K.Jovaišas. N.Venckienės laukia politikierių klubas „Nutrūkusi styga“

Peršasi racionalus paaiškinimas, kodėl Generalinis prokuroras kreipėsi į Seimą, prašydamas panaikinti N.Venckienės neliečiamybę už nesunkius nusikaltimus. Juolab už tokius nusikaltimus, kurių „bendraautore“ pagrįstai gali būti laikoma valstybė, beprotiškai ilgai toleravusi teismo sprendimo nevykdymą, skatinusi teisinį nihilizmą, o kartu ir N. Venckienės įžūlumą bei aroganciją.

Psichologijoje žinomas „kojos tarpduryje“ reiškinys – žmonių polinkis, iš pradžių sutikus įvykdyti nedidelį prašymą, vėliau įvykdyti didesnį. Žiniasklaidoje atkakliai cirkuliuoja – tik neaišku, ar tai nutekinta informacija, ar tai purvinos insinuacijos – esą N.Venckienei gali būti pareikšti įtarimai, jog ji yra palenkusi kitus asmenis daryti sunkius kaip švinas nusikaltimus.

Jeigu tokia informacija būtų ne fantasmagoriška, o turėtų realų pagrindą, tai Dariaus Valio kreipimasis į Seimą įgautų kitą prasmę. Reikalas tas, kad sutikęs panaikinti „drąsiečių“ lyderės imunitetą baudžiamajai jurisdikcijai už nesunkius nusikaltimus, Seimas jį lengviau panaikintų ir už sunkius. Taigi, realiai suveiktų „kojos tarpduryje“ reiškinys. 

Socialinės šizofrenijos priepuolis baigėsi

Atsižvelgiant į N.Venckienei inkriminuojamus nesunkius nusikaltimus, griežta bausmė jai negresia. Fantazijos nestokojantis teismas jai galėtų skirti nebent tokią bausmę kaip viešuosius darbus prižiūrėti Jono Furmanavičiaus ir Violetos Naruševičienės kapus. Kita vertus, jeigu aukščiau minėta informacija yra ne iš piršto laužta, tai eksteisėjai šviečiasi nelabai viliojanti perspektyva tapti Almos Bružaitės apartamentų kaimyne. 

Tačiau svarbiausia ne tai, ar Temidė bus rūsti N.Venckienės atžvilgiu ar ne, o tai, kad Lietuva pagaliau atsitokėjo iš slogaus ir koktaus košmaro. Regis, dar visai neseniai visuomenės psichinės sveikatos būklę drąsiai buvo galima diagnozuoti kaip psichikos skilimą. Išties Garliavos įvykiai išprovokavo savotišką socialinę šizofreniją – visišką atitrūkimą nuo tikrovės ir jos ignoravimą. Tai pasireiškė padriku mąstymu ir sutrikusiu suvokimu, neadekvačiomis emocijomis ir veiksmais.
Agresyviai nuolanki Garliavos minia, o su ja ir nemenka tautos dalis, svaigdama nuo ekstazės, keliaklupsčiavo prieš nepalenkiamą kovotoją už pamintą ir paniekintą teisingumą Lietuvoje. Aklai savo dievaitę garbinantys ir įsimylėję žmonės, faktiškai buvo perdavę jai daugelio savo veiksmų kontrolę. Mat tautiečiai buvo įsitikinę, kad N.Venckienė turi tokių ypatingų savybių, kurių jie patys neturi.

Ir štai netikėta bei stulbinanti atomazga. Kai Seime buvo svarstomas klausimas dėl N.Venckienės teisinės neliečiamybės panaikinimo, jos kadais gausūs gerbėjai rinkosi vangiai ir netgi protestavo vangiai. „Malonią“ išimtį sudarė nebent tik Seimo balkone reziduojantys fanatiški savo dievaitės gerbėjai, lieję ašaras ir siuntę prakeiksmus. Simptomiška, kad niekieno krauju nesuteptos partijos lyderę emocingiausiai palaikė palangiškė Neringa Jakelaitienė, kurią teismas yra pripažinęs kalta dėl buvusio mylimojo apipylimo benzinu ir padegimo. 

Tikrasis „Drąsos kelio“ priešas – laikas

N.Venckienė, kaip nenuilstama kovotoja už deficitu tapusį teisingumą – tai kolektyvinės haliucinacijos produktas. Violetinių teisuolių nelaimei jų lyderės ir kartu jų pačių įtaka žmonėms, išskyrus ištikimus fanatikus, artėja prie absoliutaus nulio. Tai reiškia, kad išsisklaidęs haliucinacijos poveikis gali tapti neadevačiai sureikšmintos Garliavos kankinės įvaizdžio duobkasiu.
„Drąsos kelio“ partija elgiasi kaip genijaus sindromu užsikrėtęs ribotų gebėjimų žmogus, kuris mano esąs nesuprastas, neįvertintas ir persekiojamas. Tačiau deklaruojamas šios partijos teisingumo siekis tėra tik fasadas, maskuojantis siaurus egoistinius interesus. Nors N. Venckienė teigė, kad Lietuvą valdo „išgamos“, tačiau dabartiniu metu, pati priklausydama „išgamų“ klanui, ji bijo netekti šio klano teikiamų lengvatų bei privilegijų.

Šias tikrąsias „drąsiečių“ veiklos varomąsias jėgas, regis, pradėjo suvokti rinkėjai, kurių ryžtas balsuoti už DK per trumpą laiko krito maždaug keturis kartus, pretenduodamas tapti savotišku antirekordu. Partija byra ir iš vidaus; tai rodo prieš savaitę fiasko pasibaigęs jos suvažiavimas. Dėl to kaltas ne „vaivorykštinės partinės koalicijos ir teisėsaugos nomenklatūros siautėjimas“, kaip desperatiškai tikina violetiniai publicistai, siekdami priimti savo fantazijas už tikrovę.

Anaiptol. Išsisklaidžius pedofilijos sukelto skandalo triukšmui, paaiškėjo, kad kankinės statusą praradusi „drąsiečių“ lyderė, kartu neteko ir realios atramos visuomenėje. Simptomiška, kad netgi visų rimtų politologų atsainiai vertinamas Petras Gražulis turi nuolatinio elektorato paramą, kurią jau prarado N. Venckienė. Likimo ironija ta, kad šis aktyvus kovotojas prieš homoseksualus ir tradicinių šeimos vertybių puoselėtojas yra suradęs savo nišą homofobiškoje vienmandatėje rinkimų apylinkėje. 

Panašiai kaip P. Gražulis yra tiesiog „pasmerktas“ laimėti, taip N. Venckienė pasmerkta pralaimėti. Šia prasme tegul nieko neklaidina Darbo partija, balsavusi prieš neliečiamybės N. Venckienei panaikinimą. Nors Viktoras Uspaskichas jaučia N.Venckienei alergiją, vis dėlto jis vadovavosi ne jausmais, o geležine ir racionalia logika. Jos esmė ta, kad mano priešas, kuris yra man priešiškos sistemos priešas, tampa mano draugu. Tačiau ne daugiau kaip laikinu draugu.

Vadinasi, klausimas ne tas, kokia bausmė gresia N. Venckienei ar kiek laiko ji sugebės dangstytis patikrintu ligos skydu, o tas, kad apžvelgiamoje ateityje jos neišvengiamai laukia klubas „Nutrūkusi styga“. Žinoma, išimtinai politinės karjeros prasme. Dabartiniu metu šiame klube reziduoja valstybę jau valdę klounai ir dainorėliai, aršus ubagų karalius Vytautas Šustauskas ir savo ketinimus valdyti valstybę išreiškę tokie šviesuoliai, kaip bufetava ir Vladimiras Romanovas. Ši marga publika laukia nesulaukia violetinės princesės.