Partijos, kurioms vadovauja šie keturi garbingi svečiai, nėra tokios jau mažos, laiminčios vos kelis tūkstančius balsų. Lyg šiol konservatoriai yra pagrindinė dešiniųjų partija, aštuonerius metus vadovavusi Vyriausybei. Darbiečiai ir „Tvarka ir teisingumas“ priklauso dabartinei valdančiajai koalicijai, kuriai kurį laiką priklausė ir LLRA. Po metų vyks Seimo rinkimai, pats didžiausias politinių partijų išbandymas. Manytum, kad šiuo metu partijos įtemptai rengtųsi rinkimų kampanijai, o partijų vadovai prižiūrėtų ir vadovautų ruošai. Bet nelengva tai daryti, kai privalai sėdėti Briuselyje ar Strasbūre. Negalime neigti, kad telefonais, internetu ir kitomis susiekimo priemonėmis galima atlikti daug darbo, tartis su kolegomis ir t.t. Vis dėlto nevadovausi telefonu, neapsieisi be intensyvių tiesioginių kontaktų.
Europarlamentaro ir Lietuvos politinės partijos vadovo pareigos nėra lengvai suderinamos. Dienos, praleistos užsienyje, yra dienos, kurios nėra praleistos Lietuvoje. Europarlamentaro dėmesys yra nukreiptas į bendrus Europos, o ne Lietuvos reikalus. Sunku reaguoti į politines Lietuvos aktualijas, kai nesi įvykių sūkuryje Vilniuje, bet bandai sąžiningai atlikti europarlamentaro pareigas Briuselyje.
Vakarų Europoje rimti politikai nekandidatuoja į EP, jie dirba savo parlamentuose. Europarlamentarais dažnai išrenkami garbingi, iš aktyviosios politikos besitraukiantys partijų grandai, uždirbę pelnytą poilsį, vidaus kovas pralaimėję politikai, kurių politinės karjeros trajektorija leidžiasi pakalnėn ir kuriems nebėra vietos aukščiausiame šalies politikos lygyje. Žiauriai tariant, Vakaruose europarlamentarų komanda komplektuojama iš atsarginių suolelio. Taip ir buvo Lietuvoje.
EP pasižymi itin dideliais deputatų atlyginimais, lėšomis kelionėms ir reprezentacijai, kas padaro deputato mandatą bene įspūdingiausia sinekūra visoje Europoje. Nors oficialiai europarlamentaras kas mėnesį į rankas gauna šiek tiek daugiau negu šešis tūkstančius eurų, skaičiuojama, kad į jo banko sąskaitą kas mėnesį įplaukia apie dešimt tūkstančių eurų, kai sudedami visi priedai. Ši tikrai įspūdinga suma iš dalies paaiškina, kodėl kai kurie jaunesnio amžiaus politikai neatsipirpia Briuselio traukai, nutaria dirbti nereikšmingoje institucijoje užuot dirbę savo parlamentuose.
R. Paksas gali lengviau pateisinti nutarimą tapti europarlamentaru. Juk dar nepriimtos konstitucijos pataisos, kurios leistų jam kandidatuoti į Seimo nario vietą.
Gerokai sunkiau suprasti, kodėl G. Landsberis ir V. Mazuronis nutarė likti europarlamentarais, kai jie buvo išrinkti savo partijų vadovais. Abiejų partijų padėtis yra nepavydėtina, jų laukia dideli iššūkiai. Dauguma apklausų rodo, kad Liberalų sąjūdis dabar yra populiaresnis negu TS-LKD, kad ir jaunimas labiau palaiko liberalus. Yra rimtas pavojus, kad pirmą kartą savo istorijoje TS-LKD gali tapti jaunesniuoju partneriu tarp dešiniųjų politinių jėgų. Dabar reikia ypatingų pastangų ir darbų. G. Landsbergis pradėjo aktyviau reikštis partijoje tik prieš kelerius metus, neturėjo laiko užmegzti glaudžių ryšių su partijos skyriais, įsijausti į partiečių rūpesčius, mobilizuoti juos rinkimų kampanijai. Nepaprastai sunku tai daryti iš Briuselio. G. Landsbergis beveik nematomas ir negirdimas. Kol kas jis neprabilo apie Vyriausybės siūlomą biudžetą, nieko reikšmingo nepasakė ir apie socialinį modelį. Tyla ne visada gera byla.
Nedaug kuo skiriasi V. Mazuronio padėtis. Faktiškai Viktoras Uspaskichas palaimino jį ir paskyrė pirmininku. Nemažai partijos narių nepritarė šiam karūnavimui. Mazuronis turėtų skirti pirmenybę nesusipratimų pašalinimui, susipažinti su partijos aktyvistais, su jais tartis dėl rinkimų kampanijos strategijos. Partijos prognozės šiaip jau niūrios. Jei Apeliacinis teismas atmestų V. Uspaskicho skundą ir neatidėtų bausmės vykdymo, Seimo rinkimo rezultatai gali būti katastrofiški, ypač jei nenumatyta, kaip elgtis neigiamo teismo sprendimo atveju.
Jei politikas nėra pasiryžęs rimtai pasišvęsti partijos vadovavimui, jis neturėtų tapti partijos vadovu. Jis turi pirmenybę skirti partijos, ne asmeniams interesams, būti pasiryžęs aukotis partijos gerovei, duoti pavyzdį partijos nariams ir veikėjams. Sunku tai daryti, kol lieka įspūdis, kad jis negeba atsisakyti europarlamentaro privilegijų ir Briuselio finansinių vilionių. Partijų vadovai turi dirbti Lietuvoje, ne Briuselyje.
