodo neįmanoma taikyti mechaniškai, nemąstant. Būtina analizuoti platų kontekstą.

Tarkime, kuris nors iš valstybės vadovų teikia apdovanojimą jaunam verslininkui inovatoriui arba koks politikas ragina didžiuotis pripažintos menininkės darbais. Kad galėtume pritaikyti implikacijos išskleidimo testą šiems veiksmams, būtina atsižvelgti į tai, kaip tas vadovas ar politikas prisidėjo prie to verslininko ar menininkės gyvenimo ir kūrybos sąlygų kūrimo.

Jeigu, pavyzdžiui, išaiškėja, kad tas vadovas ar politikas padarė viską, kad jaunųjų talentų, inovatorių ar pripažintų menininkų gyvenimą paverstų pragaru žemėje, tai yra padarė viską, kad tik tie talentai, kūrėjai ar inovatoriai greičiau dingtų iš Lietuvos – marino badu nustatydami 1000 Lt tarifą, smaugė mokesčiais, dusino biurokratiniais suvaržymais, atiminėjo pašalpas, marginalizavo, liumpenizavo, žemino ir niekino, tokiu atveju, aišku, pasididžiavimo ir apdovanojimo ritualas įgyja visai kitokią prasmę.

Tuomet tai veikiau sadistinių patyčių ceremonija, kurios žinutę galima perteikti taip: „O, tu dar čia? Sveikas ir gyvas? Nu malačius! Didžiuojuosi tavimi, kad išlaikei visus mūsų sukurtus fantastiškus išmėginimus, nusižeminai, susitaikei su likimu, nepraradai žmogiškumo! Štai tau medalis už tai.“

Panašiai būtų, jei Vladimiras Putinas Kryme specialiu apdovanojimu apdovanotų įkaitais paimtą Ukrainos lojalistą ir kalbėtų: „Nu tu pavarai, tikėjaisi čia mums pasipriešinti? Ir dar gyvas? Cha cha. Še tau saldainis.“

Arba įsivaizduokime, kad šalies vadovė garbės ženklu pagerbia jauną, bet jau pripažinimo pasaulyje sulaukusią menininkę, kuri yra homoseksuali.

Turint omenyje prezidentės pareiškimus, kad Lietuvos visuomenė dar „nepasiruošusi“ pripažinti homoseksualių asmenų interesų, toks pagerbimo ir „pripažinimo“ ritualas įgyja keistą prasmę. Teigdama „didžiuojuosi šiuo jaunu talentu“ prezidentė iš esmės sako: „Didžiuojuosi tavo nuolankumu ir pasyvumu, kad susitaikei su nepripažinimu ir pažeminimu, su tuo, kad aš dar nepasirengusi pripažinti tavęs, bet jau pasirengusi pasididžiuoti tavo pasiekimais... Nors man smagu čia tave turėti ir didžiuotis šioje ritualinėje ceremonijoje, bet aš nenoriu net turėti jokios nuomonės apie tavo socialines teises, nes aš dar nepasiruošusi laikyti tavęs visaverte piliete. Bet už tokį fantastišką nuolankumą – še tau saldainis!“

Karolis Klimka

Kodėl politikai ir vadovai mieliausiai didžiuojasi ir pavyzdžiu kelia tuos, kurie pripažinimą pelnė užsienio šalyse? Taip irgi siunčiama tam tikra žinutė. Jeigu tu „dar čia“ ir nepripažintas, tai nėra kuo didžiuotis.

Beje, kodėl politikai ir vadovai mieliausiai didžiuojasi ir pavyzdžiu kelia tuos, kurie pripažinimą pelnė užsienio šalyse? Taip irgi siunčiama tam tikra žinutė. Jeigu tu „dar čia“ ir nepripažintas, tai nėra kuo didžiuotis. Geras pavyzdys – į laisvosios darbo rinkos spąstus patekusių jaunuolių įdarbinimo su valstybės subsidija pavyzdys. Taip įdarbinti Lietuvos sūnūs ir dukros neturi teisės gauti jokių papildomų pajamų, pavyzdžiui, už kūrybą. Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro.

Arba įsivaizduokime, sugrįžta talentas, padirbėjęs kitoje ES šalyje ir neranda gimtinėje darbo. Darbo biržoje sužino, kad norint gauti nedarbo pašalpą, reikia įsidarbinti Lietuvoje, o tada netekti darbo. Ir gauna kvietimą į apdovanojimų ceremoniją.

Arba įsivaizduokime kultūros darbuotojų, uždirbančių 1000 Lt, pagerbimo ceremoniją. Atsižvelgiant į vieno „nuomonės lyderių“, populiaraus banko ekonomisto nuomonę, kad „jeigu dirbi ir neturi galimybių keliauti, tai kas per gyvenimas – tai tik egzistencija“, išeina, kad tie kultūros darbuotojai pagerbiami už tai, kad egzistuoja neturėdami gyvenimo.

Žodžiu, kitą kartą, kai išgirsime ką nors plepant apie pasididžiavimą, verta suklusti: kas čia pučiasi? Kas čia veržiasi savo pasididžiavimu padaryti įspūdį publikai? Ar yra paprastų būdų priversti slėptis tą patyčininką? Kad susigūžtų ir spruktų į krūmus?