Rusijos simbolis meška yra galingas, mielas ir tuo pačiu metu kaprizingas, neprognozuojamas bei mirtinai pavojingas žvėris. Meška pavojingiausia tuomet, kai gina savo vaikus, o nuožmi ir godi Rusija tarptautinei bendruomenei didžiausią grėsmę kelia tuomet, kai pagal naujai iškeptą doktriną veidmainiškai įsipareigojo ginti rusakalbių teises visoje posovietinėje erdvėje.

Ši doktrina yra universali ir guminė, nes lygiai kaip ir savo laiku proletariato diktatūra, ji reiškia jokių moralės ir įstatymo normų nesaistomos prievartos taikymą. Padėtį komplikuoja tai, kad šiuolaikiniai Kremliaus šovinistai įžūlų melą bei demagogiją dangstydami rusiškojo pasaulio gynimo vėliava, agresoriui suteikė moralinį aukos statusą, o aukai, atvirkščiai – agresoriaus.

„Kilniadvasiški“ rusų reikalavimai

Pasak anglų filosofo Jeremy Benthamo, istorija iš esmės buvo žmonijos nusikaltimų ir kvailysčių sąvadas. Jeigu Benthamas teisus, o panašu, kad jis neklysta, tai Rusijos istorija yra pats bjauriausias ir atgrasiausias tokio pobūdžio sąvadas. Juolab, kad dėl politinės kojunktūros inspiruoto nuolatinio perrašymo, Rusijos istorija tampa visiškai neprognozuojama.

Karolis Jovaišas
Padėtį komplikuoja tai, kad šiuolaikiniai Kremliaus šovinistai įžūlų melą bei demagogiją dangstydami rusiškojo pasaulio gynimo vėliava, agresoriui suteikė moralinį aukos statusą, o aukai, atvirkščiai – agresoriaus.
Kitaip nei Abiejų Tautų Respublika, kuri turi šimtametes seimų bei seimelių tradicijas ir pirmoji Europoje priėmė rašytinę Konstituciją (1791 m.), Rusija tik praeito amžiaus pradžioje pasuko parlamentarizmo keliu. Tačiau ir jį drastiškai nutraukė bolševikai. Nepaisant to, Rusija yra kupina mesianistinių ambicijų ir pretenduoja į teisingos bei dvasiškai sveikos valstybės vaidmenį.

Šiuo požiūriu Rusija primena Komunistų partiją, kuri pretenzingai skelbėsi esanti epochos protas, garbė ir sąžinė, nors išties ji buvo epochos marazmas, melas ir gėda. Kita vertus, sekdami motinos Rusijos pavyzdžiu, išrinktaisias ir nešančiais liepsnojantį civilizacijos deglą save laikė ir eiliniai rusai, kurie buvo nacionalinių respublikų kolonizacijos įrankis.

Nieko nuostabaus, kad stiprią nostalgiją sovietmečiui jaučiantys ir realią nuovoką praradę kai kurie rusų mažumos atstovai kelia Lietuvai fantasmagoriškus reikalavimus. Pavyzdžiui, grąžinti rusų kalbai oficialų statusą, gatvių pavadinimus ir kitus viešus užrašus skelbti dviem – rusų ir lietuvių – kalbomis, panaikinti galiojančius draudimus retransliuoti rusiškus televizijos kanalus.

Atsiriaugėdami tokiais reikalavimais, rusų aktyvistai remiasi tariamai protingais ir racionaliais argumentais. Esą sovietinėje Lietuvoje gyvenę vyresnio amžiaus žmonės, kuriems užteko rusų kalbos, lietuviškai nemoka ir jau neišmoks, o tokių žmonių (pvz. Klaipėdoje) yra labai daug. Jeigu tai nebuvo kliūtis visiems puikiai sutarti, tad kodėl į viešąjį sektorių negrąžinus rusų kalbos?

Pasirodo, kilniadvasiai rusai, visą gyvenimėlį nugyvenę Lietuvoje, reiškė jai tokią gilią ir nuoširdžią pagarbą, kurios nesuteršė nė vienu išmoktu lietuvių kalbos žodžiu. Todėl blogai sugromuliuoti reikalavimai dėl rusų kalbos statuso yra ne kas kita kaip imperinių ambicijų apendicitas. Kadangi šis pūliuojantis apendicitas neigiamai veikia psichiką, dalis rusakalbių laiko save diskriminuojamais.

Putinui reikia preteksto ir atramos

Neaišku, ar išsipildys niūriausios prognozės, kad vienu artimiausiu Rusijos ekspansijos taikiniu Putinas pasirinks Baltijos valstybes, bet aišku, kad išsipildymo atveju jis neišvengiamai pasinaudos rusakalbių gynimo pretekstu. Jeigu tokio preteksto nebūtų, jį reikėtų sukurti, o tautinių mažumų atstovų, laikančių save paniekintais ir pažemintais, niekada nepritrūks.

Karolis Jovaišas
Susiklosčius palankiai situacijai, kaip rodo Krymo pavyzdys, stebimas dvigubas norų sutapimas – imperijos noras okupuoti ir rusakalbių noras būti okupuotiems. Tokiais atvejais suveikia minios faktorius, išlaisvinantis asmenis nuo sąžinės ir atsakomybės.
Ypač atsižvelgiant į tai, kad Kremlius kuria patrauklų mitą apie Rusiją kaip visų rusakalbių teisių ir interesų gynėją. Klausimas ne tas, ar toks mitas remiasi kokiu nors kitu pagrindu, išskyrus melą ir dezinformaciją, o tas, kad jis iš esmės yra įvaizdis. Populiarus įvaizdis, kuris suvienija fanatiškai nusiteikusių prorusiškų aktyvistų grupes ir gali paskatinti juos susitelkti bei paleisti į darbą savo energiją.

Svarbu ir kita: jeigu potencialios naudos dydis palyginti su potencialiu nuostoliu yra gana didelis, tai rusiškojo pasaulio salelės turi polinkį ir interesą šlietis prie stipresniojo. Rusakalbių nejaudina argumentai, kurių jie negali ir nenori suprasti, juos paveikia šiurkštūs ir stiprūs jausmai, tokie kaip neapykanta, fanatizmas, isterija, baimė, susižavėjimas, entuziazmas bei godumas.

Susiklosčius palankiai situacijai, kaip rodo Krymo pavyzdys, stebimas dvigubas norų sutapimas – imperijos noras okupuoti ir rusakalbių noras būti okupuotiems. Tokiais atvejais suveikia minios faktorius, išlaisvinantis asmenis nuo sąžinės ir atsakomybės. Minioje kyla primityvus emocingas elgesys, kuris yra socialiai užkrečiamas ir užvaldo minią, sukurdamas minčių ir veiksmo vienovę.

Ar Lietuvoje yra tokios rusų grupės, kurios mielai ir entuziastingai prarytų Kremliaus jauką, esą jos yra diskriminuojamos, todėl reikia, kad motina Rusija jas apgintų? Ar tokios grupės gali būti panaudotos kaip penktoji Rusijos kolona, vykdanti Lietuvos atžvilgiu priešišką ir kenkėjišką veiklą? Tiksliai niekas pasakyti negali, bet atskleisti bendras ir tikėtinas tendencijas visiškai įmanoma.

Ko gero, didžiausią nerimą kelia bene mažiausiai į Lietuvos visuomenės gyvenimą integruota Visagino rusų bendruomenė. Be to, joje įtempta socialinė padėtis, galinti suvaidinti prorusiškų simpatijų indikatoriaus vaidmenį. Kita grupė – senoji posovietinė ir Lietuvos nepriklausomybei priešiška karta. Nors ji ir traukiasi tarsi Šagrenės oda, tačiau kūju ir pjautuvu paženklinta jos dvasia bent jau apžvelgiamoje ateityje niekur neišnyks.

Kita vertus, galima neabejoti, kad dalis rusų, kuriuos su Lietuva sieja ne tik pilietybės, bet ir stiprus emocinis, dvasinis, o per mišrias šeimas ir kraujo ryšys, liks lojalūs bei ištikimi jai ir jos pavojaus valandą. Apskritai būtų politiškai nekorektiška kalbėti apie bet kokią etniniu pagrindu besiremiančią penktąją Kremliaus koloną Lietuvoje, jeigu žiaurios ir negailestingos realijos nediktuotų tokio aptarimo būtinybės.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1839)