Tačiau nenugalimos ir niekieno neokupuotos Rusijos mitą puoselėjantys ultrapatriotai (argi 300 metų mongolų-totorių jungo – tai okupacija!?) nutyli tamsiąją šios Pyro-pergalės pusę. Ji yra paženklinta siaubingų rusų tautos kančių ir užversta lavonų everestais.

Per stebuklą gyvi išlikę frontininkai nustatė tikslią diagnozę: bolševikai žinojo tik vieną patikimą karo būdą – visur viską užversti kūnais, bent vienas iš jų, prieš išleisdamas paskutinį kvapą, užmuš ir vokietį. Patrankų mėsą pirmyn varė užtveriamųjų būrių kulkosvaidžių ugnis, NKVD ir komisarų baimė, didesnė už vokiečių baimę. Ir sunkiai, palengva tirpo vokiečių divizijos. Tirpo į kruviną mėsmalę mestų nežmoniškų aukų dėka.

Kolosališki nuostoliai – žiauriai nemalonus dalykas, kuris didžiarusių nacionalinio pasididžiavimo jausmą perskrodžia tarsi įkaitintas peilis sviestą. Dėsninga, kad melagingiausia žmonijos istorijoje Kremliaus propaganda septyniasdešimt metų įžūliai falsifikavo duomenis apie gyvosios jėgos nuostolius, o lengvatikiams kabino ant ausų šleikščiai salsvus makaronus.

Valstybės mastu tiražuojamo atgrasaus melo ir istorijos falsifikacijos anatomija yra tokia: Stalinas kalbėjo apie 7 milijonus žuvusiųjų, Chruščiovas – apie 20, Brežnevas – apie 25, Gorbačiovas – apie 27 milijonus. Taigi, perestroikos lyderio pagarsintas žuvusiųjų skaičius vos ne 4 kartus viršijo „didžiausio visų laikų ir tautų genijaus“, Stalino, pateiktus skaičius.

Michailas Gorbačiovas ne iš piršto išlaužė skaičius apie 26,6 mln. žuvusiųjų, iš kurių 8 mln. 866 tūkst. kariai, kitos aukos – civiliai gyventojai. Būtent tokius duomenis pateikė 1993 metais išleistas statistikos rinkinys „Slaptumo grifas pašalintas. SSRS ginkluotųjų pajėgų nuostoliai“. Šiame rinkinyje generolo-pulkininko Grigorijaus Krivošejevo vadovaujamas autorių kolektyvas nurodė duomenis apie Raudonosios Armijos nuostolius pagal metus ir karo operacijas.

Išslaptintų statistinių duomenų rinkinys, išleistas praėjus beveik 50 metų po karo (pakankamai laiko suskaičiuoti, ar ne?), turėtų būti tiesa paskutinėje instancijoje. Bet ne! Nelauktai, tarsi iš giedro dangaus trenkė perkūnas, perteklinį kartą parodydamas – protu Rusijos nesuprasi. Rusijos Federacijos (RF) gynybos ministerijos naujausi išslaptinti duomenys rodo, kad SSRS nuostoliai Antrajame pasauliniame kare sudarė 41 mln. 979 tūkst., o ne 27 mln., kaip buvo laikoma anksčiau.

Naujausią versiją apie nuostolius pateiksiu pažodžiui. Ji to verta. „Bendras SSRS gyventojų sumažėjimas 1941–1945 metais sudarė daugiau kaip 52 mln. 812 tūkst. žmonių. Iš jų negrįžtamieji nuostoliai dėl karo veiksnių pasiskirstė taip: juos sudarė daugiau negu 19 mln. kariškių ir maždaug 23 mln. civilių gyventojų. Bendras kariškių ir civilių gyventojų natūralus mirtingumas per šį periodą galėjo sudaryti daugiau nei 10 mln. 833 tūkst. žmonių (įskaitant 5 mln. 760 tūkst. vaikų, kurie mirė nesulaukę 4 metų). Negrįžtamieji SSRS gyventojų nuostoliai dėl visų karo veiksnių sudarė 42 mln. žmonių“ (Парламентские слушания «Патриотическое воспитание… «Бессмертный полк» (15 февраля 2017 года)

Padarysiu svarbią išlygą – netgi naujai pagarsinti duomenys turi užslėptą klastą.
Dr. Karolis Jovaišas

Nepaisant pačių savaime įspūdingų skaičių, kurie į smulkiausios frakcijos miltus sumala ankstesnį melą, bene didžiausią įspūdį daro karą varančios ir maitinančios jėgos – kariškių gyvosios jėgos nuostoliai. Pasirodo, dėl visų karo veiksnių jų žuvo ne 8 mln. 866 tūkst., o daugiau negu 19 mln. arba 2,1 karto daugiau. Atitinkamai reikėtų pakoreguoti žuvusiųjų vokiečių ir rusų santykį, kurį G. Krivošejevo tyrimas įvertino kaip 1 su 1,3.

Toks vertinimas – kliedesiai. Tačiau paliksiu kliedesius laidoti patiems kliedintiesiems. Juolab, kad išslaptinti RF gynybos ministerijos duomenys palaidojo ankstesnį melą ir iš esmės pripažino nemalonų, ilgus dešimtmečius įžūliai neigtą, faktą. Jo esmė ta, kad statistika – ta nuolanki politinės konjunktūros tarnaitė ir psichoterapijos priemonė rusų savivertei pakelti – buvo klastojama aukščiausiu, valstybiniu, lygmeniu.

Padarysiu svarbią išlygą – netgi naujai pagarsinti duomenys turi užslėptą klastą. Apie ją vėliau, o dabar trumpai aptarsiu, koks buvo kritusių vokiečių ir rusų santykis pradiniame karo etape. Greta žodžio „sovietų“ vartodamas ir žodį „rusų“, seku Vakarų istoriografijos tradicija, kuri nėra linkusi skirstyti raudonarmiečių pagal tautybę. Juolab, kad rusai ir ukrainiečiai kartu paėmus sudarė 82,2 proc. visų žuvusiųjų.

Vyresnioji homo soveticus karta žino: daugybe fantasmagoriškų priežasčių teisindami 1941 metų karinę katastrofą, sovietų ideologai vis dėlto rado progą ir kai kuo pasididžiuoti. Esą žaibiškai užkariavę Europą, vokiečiai niekur nesutiko rimtesnio pasipriešinimo, o jų kampanija Prancūzijoje apskritai buvo „Vermachto triumfo žygis“. Ir tik Raudonoji Armija, nepaisydama „daugkartinio priešo kiekybinio pranašumo, ypač tankais ir aviacija“, parodė tikrąją karinę dvasią, smogdama Vermachtui skausmingus smūgius.

Ko verta ši dvasia, spręskite patys: per pirmąsias 20 karo dienų vokiečiai užėmė apie 450 tūkstančių kvadratinių kilometrų teritoriją, o tai maždaug trigubai viršija Belgijos, Olandijos ir 1940 metų gegužę Vermachto užgrobtos Prancūzijos šiaurrytinės dalies teritoriją. Per Prancūzijos kampaniją priešininkų nuostoliai buvo tokie: sąjungininkai, daugiausiai prancūzai ir britai, prarado 112 000 žuvusių karių ir 245 000 sužeistų; vokiečiai atitinkamai 45 219 ir 111 034. Taigi vokiečių ir sąjungininkų negrįžtamųjų nuostolių santykis buvo 1 su 2,5, o sanitarinių 1 su 2,2.

Kitokį vaizdą pateikia SSRS, kokia abreviatūra buvo įvardyta raudonoji Rusijos imperija. Ji patyrė bene skaudžiausius smūgius nuo pat mongolų invazijos. Kadangi melas apie SSRS nuostolius buvo skleidžiamas valstybiniu mastu, tai palyginimui naudosiu ne melagingus oficialius, o nepriklausomų ir sąžiningų istorikų pateiktus duomenis.

Pradžiai apie vokiečių nuostolius. Atsižvelgiant į „įnirtingą Raudonosios Armijos pasipriešinimą“, jie turėjo būti nepalyginti didesni negu gyvosios jėgos nuostoliai, patirti nuo sutriuškintų sąjungininkų. Bet ne! Įžymiajame „Karo dienoraštyje“ Vokietijos sausumos pajėgų štabo vadas generolas pulkininkas Franzas Halderis nurodo tokius skaičius, kurie absoliučiai paneigia melagingą oficialią versiją apie išskirtinę rusų narsą.

F. Halderis, remdamasis junginių bei dalinių štabų pranešimų generuotais duomenimis iki 1941 m. liepos 10 d., pateikia tokius duomenis apie Vermachto nuostolius: 77 tūkst. žmonių, iš jų 23 tūkst. negrįžtamieji. Tuo tarpu pagal G. Krivošejevo rinkinyje „Slaptumo grifas pašalintas“ pateiktus skaičius, sovietų karinio personalo negrįžtamieji nuostoliai per vadinamąsias pasienio kautynes (iki liepos 10 d.) sudarė nuo 900 tūkst. iki vieno milijono.

Jeigu lyginsime šiuos nuostolius su minėtais Vermachto nuostoliais, tai gausime išties sukrečiantį vaizdą. Markas Soloninas, atsižvelgdamas į tokiais atvejais objektyviai neišvengiamas paklaidas ir sąmoningą duomenų falsifikavimą, daro išvadą, kad iki 1941 m. liepos 10 d. vokiečių ir sovietų negrįžtamųjų nuostolių „santykis būtų 1 su 35“, o analogiškas „santykis per visus 1941 metus buvo maždaug 1 su 28“ (Mark Solonin. „1941-jų birželis. Galutinė diagnozė“. Vilnius, 2017. P. 13).

Ar tai reiškia, kad galima tikėti naujausiais pagarsintais skaičiais apie 42 mln. žuvusiųjų, iš kurių 19 mln. sudarė kariškiai, o 23 mln. – civiliai gyventojai? Ne, jokiu būdu! Nuostolių struktūra yra ta klaidinanti landa, kuri leidžia istorijos falsifikatoriams padidinti žuvusiųjų civilių skaičių ir, atvirkščiai, sumažinti negrįžtamuosius kariškių nuostolius. Prityrę demagogai puikiai žino – juos paneigti nėra lengva. Ypač, kai jie disponuoja svarbiu koziriu – žvėrišku nacių elgesiu su gyventojais ir slavų genocidu, grindžiamu rasinio pranašumo teorija.

Nepaisant to, yra pagrįsti kriterijai, kuriais remiantis, galima nustatyti tiesą. Vienas jų – tai mirtino SSRS priešo, hitlerinės Vokietijos nuostolių struktūra, ypač atsižvelgiant į amerikiečių ir britų vykdytus Vokietijos miestų bombardavimus. Pavyzdžiui, 1945 m. vasario 13–14 dienomis sąjungininkų aviacija visiškai nušlavė istorinį Drezdeno centrą, o sprogimų ir ugnies pragare žuvo per 50 tūkst. civilių gyventojų. Savo sąskaitą Vokietijos gyventojams išrašė ir raudonieji soldafonai, pasižymėję žvėrišku elgesiu su civiliais gyventojais, marodieriavimu ir masiniais išžaginimais.

Šia prasme vertingos informacijos apmąstymams suteikia žuvusiųjų karių ir civilių santykis. Jis yra toks: karių žuvo 5 mln. 185 tūkst., civilių – 1 mln. 170 tūkst., taigi vienam žuvusiam civiliui teko 4,4 žuvę kariai. Atsižvelgiant į Vokietijos netekčių struktūrą, kyla natūralus klausimas, ar galima tikėti, kad sovietų karinio personalo nuostoliai sudarė 19 mln., o civilių – 23 mln.? Ar nekelia jokių įtarimų ta aplinkybė, kad civilių Sovietų Sąjungoje žuvo 19,6 karto daugiau negu Vokietijoje?

Savaime suprantama, čia negalima ignoruoti trijų svarbių veiksnių, dėl kurie žuvusiųjų civilių Sovietų Sąjungoje neišvengiamai buvo daugiau negu Vokietijoje. Šie objektyvūs veiksniai yra susiję su: a) Leningrado blokada, b) masiniu žydų naikinimu ir c) slavų genocidu.

Jeigu tikėsime Kremliaus propaganda, tai milžinišką žuvusiųjų civilių skaičių sudarė slavų genocido aukos. Ar galima tikėti tais, kurie įžūliai tvirtina, kad šachtininkai ir traktorininkai muša reguliariąją Ukrainos kariuomenę?
Dr. Karolis Jovaišas

Dabartiniu metu nurodomas Leningrado blokados aukų skaičius yra 1 mln. 413 tūkst. žmonių. Iš jų 97 proc. žmonių žuvo iš bado ir tik 3 proc. dėl bombardavimo ir artilerijos apšaudymų. Tiesa, Niurnbergo procese sovietiniai prokurorai buvo nurodę gerokai kuklesnį aukų skaičių – 632 tūkst. Bet nebūsiu priekabus, imsiu patį didžiausią žuvusiųjų civilių skaičių, prie kurių pridėsiu 1,5 milijono SSRS žydų – holokausto aukų. Taigi, dėl šių labai svarbių priežasčių, maksimalus žuvusiųjų civilių skaičius, nors ir labai didelis, vis dėlto neviršija 3 milijonų.

Jeigu tikėsime Kremliaus propaganda, tai milžinišką žuvusiųjų civilių skaičių sudarė slavų genocido aukos. Ar galima tikėti tais, kurie įžūliai tvirtina, kad šachtininkai ir traktorininkai muša reguliariąją Ukrainos kariuomenę? Ne, nėra pagrindo tikėti patologiškais melagiais, nes tas, kas įžūliai meluoja į akis, šimtus kartų lengviau pameluos apie praeities įvykius ir pateiks iškreiptą statistiką, ką istorijos falsifikatoriai sėkmingai daro per septyniasdešimt metų.

Nešališko ir objektyvaus genocido aukų tyrinėtojo Rudolpho Rummelio nuomone, slavų genocido aukų skaičius sudaro maždaug 10,5 mln. žmonių. Tarp jų lenkai, ukrainiečiai, baltarusiai ir rusai, įskaitant žuvusius sovietų karo belaisvius (Rudolph Rummel. „Democide: Nazi Genocide and Mass Murder“. News Brunswick, NJ.: Transaction Publishers, 1992. P. 41).

Naivumo viršūnė manyti, kad sovietai prisipažins, kad jie sušaudė, nukankino ar lageriuose supūdė daugybę civilių, kurie bendradarbiavo su okupacine vokiečių valdžia ar buvo laikomi socialiai pavojingais elementais.
Dr. Karolis Jovaišas

Siekdamas išvengti to, kad žuvę karo belaisviai būtų įtraukti į civilių nuostolius, iš slavų genocido aukų skaičiaus eliminuosiu 2 mln. karo belaisvių. Lieka maždaug 8,5 mln., iš kurių reikia atimti lenkų tautybės aukas. Jų, pasak R. Rummelio, buvo 2,4 mln., neskaitant Lenkijos žydų. Atėmus pastaruosius, lieka 6,1 mln. slavų (rusų, ukrainiečių ir baltarusių) genocido aukų. Prie jų pridėsiu anksčiau minėtas Leningrado blokados aukas ir žydus – Holokausto aukas, iš viso 3 mln. žmonių.

Peršasi pagrįsta išvada, kad Sovietų Sąjungos patirti civilių gyventojų negrįžtamieji nuostoliai per vokiečių okupacijos metus dėl visų priežasčių galėjo sudaryti maždaug 9 mln. žmonių.

Tačiau tašką dėti dar ankstoka. Didelė klaida būtų išleisti iš akių bolševikų žiaurumus ir jų įprotį savo nuodėmes užrašyti kitiems. 1940 m. pavasarį raudonieji gestapininkai Katynėje sušaudė 21 857 lenkų karininkus, tačiau tomis žudynėmis apkaltino vokiečius. Ir tai darė ilgus 50 metų, ignoruodami nepaneigiamus įrodymus. Naivumo viršūnė manyti, kad sovietai prisipažins, kad jie sušaudė, nukankino ar lageriuose supūdė daugybę civilių, kurie bendradarbiavo su okupacine vokiečių valdžia ar buvo laikomi socialiai pavojingais elementais.

Ne, kas dėl savo nusikaltimų žmoniškumui yra įpratęs kaltinti kitus, konkrečiu atveju, vokiečius, tas atitinkamai ir elgsis. Kita vertus, Leningrado blokados ar Holokausto bolševikai nevykdė, todėl savo pačių taikių gyventojų jie galėjo sunaikinti gerokai mažiau negu vokiečiai – maždaug 2 mln. Galima neabejoti, kad būtent juos bolševikai „kilniadvasiškai“ įrašė į tų prakeiktų fašistų sąskaitą. Pridėjus šiuos 2 mln. prie 9 mln. civilių, dėl kurių mirties išties yra kalti nacistai, gausime galutinį žuvusiųjų civilių skaičių – apie 11 mln. žmonių.

Tai vis dėlto gerokai mažiau negu tie 23 mln. žuvusiųjų civilių, kuriuos nurodė RF gynybos ministerija. Peršasi išvada, kad iš minėto skaičiaus reikėtų minusuoti kur kas tikslesnį, 11 mln., žuvusiųjų civilių skaičių ir tai leis nustatyti iš principo skirtingą žuvusiųjų struktūrą. Akivaizdu, kad tuos 12 mln. žuvusiųjų, kurie, pagal naujausius išslaptintus duomenis, yra laikomi civiliais gyventojais, reikia priskirti karinio personalo negrįžtamųjų nuostolių kategorijai.

Vadinasi, Raudonosios Armijos negrįžtamieji nuostoliai sudarė ne 19 mln. kariškių, kaip teigia RF gynybos ministerija, o 31 mln.

Vermachto negrįžtamieji nuostoliai buvo kur kas kuklesni. Vermachtas iš viso prarado 5 mln. 185 tūkst. žuvusiųjų karių, iš jų 4 mln. 300 tūkst. Rytų fronte. Tai nėra galutinis skaičius, nes vokiečių gretose kovėsi ir generolo Aleksejaus Vlasovo vadovaujama Rusijos išvadavimo armija, kuri žuvusiaisiais prarado apie 215 tūkst. karių. Taip pat reikia atsižvelgti į rumunų, vengrų, italų ir suomių nuostolius. Įskaitant juos, Vokietija ir jos sąjungininkai žuvusiais prarado 5 mln. 241 tūkst. karių.

Šiurkščiai kalbant, Raudonosios Armijos kariai paprastai įvardijami kaip „rusai“, o Vermachto ir jo sąjungininkų kariai kaip „vokiečiai“. Kadangi Raudonoji Armija žuvusiais prarado apie 31 mln. karių, o Vermachtas ir sąjungininkai – 5 mln. 241 tūkst., tai laikantis minėtos terminijos, galima konstatuoti: žuvusiųjų vokiečių ir rusų santykis Rytų fronte per visus 1941–1945 karo metus buvo maždaug 1 su 6.

Galima neabejoti: kokia nors rusiškos propagandos auka arba vatnikas, perskaitęs šią išvadą, širdį veriančiu balsu sukliks „nesąmonė!“ ir jau nekalbu, kokiais žodžiais išvadins šio teksto autorių. Iki širdies gelmių sukrėstas ir pasipiktinęs, toks individas pateiks tariamai nepaneigiamą argumentą, esą tik karo pradžioje rusai patyrė didžiulių nuostolių. Atseit, paskui atsirevanšavo hitlerininkams, suduodami jiems triuškinančius smūgius, kurių simboliu galima laikyti Stalingrado mūšį.

Taip, revanšas buvo pasiektas, tačiau kokia kaina!? Per visą Stalingrado mūšį (1942 m. birželio 7 d.–1943 m. vasario 2 d.) nugalėtojai žuvusiais prarado daugiau karių negu pralaimėjusieji. Raudonosios Armijos negrįžtamieji ir sanitariniai nuostoliai sudarė 1 mln. 269 tūkst., o Vermachto ir sąjungininkų – 950 tūkst. Tačiau Stalingradas vokiečiams buvo pabaigos pradžia ne todėl, kad Vermachtas patyrė didelius nuostolius, o todėl, kad neturėjo lygiaverčių rezervų šiems nuostoliams kompensuoti.

Kita vertus, jeigu apžvelgtume vokiečių ginklo pergales ir netgi ne pirmajame, jiems labai palankiame, o vėlesniame karo etape, tai jų mastas išties yra stulbinantis. Pavyzdžiui, per Charkovo operaciją (1942 m. gegužės 18–28 dienomis) 350 tūkst vokiečių sutriuškino 765 tūkst. rusų, kurie žuvusiaisiais prarado apie 277 tūkst karių. Tuo tarpu vokiečiai neteko maždaug 20 tūkst. karių, arba beveik 14 kartų mažiau.

Apskritai tikroji tiesa apie karą labai karti. Ultrapatriotizmas, priešingai, – pelningas biznis. Štai kodėl dviejų monstrų, Hitlerio ir Stalino karą, sovietų pakrikštytą Didžiuoju Tėvynės karu, rusų propaganda vaizduoja vos ne kaip triuškinamųjų Raudonosios Armijos pergalių seriją. Bjauri istorijos grimasa ta, kad istoriją klastojo ir apie pergales garsiausiai rėkė tie, kurie išliko, o išliko visokie ciniški prisitaikėliai ir parazitai, kurie per visą karą iš esmės netgi neuostė parako.

„Patį niekšingiausią vaidmenį, – rašo Nikolajaus Nikulinas, – atliks laikraštininkai. Karo metu jie savo kapitalą sukaupė iš lavonų, maitinosi maita. Sėdėjo užnugaryje, už nieką neatsakė, rašė savo straipsnius – pilstė rausvo atspalvio vandenėlį – įvairiausius lozungus. O po karo leido knygas, kuriose viską iškraipė, teisinosi. Visiškai užmiršo niekšybes, šlykštynes ir bukaprotystę, iš esmės vyravusias fronto gyvenime“ (N. Nikulin. „Atsiminimai apie karą“. Vilnius. P. 140–141).

Ar verta dar ką nors pridurti prie tikro rusų patrioto žodžių? Ar kyla dilema, kuo tikėti – karo siaubą perėjusiu frontininku, ar užnugario žiurkėmis ir maitvanagiais, spekuliavusiais kareivių krauju ir kančiomis? Ar galima tikėti patologiškais melagiais, kurie statistiką visuomet laikė pigia prostitute, kuri iškreiptais būdais tenkina politinės konjunktūros poreikius ir didelėmis psichoterapijos dozėmis maitina didžiarusiškojo šovinizmo devyngalvį slibiną?