Be rusų, tradiciškai rusakalbiais vadinami ir tie, kurie kasdieniame gyvenime mieliau vartoja rusų nei lietuvių kalbą. Žinoma, jeigu apskritai ją vartoja, ypač vyresnioji karta. Absoliučią daugumą tokių gyventojų sudaro rusams giminingi slavai – lenkai, ukrainiečiai ir baltarusiai. Tiesa, lenkai gali būti vadinami rusakalbiais tik iš inercijos ir sąlyginai.
Rusakalbiai, nors ir slavai, visai nebūtinai yra broliai. Štai Kremliaus vykdomo agresyvaus ir nepaskelbto karo rezultatas – radikalūs Rusijos ir Ukrainos santykių pokyčiai patvirtino seną tiesą – nuo meilės iki neapykantos vienas žingsnis. Jį žengę, ukrainiečiai vaduojasi iš mirtinai broliško glėbio ir atsiriboja nuo Hitlerio idėjų apvaisinto Rusų pasaulio.
Aljansus lemia ne jausmai, o interesai
Ar tai reiškia, kad sąvoka „rusakalbiai“ yra tuščiavidurė ir neturi jokių sąlyčio taškų su realiu gyvenimu. Toks teiginys nebūtų tikslus. Išties, čia veikia dvi priešingos tendencijos. Pirma, ne tik ukrainiečiai, bet ir baltarusiai vis labiau pabrėžia savo istorines šaknis ir tapatybę. Jau nekalbant apie lenkus, kuriems nekyla etninės kilmės ir tautinės savimonės identifikavimo problemų.
Minėta tendencija griauna mitus apie tariamai monolitinį Lietuvos rusakalbių aljansą. Kita vertus, rusakalbiai gali turėti ir tokių reikalavimų, kurie neišvengiamai konfliktuoja su etninių lietuvių tikslais įtvirtinti gyvybingą tautinę valstybę. Kylant minėto pobūdžio konfliktui, netgi amorfiškas rusakalbių aljansas gali susitelkti, reikšdamas Lietuvos valdžiai bendras pretenzijas.
Dar daugiau. Praeityje Lenkija nuo Rusijos patyrė nepalyginti daugiau istorinių nuoskaudų nei Ukraina, o šiuolaikinė Lenkija kartu su Baltijos šalimis ryžtingai ir nuosekliai smerkia agresyvų Rusijos kursą. Nepaisant to, prezidento rinkimuose už LLRA kandidatą – Valdemarą Tomaševskį balsavo ne tik lenkų, bet ir rusų tautybės rinkėjai.
Šiuo atveju, siekdamas bendro intereso, amorfinis rusakalbių aljansas susitelkė, o jo kandidato sėkmė rinkimuose pranoko visus lūkesčius. Šią sėkmę iš dalies lėmė ir tai, kad V. Tomaševskis lošė suktą jėzuitišką žaidimą, kurio tikslas – įtikti ir lenkams, ir rusams. O tai jis padarė vieninteliu įmanomu būdu, – kartodamas ritualinį užkeikimą apie tariamai pažeistas tautinių mažumų teises.
Geriau pragmatiški nei dvasingi
Ekstremaliai pasikeitusį ukrainiečių požiūrį į vyresnįjį brolį lėmė ekstremalios aplinkybės. Tačiau gyvenimas, pasak šauniojo kareivio Šveiko, nevyksta taip, kad jame nieko neįvyktų. Pavyzdžiui, visai neseniai mums nekėlė abejonių pagrįsta prielaida, kad absoliuti dauguma etninių rusų yra Lietuvai lojalūs ir gerai į visuomenę integruoti piliečiai, o jaunoji jų karta puikiai kalba lietuviškai.
Būtų didelis nusikaltimas tiesiai teigti, kad šis idiliškas vaizdinys vieną gražią dieną su trenksmu griuvo, palaidodamas po griuvėsiais mūsų rožines iliuzijas. Kita vertus, lengvabūdiška būtų ignoruoti didžiarusiškojo šovinizmo bangą, kuri po Krymo okupendumo atsirito iki Lietuvos, sukeldama rusų auditorijos euforiją. Tiesa, anaiptol ne visuotiną.
Vis dėlto ir toks koloradininkų suaktyvėjimas, kuris piką pasiekė šių metų gegužės 9-tają, yra labai iškalbingas. Jis provokuoja klausimą, ar Lietuvoje egzistuoja prielaidos susidaryti penktajai Putino kolonai. Neatmestina, kad riboto proto žmonės gali sureaguoti tuščiais ir garsiai skambančiais pareiškimais, esą, tokio pobūdžio klausimais eskaluojama tautinė nesantaika Lietuvoje.
Dabar, nuslūgus euforijai, Rusijos gyventojus kamuoja skausmingos ekonominės pagirios – kaina už Krymo aneksiją ir agresyvų Putino kursą Ukrainos rytuose. Ar eiliniai rusai išties yra tokie dvasingi, kad spjovę į ekonominius sunkumus ir ignoruodami elementarų pragmatiškumą, susitelks apie carą Putiną vardan mistinio Rusų pasaulio?
Taip, jie dvasingi, bet tik išimtinai ta prasme, kuria žodis „dvasingumas“ reiškia masinę psichozę, pasiryžimą pakelti sunkumus dėl tariamai mesianistinių, o išties nacionalšovinistinių idėjų. Prisiminkime, su kokiu entuziazmu rusai kadais susprogdino cerkves, išniekino altorius bei šventųjų paveikslus, bet tuoj pat sunaikintus paveikslus pakeitė politinių gangsterių portretais ir balzamavo Antikristą!
Istorija keičiasi, tautos charakteris, lemiantis istorinius pokyčius, lieka. Regis, Lietuvos rusų mentalitetas yra „sugadintas“, ne toks dvasingas, labiau paženklintas pragmatizmo. Tačiau ir tarp jų yra tokių, rusakalbių teises ginančių dvasios gigantų, kurie kito akyse mato krislą, o savoje nemato purvino ir kruvino rąsto. Šie gigantai – potencialūs neramumų kurstytojai ir provokatoriai.
Kokie Lietuvos lenkų prioritetai?
Deja, toks atsakymas, jeigu turėsime omenyje dabartinį Lietuvos lenkų lyderį, optimistiškai nenuteikia. Priešingai, jis provokuoja kitus aktualius ir aštrius klausimus. Kodėl V. Tomaševskis lieka nepaskandinamas, nepaisant to, kad jis pateisino Krymo okupendumą ir agresyvią bei veidmainišką Putino politiką, keliančią grėsmę Baltijos šalims ir Lenkijai?
Gal Lietuvos lenkai nežinia iš kur yra paveldėjo savižudžio geną? Gal jie ignoruoja tvirtą Lenkijos poziciją? Ne, šuo pakastas kitur. Politikai paprastai nespjauna į savo valstybei lojalius kitų šalių politinius veikėjus vien todėl, kad jie amoralūs subjektai. Ne išimtis ir lenkų valstybės vyrai, kurie vadovaujasi pragmatišku principu, nesvarbu, kad toks tai veikėjas psiakrew, svarbu, kad jis mūsų psiakrew.
Kas gali paneigti, kad V. Tomaševskis negina lenkų interesų? Gina ir gins, kol mes su kvaila arogancija ir buku užsispyrimu ignoruosime pagrįstas Lietuvos lenkų pretenzijas naudotis analogiškomis teisėmis, kuriomis naudojasi Lenkijos lietuviai. Kol mes blokuosime bet kokias iniciatyvas rašyti kai kurių istorinių vietovių pavadinimus dvejomis kalbomis, o pavardes lenkų dokumentuose – jų rašmenimis.
Deja, kol kas politinis pasjansas yra toks: ultranacionalistai laimi, sveikas protas pralaimi. Ar tai reiškia, kad antilietuviška retorika spekuliuojantis V. Tomaševskis pasmerktas lamėti? Ar tai reiškia, kad lietuvių ir lenkų santykius stingdys amžino kretinizmo įšalas? Nemanau. Pragmatiški žmonės su sveiku protu atsisveikina ne amžinai, o laikinai. Gaila, kad šis laikinumas atrodo kaip amžinybė.
