K. Girnius. Rusijai žengus į Siriją išnyko pavojus Lietuvai. Jo ir nebuvo

 (515)
Sunku numatyti galutines prezidento Vladimiro Putino nutarimo įsivelti į Sirijos pilietinį karą pasekmes. Bet intervencija Sirijoje reiškia, kad Rusija neturi planų imtis karinių veiksmų prieš Lietuvą ar kitas Baltijos šalis. Kai karas vyksta dviejuose frontuose, neskubama atidaryti trečiojo, ypač kai šalis neturi daug patyrusių karių.
K. Girnius. Rusijai žengus į Siriją išnyko pavojus Lietuvai. Jo ir nebuvo
© Stopkadras

Net agresyvesnieji Rusijos kariškiai ir politikai tai supranta. Jau keletą mėnesių deeskaluojamas konfliktas Rytų Ukrainoje. Smarkai sumažėjo apsišaudymai, gana sąžiningai laikomasi paliaubų. Įtariu, kad separatistams buvo nurodyta laikytis santūriai, kai Putinas veikiausiai prieš kelis mėnesius nutarė sutelkti dėmesį į Siriją ir ten siųsti savo karius.

Po Krymo okupacijos Lietuvoje sklido apokaliptiniai scenarijai apie Rusijos kėslus. Esą Kremlius gali stengtis palaužti NATO, okupuoti Baltijos šalis, užsitikrinti sausumos koridorių į Kaliningrado sritį, gal net griebtis branduolinio šantažo, siekdamas įgyvendinti šiuos ambicingus tikslus. Šie nuogąstavimai buvo nepagrįsti dėl įvairiausių priežasčių.

Pirma, okupacija skurdina, o ne praturtina šalį. XIX a. dar buvo pravartu karais didinti valstybės apimtį, nes buvo galima paglemžti okupuotos teritorijos derlių (absoliuti dauguma gyventojų buvo valstiečiai) ir priversti jos vyrus tapti patrankų mėsa okupanto kariuomenėje. Dabartinėmis sąlygomis tų privalumų nebėra. Kariuomenės mažos ir specializuotos, ūkyje dominuoja paslaugų sektorius, kurio darbuotojų nešokdinsi kaip valstiečių. Naujos finansinės naštos Kremliui nereikia.

Antra, jei Rusija nesistengė sukurti saugumo koridoriaus į Krymą, tai kodėl tiesti jį į saugesnį ir mažiau pažeidžiamą Kaliningradą?

Lietuva gali jaustis saugi ir dėl to, kad, įklimpusi į Sirijos liūną, Rusija ilgai neišsikapstys. Greitos pergalės nebus, vien bombardavimu negalima užtikrinti sėkmės.
Kęstutis Girnius

Trečia, NATO karinis pajėgumas yra gerokai didesnis negu Rusijos ir neišvengiamai reaguotų į Baltijos šalių puolimą, tad Rusija elgtųsi neracionaliai, jei siektų konfrontacijos, kurios negalėtų laimėti, išskyrus lošiant branduolinę korta.

Ketvirta, dar pernai buvo akivaizdu, kad Rusija neketino užgrobti daugiau Ukrainos teritorijos. Nors separatistai užvaldė mažiau Donetsko ir Luhansko teritorijos negu Kremlius iš pradžių vylėsi, Rusijos kariniai siekiai buvo kuklūs, nebuvo stengiamasi išnaudoti abiejų ryškių pergalių prieš Ukrainos kariuomenę.

Tad tiesiog nesuprantama, kodėl Kremlius staiga pradėtų žaisti va bank, puldamas Baltijos šalis, kurios strateginiu, ekonominiu ir emociniu požiūriu neprilygsta Ukrainai.

Lietuva gali jaustis saugi ir dėl to, kad, įklimpusi į Sirijos liūną, Rusija ilgai neišsikapstys. Greitos pergalės nebus, vien bombardavimu negalima užtikrinti sėkmės, ką rodo jau metus vykdomi JAV aviacijos antpuoliai prieš Islamo valstybę. Kremlius bus verčiamas ilgesnį laiką skirti ypatingą dėmesį Sirijai ir neplanuos naujų karinių intervencijų.

Irako ir Afganistano patirtis rodo, kad vien aviacijos smūgiais neįmanoma palaužti ryžtingo partizaniško pasipriešinimo. JAV nesugebėjo to padaryti, nesugebės ir Rusija. Kremlius tai supranta.
Kęstutis Girnius

Nežinau, kodėl Putinas nutarė įsivelti į Sirijos konfliktą. Gal prisidėjo noras parodyti pasauliui, JAV ir asmeniškai prezidentui Barackui Obamai, kad galima imtis ryžtingų sprendimų, o ne laukti, kad reikalai patys išsispręstų. Gal jis pervertina savo ginkluotųjų pajėgų pajėgumą po itin lengvų pergalių prieš Gruziją ir Ukrainą, nors jis turbūt supranta, jog džihadistai kovos atkakliau negu demoralizuoti gruzinai ar ukrainiečiai.

Manau, kad jam svarbu įrodyti, kad Rusija, kitaip nei JAV, yra patikimas partneris, kuri palaikys savo sąjungininkus net sunkiausiomis aplinkybėmis, tad verta su ja bendrauti. Dėl gerai suprantamų priežasčių JAV nusigręžė nuo savo ilgalaikio sąjungininko buvusio Egipto prezidento Mubarako. Putinui nerūpi, ar jo sąjungininkas diktatorius, ar demokratas, gerbia ar pažeidžia žmogaus teises.

Pagrindinis intervencijos siekis yra palaikyti žlungančią Basharo al Assado valdžią. Sirija yra vienintelė šio regiono šalis, su kuria Rusija turi glaudesnių ryšių. Assado valdžios pašalinimas reikštų, kad Kremlius liktų bejėgiu stebėtoju, kai priimami sprendimai dėl šio svarbaus regiono likimo.

Nuo pat pirmųjų Rusijos aviacijos antpuolių aišku, kad pagrindinis taikinys nebus Islamo valstybė (ISIS), kuri įsitvirtinusi Sirijos dalyse toli nuo Asado kontroliuojamų regionų. Šiuo metu ISIS nesudaro tiesioginės grėsmės Assado valdžiai. Bet įvairios kitos sukilėlių grupuotės, ne visos teroristinės, jau kurį laiką didina spaudimą Assadui, užkariaudamos vis daugiau teritorijos.

Vienas dalykas yra „atsiimti“ Krymą, kurį rusų dauguma mano esant sudėtine Rusijos dalimi, arba palaikyti rusakalbius separatistus jų kovoje su Kijevo „fašistais“. Visiškai kitas dalykas yra siųsti karius kovoti Sirijos dykumose dėl sunkiai suprantamų ir pateisinamų priežasčių.
Kęstutis Girnius

Silpnėja Assado pajėgos, darosi vis sunkiau papildyti kareivių gretas, matyti demoralizacijos požymių. „Savanoriai“ iš Libano ir Irano verčiami vaidinti vis didesnį vaidmenį kovoje su Assado priešais. Aktyvus Rusijos įsitraukimas į karą padrąsins jo rėmėjus, įrodys, kad padėtis nėra beviltiška, tad didina tikimybę, kad Assadas ilgiau išsilaikys.

Irako ir Afganistano patirtis rodo, kad vien aviacijos smūgiais neįmanoma palaužti ryžtingo partizaniško pasipriešinimo. JAV nesugebėjo to padaryti, nesugebės ir Rusija. Kremlius tai supranta. Be to, Rusijos finansiniai ištekliai yra riboti, o aviacijos antpuoliai yra itin brangūs. Milijono dolerių vertės skraidanti bomba vartojama sunaikinti sunkvežimį, kuris kainuoja šimtą kartą mažiau.

Džihadistų neatbaidys kovos draugų mirtis, ypač jei manoma, kad žuvusieji yra rojuje. Tad Kremlius būtų patenkintas, jei pasisektų stabilizuoti padėtį ir sustabdyti Assado pajėgų eroziją. Bet nėra jokių sėkmės garantijų, juolab, kad džihadistai negailės pastangų, siekdami mirtininkų vairuojamais sunkvežimiais įsiveržti į rusų karines bazes ir susprogdinti Rusijos karinę techniką, ypač lėktuvus bei rusų kareivius.

Nežinia, kaip baigsis naujausias Kremliaus žygis, bet jis tikriausiai baigsis blogai. Tai nedidins Putino populiarumo. Vienas dalykas yra „atsiimti“ Krymą, kurį rusų dauguma mano esant sudėtine Rusijos dalimi, arba palaikyti rusakalbius separatistus jų kovoje su Kijevo „fašistais“. Visiškai kitas dalykas yra siųsti karius kovoti Sirijos dykumose dėl sunkiai suprantamų ir pateisinamų priežasčių. Po Sirijos naujų Kremliaus užsienio avantiūrų greitai nebus.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

R. Statkuvienė. Kai bujoja runkelinis chamizmas ir dvokiantys tualetai (17)

Ar įmanoma šiandien pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį bent kelias minutes ir neįkvėpti tarpuvartėse dvokiančių šiukšlių konteinerių kvapo, o besigrožint barokiniais ar gotikiniais architektūros šedevrais nepamatyti šlykščiausių sienų teplionių? Ar yra bent viena saugoma teritorija, kurioje nebūtų savavališkai pristatyta naujųjų dvarų, o valstybinės žemės plotai neapraizgyti tvoromis?

M. Ališauskienė. Arši kova ties moters kūno kontrole (223)

Pastarąsias kelias savaites Lietuvos viešojoje erdvėje buvo gausu diskusijų apie Lytiškumo ugdymo programos svarstymą Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijoje. Girdėjosi kritikų balsai, kad programa tapo „Katalikų bažnyčios įkaite“, kuri siekia įgyvendinti „religinę utopiją“ ir ignoruoja mokslo pasiekimus.

A. Užkalnis. Šioje dykynėje nėra ką rodyti (687)

Gatvės, bent jau Vilniuje, vėl pilnos užsieniečių turistų. Aš dėl to džiaugiuosi, kaip ir visi sąmoningi piliečiai: kiekvienas atvykėls išleidžia pinigus. Tačiau, kaip visi negausūs skeptiški piliečiai, aš noriu jį sustabdyti, papurtyti ir paklausti: „Ko jūs čia atvažiavote? Ką jūs tikitės pamatyti? Ką jums papasakojo apie mūsų šalį, kad jūs pasirinkote šiuos kraštus?“

A. Vaišnys. Švęskime pagal Rusijos kalendorių? (80)

„1604 metais Varšuvoje lenkų karalius Žygimantas pripažino pabėgėlį vienuolį Grigorijų Otrepjevą caru Dmitrijumi, Ivano Rūsčiojo sūnumi.Dmitrijus apsišaukėlis slapta tapo kataliku, surinko kariuomenę ir puolė Maskvą“ – šiais įvadiniais istoriją paaiškinančiais teiginiais ir vaizdais pradedamas 2007 metais Rusijoje sukurtas filmas „1612“ (įžymiausias nacionalistinių pažiūrų kino režisierius Nikita M. buvo tik vienas šio filmo prodiuserių).

K. Girnius. Rusų agentas po kiekviena lova (448)

Lietuvoje visur matome paslėptą Rusijos ranką. Jei įvykiai nesiklosto taip, kaip norime, jei jie pasuka nepageidaujama linkme, tuojau pasigirta balsai, aiškinantys, kad tai rusų darbas.