Sovietmetis tebėra su mumis. Mes dar nesame savo praeities suvaldę, gal net nesuprantame, kaip reiktų ją suprasti. Tai akivaizdžiai rodo gal kokį pusmetį berusenantys ginčai dėl Justino Marcinkevičiaus vertinimo ir vaidmens, vėl įsiliepsnoję, kai krašto apsaugos ministras Juozas Olekas nutarė neskirti Patriotų premijos Nerijos Putinaitės knygai dėl joje esančių pastabų apie Just. Marcinkevičių. Taigi, ne tik nesutariama, bet ir baudžiama už klaidingą nuomonę, kaip senais gerais laikais.
Viešoje erdvėje sovietmetis tebėra svetima šalis, kas gana paradoksalu, prisiminus, kad daugelis Lietuvos gyventojų jį pergyveno, kitaip nei vokiečių okupaciją. Gana daug rašoma apie ilgąją okupaciją, daug atsiminimų parašė tremtiniai, bet ir kompartijos veikėjai, stengiantys save vaizduoti patriotais/rezistentais. Pastaruoju metu istorikai pradėjo rimčiau tyrinėti šį sudėtingą laikotarpį, bet jų darbai kol kas mažai paveikė viešąją nuomonę, gal todėl, kad jie nėra sensacingi.
Žmonės dažnai suklumpa didžiųjų išbandymų metais. Okupacijos nėra ideali dirva dorybių ir drąsos proveržiui. Esama tų didvyrių, bet buvę disidentai sulaukė daugiau priekaištų negu palaikymo, iš dalies dėl to, kad jie kitiems priminė jų silpnybes ir kompromisus. Dėl savaime suprantamų priežasčių Lietuvoje labiau įsitvirtino triumfalistinis praeities supratimas – drąsi tauta neatsisakė patriotinių nuostatų, svajojo apie nepriklausomybės atgavimą, išvystė nepaklusnią visuomenę, kuri nenusilenkė komunistų stabams. Pagal šį vyraujantį supratimą, būta kolaborantų, bet itin mažai – net ant Raudonosios armijos durtuvų valdžion atėjęs, entuziastingas masinių trėmimų vykdytojas Antanas Sniečkus yra vaizduojamas slaptu patriotu. Gyventojų dauguma esą liko ištikima nepriklausomybės idealams, darė ką galėjo, jog Lietuva ir lietuvybė klestėtų. „Blogiečiai“ – tai rusai, žydai, lenkai, Maskvos emisarai. Bet kiti kritiškai vertina lietuvių laikyseną, nelaiko Just. Marcinkevičiaus bene šventuoju, kompartijos vadovų – tauriais idealistais.
Pagal vyraujantį supratimą, būta kolaborantų, bet itin mažai – net ant Raudonosios armijos durtuvų valdžion atėjęs, entuziastingas masinių trėmimų vykdytojas Antanas Sniečkus yra vaizduojamas slaptu patriotu. Gyventojų dauguma esą liko ištikima nepriklausomybės idealams, darė ką galėjo, jog Lietuva ir lietuvybė klestėtų. „Blogiečiai“ – tai rusai, žydai, lenkai, Maskvos emisarai. Bet kiti kritiškai vertina lietuvių laikyseną, nelaiko Just. Marcinkevičiaus bene šventuoju, kompartijos vadovų – tauriais idealistais.
Kęstutis Girnius
Lietuva nėra vienintelė šalis, linkusi praeitį vaizduoti rožinėmis spalvomis. Prancūzija ilgai puoselėjo besipriešinančios, kovojančios tautos mitą, nors daugelis gyventojų greitai susitaikė su vokiečių okupacija, o rezistencija įgijo pagreitį tik pradėjus žlugti nacių Vokietijai. Karui pasibaigus, vokiečiai dievagodamiesi teigė nepritarę nacių valdžiai ir nieko nežinoję apie žydų žudymą. Dar paskutiniame XX a. dešimtmetyje vyravo nuomonė, kad eilinis vokiečių karys, vadinamasis Landser, nepriekaištingai laikėsi tarptautinių karo normų, esą tik esesininkai vykdė karo nusikaltimus, žudė civilius, degino kaimus.
JAV ilgai atsisakė žiūrėti į savo praeitį. Nors Holokaustas įvyko Europoje, o vergija – JAV, Kongreso išlaikomas Nacionalinis Holokausto muziejus yra sostinės Vašingtone centre. Bent iki 1999 m. vienintelis valdžios palaikomas muziejus, skirtas juodaodžių istorijai, buvo viename nesaugiausiųjų JAV miestų Detroite, tačiau lėšas skyrė ne centrinė valdžia, bet savivaldybė. Lengviau minėti kitų, ne savųjų nusikaltimus. Padėtis keičiasi. Kai kurie prestižinio Prinstono universiteto studentai reikalauja, kad Viešųjų ir tarptautinių reikalų mokykla nebūtų vadinama buvusio prezidento Woodrowo Wilsono vardu, nes, nepaisant jo pasiekimų tarptautinėje politikoje, Wilsonas buvo rasistas. Kiti amerikiečiai ragina pakeisti Vašingtono paminklo pavadinimą, nes George‘as Washingtonas buvo vergvaldys, arba bent paminkle iškabinti tai nurodančią lentelę. Šiuo atveju persistengiama.
Patogiai užmirštama, kad ne vienas partietis demonstratyviai atsisakė įžengti į bažnyčią net per tėvų laidotuves. LKP nuosekliai ir atkakliai diegė ateizmą, entuziastingai diskriminavo ir persekiojo tikinčiuosius iki pat TSRS žlugimo.
Kęstutis Girnius
Sovietų okupacija tęsėsi beveik 50 metų. Per tą laiką būta daug pokyčių, sovietų tvarka skirtingai veikė skirtingus žmones. Kova su religija labiau lietė tikinčiuosius negu ateistus arba agnostikus. Bet kiekvienu atveju nereikia taikstytis su tiesos iškraipymais, pasakėlėmis vaikučiams. Savo atsiminimuose Algirdas Brazauskas teigia, kad komunistai ir tada liko katalikais, slapta tuokdavosi ir vaikus krikštydavo. Todėl esą „atkūrus demokratiją buvusieji Lietuvos komunistų partijos nariai atkūrė normalius santykius su Bažnyčia ir religija, vėl ėmė išpažinti tikėjimą visiškai neskausmingai, be jokių vidinio pasaulio laužymų ir dvasinių krizių“. Patogiai užmirštama, kad ne vienas partietis demonstratyviai atsisakė įžengti į bažnyčią net per tėvų laidotuves. LKP nuosekliai ir atkakliai diegė ateizmą, entuziastingai diskriminavo ir persekiojo tikinčiuosius iki pat TSRS žlugimo.
1987 m. pabaigoje, pučiant pertvarkymo vėjams Maskvoje, tuometinis ideologinis sekretorius Lionginas Šepetys žurnale „Komunistas“ išspausdino straipsnį, ragindamas tobulinti ateistinį darbą. 1993 m. ar 1994 m. pats Brazauskas turėjo užkirsti kelią LDDP aistruolių ketinimui riboti Bažnyčios teises. Niekas iš nepaklusniųjų neprotestavo, kai kurie mokytojai persekiojo bažnyčią lankančius mažus vaikus. Sąžinės laisvės pažeidimai buvo laikomi nereikšmingu mažmožiu, gal ir mažamečių apsaugojimu nuo prietarų.
Neginčytina, kad Just. Marcinkevičius buvo didelis poetas ir kad aktyviai dalyvavo Sąjūdyje. Bet turime žinoti, kokie buvo jo ryšiai su kompartija ir saugumu, ypač jei rašydamas apysaką „Pušis, kuri juokėsi“, jis naudojosi iš KGB gauta Juozo Tumelio, Tomo Venclovos ir kitų studentų tardymų medžiaga. Reikia klausti, kodėl ir kiek jis bendravo, kaip kito jo nuostatos, kaip „Pušies“ autorius tapo „Mindaugo“ autoriumi.
Kęstutis Girnius
Neneigiu, kad okupacija buvo sudėtingas laikotarpis, visaip veikęs Lietuvos gyventojus. Esama įvairių pasiūlymų, kaip klasifikuoti žmonių veiksmus. Kadaise siūliau trilypę schemą žmonių laikysenai apibūdinti. Individas gali priešintis, prisitaikyti ar kolaboruoti. Vieni pabrėžia skirtumą tarp susitaikymo ir prisitaikymo, antri siūlo schemą – konformizmas, konservacionizmas (dalinis konformizmas) ir aktyvizmas (nekonformizmas). Treti nurodo, kad konformizmas konformizmui nelygus. Kadaise kalbėta apie vidaus egzodą, pasitraukimą į save. Neabejoju, kad išradingi doktorantai sugalvos kitų būdų išskirti žmonių nuostatoms ir elgsenai. Bet reikia prisiminti didžiojo prancūzo poeto Charleso Peguy žodžius: mes visada turime pasakyti, ką matome, bet visų pirma, ir tai yra svarbiau, mes visada turime matyti, ką mes matome. Patarimas yra nepaprastai svarbus. Kol nematome, ką matome, nebus aiškumo, nebus pažangos.
Neginčytina, kad Just. Marcinkevičius buvo didelis poetas ir kad aktyviai dalyvavo Sąjūdyje. Bet turime žinoti, kokie buvo jo ryšiai su kompartija ir saugumu, ypač jei rašydamas apysaką „Pušis, kuri juokėsi“, jis naudojosi iš KGB gauta Juozo Tumelio, Tomo Venclovos ir kitų studentų tardymų medžiaga. Reikia klausti, kodėl ir kiek jis bendravo, kaip kito jo nuostatos, kaip „Pušies“ autorius tapo „Mindaugo“ autoriumi.
Sąjūdis išgelbėjo Lietuvą, bet Sąjūdžio viršūnėse buvo nemažai žmonių, kurie kadaise palaikė ryšius su KGB, tarp jų pirmoji premjerė Kazimira Prunskienė bei Vytauto Landsbergio dešinioji ranka Virgilijus Čepaitis. Žinau dar tris Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narius, bendradarbiavusius su KGB, ir įtariu dar kelis.
Kęstutis Girnius
Sąjūdis išgelbėjo Lietuvą, bet Sąjūdžio viršūnėse buvo nemažai žmonių, kurie kadaise palaikė ryšius su KGB, tarp jų pirmoji premjerė Kazimira Prunskienė bei Vytauto Landsbergio dešinioji ranka Virgilijus Čepaitis. Žinau dar tris Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narius, bendradarbiavusius su KGB, ir įtariu dar kelis. Geriau suprastume sovietmetį, jei žinotume, kaip jie pateko į KGB pinkles, kaip jie išsivadavo, kaip jie atsistojo išsilaisvinimo judėjimo priešakyje. Supratimo nedidina Just. Marcinkevičiaus citavimas „ašara dievo aky, Lietuva kur tu eini.“
Šiuo atžvilgiu Lietuva nėra unikali. Neseniai rasti dokumentai rodo, jog Lenkijos „Solidarumo“ judėjimo lyderis Lechas Walesa buvo slaptasis saugumo agentas. Walesa prisipažino „padaręs klaidą“, bet griežtai neigė kada nors buvęs samdomu slaptuoju saugumo agentu.
Vokiečiai turi specifinį terminą praeities pergalėjimui – Vergangenheitsbewältigung. Būtų gerai, jei kalbininkai rastų lietuvišką atitikmenį, nes procesas dar neišjudėjo iš mirties taško.
