K. Jovaišas. Viktoras pamalonintas. Įstatymas išprievartautas.

Tautieti, siūlau eksperimentą. Perskaityk hipotetinę įžūlaus advokato baigiamąją kalbą, kurioje jis įžūliai gina tėvažudį ir pasakyk, kur labiau įžeidžiamas protas ir prievartaujama teisė – šioje kalboje ar nuosprendį Viktorui Uspaskichui paskelbusios teisėjos Violetos Ražinskaitės interviu. Bijau, kad nugalėtojo laurai šioje kategorijoje atiteks ne advokatui, nors Dievas mato, aš stengiausi pateikti jo kalbą kaip gryną absurdą. Distiliuotą, be jokių priemaišų.

Štai ši, vis dėlto, pasirodo, nepakankamai absurdiška advokato baigiamoji kalba (sutrumpinta): „Gerbiamas teisme, maloniai ir vis dėlto primygtinai prašau atsižvelgti į tai, kad dėl tėvo ir motinos nužudymo kaltinamas mano ginamasis yra visiškas našlaitis ir tokio nusikaltimo gyvenime daugiau niekada nepadarys. Tačiau svarbiausia ne tai, kad šis našlaitis yra likęs be artimiausių žmonių globos ir priežiūros, o tai, kad jis išties nenužudė savo tėvų. Juolab dėl turto. Tegul ir didelio.

Tam, kad būtų galima inkriminuoti tokį žiaurų ir pačią žmoniškumo esmę pažeidžiantį nusikaltimą kaip savo tėvų nužudymas dėl savanaudiškų paskatų, būtina nustatyti esminį tikslą – užvaldyti turtą, o tam vėlgi būtini trys dalykai. Pirma, kad būtų rastas nusikaltimo įrankis ir nenuginčijamais, na, tiesiog gelžbetoniniais įkalčiais įrodyta, kad juo mano ginamasis iš godumo ir padarė šį, šventą kraujo ryšį išniekinantį nusikaltimą.

Taip, aš negaliu paneigti ekspertizės išvados, kad ant peilio, kuriuo padaryta viena kita mirtina žaizda, yra rasti mano ginamojo piršto antspaudai, o jo drabužiai – aptaškyti tėvo ir motinos krauju. Tačiau didelė klaida manyti, kad tai yra tiesioginis ir nepaneigiamas žiauraus nusikaltimo įrodymas. Tam, kad būtų galima konstatuoti nužudymo faktą, būtina tiesioginė tyčia, o aš, kaip advokatų korporacijos atstovas, to nenustačiau. Tai antra.

Ponia teisėja pati pašiepė teisę, tiksliau, įžūliai išsityčiojo tiek iš sveiko proto, tiek iš teisės. Asmeniškai aš, kaip savo laiku prikišęs nagus prie Baudžiamojo kodekso, pasijutau tarsi apspjaudytas.

Karolis Jovaišas

Tyčia teisėje, kaip puikiai žino išmintingas teismas, yra skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę. Tiesioginė tyčia reiškia, kad mano ginamasis suprato savo elgesio pavojingą pobūdį ir turėjo tikslą nužudyti gimdytojus. Tačiau tokio tikslo aš niekaip neįžiūriu ir, esu tikras, neįžiūrės jo ir teismas, nes tėvas pats septynis kartus netyčia paslydo ant peilio, kurį visiškai atsitiktinai laikė mano ginamasis. Taip, peilis buvo tas pats, ant kurio anksčiau paslydo motina.

Pagaliau, trečia. Tiesioginė tyčia reiškia, kad vargšas našlaitis suprato savo pavojingą elgesį (to neneigiu) ir numatė, kad gali kilti pasekmės, susijusios su turto paveldėjimu. Tačiau teismas turėtų būti nešališkas, objektyvus ir pripažinti nenuginčijamą faktą – mano ginamasis neturėjo tikslo paveldėti. Jo tikslas buvo truputėlį kitas – neatsisakyti paveldėjimo teisės tam, kad turėtų pakankamai pinigų savo kuklioms reikmėms – kazino, pramogoms ir merginoms“.

Jūs manote, gerbiamieji, šia absurdiška advokato kalba aš pašiepiau Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos pirmininkę V. Ražinskaitę, kuri, kaip jau minėjau interviu „Žinių radijui“, neva motyvuotai nurodė, kodėl V. Uspaskichą ir Co teikėsi išteisinti dėl sukčiavimo. Ne, ši ponia pati pašiepė teisę, tiksliau, įžūliai išsityčiojo tiek iš sveiko proto, tiek iš teisės. Asmeniškai aš, kaip savo laiku prikišęs nagus prie Baudžiamojo kodekso, pasijutau tarsi apspjaudytas.

Spręskite patys, kaip vertintinas šis pritrenkiantis ir kalbos dovaną atimantis V. Ražinskaitės minties viražas: „jisai (V. Uspaskichas) suprato savo pavojingą elgesį (to neginčysime), numatė, kad gali būti pasekmės (tai yra, kad bus nesumokėti mokesčiai), tačiau jis neturėjo tikslo toms pasekmėms kilti, tai yra neturėjo tikslo nemokėti mokesčių. Jo tikslas buvo truputėlį kitas – nemokant mokesčių turėti pakankamai pajamų Darbo partijos reikmėms“.

Bravissimo! Nusispjauti iš aukštos varpinės į tai, kad kažkas apgaulingą apskaitos tvarkymą laiko tik priemone tikslui pasiekti ir tvirtina, kad toks tikslas yra išvengti turtinės prievolės ir išsaugoti storesnę piniginę. Nesvarbu, ką mano kokie ten nevykėliai, svarbu, kad Apeliacinis teismas V. Uspaskicho apgaulės tikslu laiko tik absoliučiai nekaltas ir už kūdikio ašarą tyresnes pajamas, skirtas Darbo partijos reikmėms. Be to, šie patentuoti nevykėliai beviltiškai, anot V. Ražinskaitės, painioja du dalykus – mokesčių nemokėjimą bei sukčiavimą.

O gal aš piktybiškai iškreipiau LAT teisėjų kolegijos pirmininkės mintis, išplėšiau jas iš konteksto ir kritikuoju netiksliai perteiktą ar iškraipytą tekstą? Ne, jeigu kas ganėtinai primityviais būdais ir iškreipia teisės esmę, tai būtent pati V. Ražinskaitė. Cituoju: „tam, kad būtų sukčiavimas, būtina esminė apgaulė, o toje esminėje apgaulėje būtini vėlgi tokie trys dalykai: tai, kad būtų iškreipta objektyvi tikrovė (na, šiuo atveju taip ir buvo, negalime paneigti)(...)“.

Vadinasi, V. Ražinskaitė konstatuoja, jog negali paneigti, kad Viktoras iškreipia objektyvią tikrovę ir kad tai yra apgaulė – esminis sukčiavimo požymis. Tačiau, pripažindama, kad Viktoras sukčiauja, ji vis dėlto laiko tai ne sukčiavimu, o vengimu mokėti mokesčius. Maža to, V. Račinskaitė nešykštėdama pažeria išminties perlų, atseit sukčiavimas ir mokesčių nemokėjimas „yra visiškai skirtingi dalykai ir netgi BK šie abu straipsniai yra skirtingose BK dalyse. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas atskiria šiuos dalykus, kas, deja, mūsų visuomenėje dar nelabai skiriama“.

Tam, kad suvoktume, ką atskiria įstatymo leidėjas, kuris iš esmės tik nubalsavo, kad būtų priimtas teisės specialistų parengtas BK projektas, pacituosiu BK 182 straipsnio „Sukčiavimas“ 2 dalį: „tas, kas apgaule savo ar kitų naudai (...) išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino (...)“. Ar gali sveiko proto ir teisinės kazuistikos nesugadintam žmogui kilti klausimas, ar mokesčiai yra turtinė prievolė?

Jeigu ne, tai kurių velnių mokėti tai, kas nėra prievolė? Juolab turtinė. O jeigu mokesčiai yra amžini kaip mirtis, tai ar valstybei mokesčių pavidalu mokami pinigai nėra turtas? Kadangi vis dėlto yra, kyla klausimas, kaip kvalifikuoti Viktoro ir Co veiką – kaip mokesčių vengimą ar sukčiavimą? Atsakymas nėra sudėtingas, žinoma, jeigu nesi toks teisinės minties gigantas kaip kolektyvinis organas – šiuo atveju būtent organas (ne institucija), taigi, jeigu nesi Lietuvos apeliacinis teismas.

Jeigu laikysime apgaulingą apskaitos tvarkymą ne savaiminiu tikslu, o priemone tikslui pasiekti, tai kas gali paneigti, kad toks tikslas nėra didelės vertės turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas? Niekas, bent jau sveiko proto žmogus, to nepaneigs. Kita vertus, tuomet būsime priversti konstatuoti, kad apgaule šią prievolę panaikinusio Viktoro ir Co veiksmai visiškai ir be jokių ten hipotetinių prielaidų atitinka būtent sukčiavimo, o ne mokesčių nesumokėjimo požymius.

Toks gyvenimo logiką ir teisės esmę atitinkantis veikos kvalifikavimas yra ne fakto, o teisės klausimas, kokį drįstu pranešti visuomenei, poniai V. Ražinskaitei bei ponui V. Uspaskichui (kad jis ramiau miegotų) ir sprendžia Aukščiausiasis Teismas.

Tikėsimės, kad jis bent iš dalies reabilituos absoliučiai visuomenės pasitikėjimą praradusius teismus ir įrodys, kad nepriklausomas teismas nėra tik išimtinai necenzūrinės leksikos vertas objektas, įžeidžiantis žmogaus protą.