K. Girnius. Rusijai žengus į Siriją išnyko pavojus Lietuvai. Jo ir nebuvo

 (515)
Sunku numatyti galutines prezidento Vladimiro Putino nutarimo įsivelti į Sirijos pilietinį karą pasekmes. Bet intervencija Sirijoje reiškia, kad Rusija neturi planų imtis karinių veiksmų prieš Lietuvą ar kitas Baltijos šalis. Kai karas vyksta dviejuose frontuose, neskubama atidaryti trečiojo, ypač kai šalis neturi daug patyrusių karių.
© Stopkadras

Net agresyvesnieji Rusijos kariškiai ir politikai tai supranta. Jau keletą mėnesių deeskaluojamas konfliktas Rytų Ukrainoje. Smarkai sumažėjo apsišaudymai, gana sąžiningai laikomasi paliaubų. Įtariu, kad separatistams buvo nurodyta laikytis santūriai, kai Putinas veikiausiai prieš kelis mėnesius nutarė sutelkti dėmesį į Siriją ir ten siųsti savo karius.

Po Krymo okupacijos Lietuvoje sklido apokaliptiniai scenarijai apie Rusijos kėslus. Esą Kremlius gali stengtis palaužti NATO, okupuoti Baltijos šalis, užsitikrinti sausumos koridorių į Kaliningrado sritį, gal net griebtis branduolinio šantažo, siekdamas įgyvendinti šiuos ambicingus tikslus. Šie nuogąstavimai buvo nepagrįsti dėl įvairiausių priežasčių.

Pirma, okupacija skurdina, o ne praturtina šalį. XIX a. dar buvo pravartu karais didinti valstybės apimtį, nes buvo galima paglemžti okupuotos teritorijos derlių (absoliuti dauguma gyventojų buvo valstiečiai) ir priversti jos vyrus tapti patrankų mėsa okupanto kariuomenėje. Dabartinėmis sąlygomis tų privalumų nebėra. Kariuomenės mažos ir specializuotos, ūkyje dominuoja paslaugų sektorius, kurio darbuotojų nešokdinsi kaip valstiečių. Naujos finansinės naštos Kremliui nereikia.

Antra, jei Rusija nesistengė sukurti saugumo koridoriaus į Krymą, tai kodėl tiesti jį į saugesnį ir mažiau pažeidžiamą Kaliningradą?

Lietuva gali jaustis saugi ir dėl to, kad, įklimpusi į Sirijos liūną, Rusija ilgai neišsikapstys. Greitos pergalės nebus, vien bombardavimu negalima užtikrinti sėkmės.
Kęstutis Girnius

Trečia, NATO karinis pajėgumas yra gerokai didesnis negu Rusijos ir neišvengiamai reaguotų į Baltijos šalių puolimą, tad Rusija elgtųsi neracionaliai, jei siektų konfrontacijos, kurios negalėtų laimėti, išskyrus lošiant branduolinę korta.

Ketvirta, dar pernai buvo akivaizdu, kad Rusija neketino užgrobti daugiau Ukrainos teritorijos. Nors separatistai užvaldė mažiau Donetsko ir Luhansko teritorijos negu Kremlius iš pradžių vylėsi, Rusijos kariniai siekiai buvo kuklūs, nebuvo stengiamasi išnaudoti abiejų ryškių pergalių prieš Ukrainos kariuomenę.

Tad tiesiog nesuprantama, kodėl Kremlius staiga pradėtų žaisti va bank, puldamas Baltijos šalis, kurios strateginiu, ekonominiu ir emociniu požiūriu neprilygsta Ukrainai.

Lietuva gali jaustis saugi ir dėl to, kad, įklimpusi į Sirijos liūną, Rusija ilgai neišsikapstys. Greitos pergalės nebus, vien bombardavimu negalima užtikrinti sėkmės, ką rodo jau metus vykdomi JAV aviacijos antpuoliai prieš Islamo valstybę. Kremlius bus verčiamas ilgesnį laiką skirti ypatingą dėmesį Sirijai ir neplanuos naujų karinių intervencijų.

Irako ir Afganistano patirtis rodo, kad vien aviacijos smūgiais neįmanoma palaužti ryžtingo partizaniško pasipriešinimo. JAV nesugebėjo to padaryti, nesugebės ir Rusija. Kremlius tai supranta.
Kęstutis Girnius

Nežinau, kodėl Putinas nutarė įsivelti į Sirijos konfliktą. Gal prisidėjo noras parodyti pasauliui, JAV ir asmeniškai prezidentui Barackui Obamai, kad galima imtis ryžtingų sprendimų, o ne laukti, kad reikalai patys išsispręstų. Gal jis pervertina savo ginkluotųjų pajėgų pajėgumą po itin lengvų pergalių prieš Gruziją ir Ukrainą, nors jis turbūt supranta, jog džihadistai kovos atkakliau negu demoralizuoti gruzinai ar ukrainiečiai.

Manau, kad jam svarbu įrodyti, kad Rusija, kitaip nei JAV, yra patikimas partneris, kuri palaikys savo sąjungininkus net sunkiausiomis aplinkybėmis, tad verta su ja bendrauti. Dėl gerai suprantamų priežasčių JAV nusigręžė nuo savo ilgalaikio sąjungininko buvusio Egipto prezidento Mubarako. Putinui nerūpi, ar jo sąjungininkas diktatorius, ar demokratas, gerbia ar pažeidžia žmogaus teises.

Pagrindinis intervencijos siekis yra palaikyti žlungančią Basharo al Assado valdžią. Sirija yra vienintelė šio regiono šalis, su kuria Rusija turi glaudesnių ryšių. Assado valdžios pašalinimas reikštų, kad Kremlius liktų bejėgiu stebėtoju, kai priimami sprendimai dėl šio svarbaus regiono likimo.

Nuo pat pirmųjų Rusijos aviacijos antpuolių aišku, kad pagrindinis taikinys nebus Islamo valstybė (ISIS), kuri įsitvirtinusi Sirijos dalyse toli nuo Asado kontroliuojamų regionų. Šiuo metu ISIS nesudaro tiesioginės grėsmės Assado valdžiai. Bet įvairios kitos sukilėlių grupuotės, ne visos teroristinės, jau kurį laiką didina spaudimą Assadui, užkariaudamos vis daugiau teritorijos.

Vienas dalykas yra „atsiimti“ Krymą, kurį rusų dauguma mano esant sudėtine Rusijos dalimi, arba palaikyti rusakalbius separatistus jų kovoje su Kijevo „fašistais“. Visiškai kitas dalykas yra siųsti karius kovoti Sirijos dykumose dėl sunkiai suprantamų ir pateisinamų priežasčių.
Kęstutis Girnius

Silpnėja Assado pajėgos, darosi vis sunkiau papildyti kareivių gretas, matyti demoralizacijos požymių. „Savanoriai“ iš Libano ir Irano verčiami vaidinti vis didesnį vaidmenį kovoje su Assado priešais. Aktyvus Rusijos įsitraukimas į karą padrąsins jo rėmėjus, įrodys, kad padėtis nėra beviltiška, tad didina tikimybę, kad Assadas ilgiau išsilaikys.

Irako ir Afganistano patirtis rodo, kad vien aviacijos smūgiais neįmanoma palaužti ryžtingo partizaniško pasipriešinimo. JAV nesugebėjo to padaryti, nesugebės ir Rusija. Kremlius tai supranta. Be to, Rusijos finansiniai ištekliai yra riboti, o aviacijos antpuoliai yra itin brangūs. Milijono dolerių vertės skraidanti bomba vartojama sunaikinti sunkvežimį, kuris kainuoja šimtą kartą mažiau.

Džihadistų neatbaidys kovos draugų mirtis, ypač jei manoma, kad žuvusieji yra rojuje. Tad Kremlius būtų patenkintas, jei pasisektų stabilizuoti padėtį ir sustabdyti Assado pajėgų eroziją. Bet nėra jokių sėkmės garantijų, juolab, kad džihadistai negailės pastangų, siekdami mirtininkų vairuojamais sunkvežimiais įsiveržti į rusų karines bazes ir susprogdinti Rusijos karinę techniką, ypač lėktuvus bei rusų kareivius.

Nežinia, kaip baigsis naujausias Kremliaus žygis, bet jis tikriausiai baigsis blogai. Tai nedidins Putino populiarumo. Vienas dalykas yra „atsiimti“ Krymą, kurį rusų dauguma mano esant sudėtine Rusijos dalimi, arba palaikyti rusakalbius separatistus jų kovoje su Kijevo „fašistais“. Visiškai kitas dalykas yra siųsti karius kovoti Sirijos dykumose dėl sunkiai suprantamų ir pateisinamų priežasčių. Po Sirijos naujų Kremliaus užsienio avantiūrų greitai nebus.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Ar savo šeimą į užsienį išvežęs politikas turi teisę inicijuoti susitarimą dėl emigracijos? (322)

Šviežia emigracijos statistika jau tampa panaši į pavojaus sireną, reguliariai įjungiamą per civilinės saugos specialistų atliekamus bandymus – skamba grėsmingai, bet niekas nekreipia dėmesio. Politikai reaguoja į ją pagal įprastą schemą: reikia kažką daryti. Nelabai svarbu ką, nes visi žino, kad iš to darymo naudos bus tik patiems darytojams.

Sekmadienio Evangelija. Gimęs aklas (145)

Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“

Mus trėmė būriais: šaltis, blakės, purvini barakai, artimieji mirdavo ant rankų (323)

Ilgai nesiryžau rašyti apie šeimos tremtį. 1989 ir 1991 m. kraštotyrininkų paprašyta šiek tiek parašė mama, jos prisiminimai buvo publikuoti Panevėžio rajono spaudoje. Apie gyvenimą Sibire daug kalbėjomės namuose. Užsirašinėjau, pati stengiausi prisiminti patirtą siaubą,bet knygos nerašiau, buvo tik pabandymas aprašyti vieną kitą epizodą iš mūsų tremties, savo mintimis dalinasi knygą „Sibiras vaiko akimis“ parašiusi Dainora Urbonienė.

E. Lucasas. Kodėl Putiną baugina 1917-ieji (168)

Putinizmas verpiamas iš trijų skirtingų spalvų gijų: raudonos, baltos ir rudos. Jis šlovina Sovietų Sąjungos pasiekimus („raudona“), ypač triumfą prieš Hitlerį per Antrąjį pasaulinį karą. Jis garbina carų imperiją („balta“); Rusijos Ortodoksų Bažnyčia kanonizavo nužudytuosius Romanovus.

K. Girnius. Negana rūpintis savais emigrantais (73)

Trečiadienį Didžioji Britanija oficialiai inicijuos Europos sąjungos (ES) sutarties 50-ąjį straipsnį ir pradės dvejus metus truksiančias derybas dėl pasitraukimo iš ES. Paprastai skyrybos yra nemalonus procesas, ar skirtųsi vyras ir žmona, ar institucijos.