Teoriškai, apytikriai žinome, ką reikia daryti, norint ją sustabdyti ar sumažinti – būtent užtikrinti, kad atlyginimai Lietuvoje ne daug kuo skirtųsi nuo Vakarų Europos šalių. Lietuvos ūkis auga greičiau negu daugelyje šių šalių, bet ne tokiais tempais, kad galėtų greitai pasivyti.
Emigraciją dar skatina daugelio įsitikinimas, kad valdžia ir Lietuvos elitas abejingi jų likimui, labiau rūpinasi savaisiais negu piliečiais apskritai. Šis įsitikinimas nėra be pagrindo. Išlaidos socialinei apsaugai itin mažos, gerokai mažiau naujai sukurto turto skiriama darbo užmokesčiui ir pensijoms negu Estijoje ir Latvijoje. Tad nestebina, kad Lietuvoje daugiau skurdo, socialinės atskirties ir nelygybės negu daugelyje ES šalių.
Lietuva turi vieną labiausiai regresinių mokesčių sistemų visoje Europoje, mažiau pasiturintys moka proporcingai didesnius mokesčius negu turtingesnieji. Nėra nei progresinių pajamų, nei nekilnojamojo turto mokesčių. Gyventojų pajamų mokesčio tarifas labai mažas – tik 15 proc. – o PVM yra aukštas – 21 proc. – ir taikomas beveik visoms prekėms ir paslaugoms. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) daugiau negu dešimt metų ragino Lietuvą įvesti nekilnojamojo turto mokestį, bet šie raginimai nepaisomi, nors kitais atvejais TVF pasiūlymai traktuojami lyg būtų nurodymai iš dangaus.
Abejingumas socialiniam neteisingumui įsitvirtina Lietuvos valdančiųjų genetiniame kode. Pasiūlymai tiesiogiai ar netiesiogiai pagerinti mažiau pasiturinčiųjų padėtį sulaukia kritikos, esą jie neįgyvendinami, kenks ūkiui, atsiduoda populizmu ir t. t. Kol kas neaišku, ar dabartinė vyriausybė bus pakankamai drąsi ir dora, kad mėgintų keisti padėtį, imtųsi žingsnių parodyti Lietuvos žmonėms, kad bus rimtai stengiamasi gerinti jų gyvenimą.
Yra teigiamų ženklų. Antradienį Finansų ministras Vilius Šapoka pareiškė, kad ketinama peržiūrėti visą darbo apmokestinimo sistemą, siekiant mažinti mokesčius mažiau uždirbantiems. Jiems bus mažinamos socialinio draudimo įmokos, pajamų mokestis, didinamas neapmokestinamasis pajamų dydis. Pasak Šapokos, „daugiausiai naudos ir daugiausiai pajamos išaugs tiems, kurie uždirba mažiausiai,“ nors pokyčiai bus naudingi ir vidurinei klasei.
Žodžiai ir ketinimai gražūs, bet veiksmai kol kas nuviliantys. Ypač apgailėtinas nutarimas panaikinti kelis dešimtmečius taikomą PVM lengvatą šildymui. Valstiečiai paskelbė pareiškimą, kuriame teigia, kad lengvatos nepriimtinos, nes jomis taip pat pasinaudoja turtingieji. Ne pirmą kartą girdime šitokius sofistinius aiškinimus. Prieš pustrečių metų, tuometinis Finansų ministras, Rimantas Šadžius irgi suskubo ginti „socialinio teisingumo“, teigdamas, kad PVM lengvata labiausiai naudojasi Lietuvos turtingieji, kurie gyvena dideliuose namuose.
Daugelyje Europos šalių PVM lengvatos plačiai taikomos, ypač maistui ir medikamentams. Antai Vokietijoje daugumai prekių ir paslaugų taikomas 19 proc. PVM, maistui – tik 7 proc. Prancūzijoje bendras PVM yra 20 proc., mastui ir kai kuriems vaistams tik 10 proc. Austrijoje padėtis panaši – bendras PVM tarifas yra 20 proc., maistui ir vaistams 10 proc. Švedijoje bendras tarifas yra 25 proc., maistui 12 proc. Olandijoje 21 proc., o maistui ir kai kuriems vaistams 6 proc.
Visos šitos šalys yra turtingesnės negu Lietuva, tad gerokai didesnis procentas jų piliečių naudojasi šiomis lengvatomis. Bet jų valdžios nemano, jog tokia sistema nedera su socialiniu teisingumu. Jos seniai galėjo įvesti tą tvarką, kurią dabar perša valstiečiai ir kadaise socdemai – tiesiogiai kompensuoti tiems, kurie neproporcingai didelę pajamų dalį išleidžia šildymui. Verta pagalvoti, kodėl jos to nedaro, kodėl jos nepasuko valstiečių peršamu „teisingesniu“ keliu. Nemanau, kad vien dėl to, jog jos abejingos teisingumui, negeba tinkamai užjausti mažiau pasiturinčių savo piliečių. Prieš kelerius metus kai kurie lietuviai ekonomistai tuometinį nutarimą nepanaikinti lengvatų vadino populizmo pergale prieš ekonominį racionalumą. Ar tai reiškia, jog populizmas vyrauja minėtose ES šalyse, kad jos neracionaliai tvarko savo ūkį? Gal „ekonominis racionalumas“ nėra aukščiausia vertybė?
Sunku pritarti teiginiui, kad lengvatos pažeidžia socialinį teisingumą, nes jomis pasinaudojo turtingesnieji gyventojai. Verta prisiminti, kad dažnai priešinamasi progresiniams mokesčiams, nurodant, kad šie mokesčiai neturėtų didesnio poveikio biudžetui, nes yra tiek mažai turtuolių. Bet jei neverta įvesti progresinių mokesčių, nes nėra daug pasiturinčiųjų gyventojų, iš kur atsiranda tie turtuoliai, kurie pažeidžia socialinį teisingumą, naudodamiesi PVM lengvatomis? Socialinės apsaugos ir darbo komiteto pirmininkas Algirdas Sysas pareiškė, kad lengvatos tęsimas stabdo renovacijos procesą. Būtų įdomu žinoti, kokiais duomenimis jis grindžia šį teiginį. Įtariu, kad jo teiginys iš piršto laužtas, instinktyvus senosios mokesčių sistemos gynimas, kuris nedera politikui, save laikančiam socialdemokratu.
Ne viskas pralošta. Yra žmonių, kurie supranta, kad lengvatos panaikinimas neigiamai paveiks daugelį Lietuvos gyventojų, kurių negalima laikyti pasiturinčiaisiais. Prezidentė D. Grybauskaitė pasisakė prieš lengvatos panaikinimą, kaip ir konservatoriai M. Majauskas, J. Razma, ir I. Šimonytė. Naujasis socdemų pirmininkas G. Paluckas siūlo įtvirtinti lengvatinį PVM tarifą šildymui visam laikui. Nenoriu būti neracionaliai optimistiškas, bet gal jaunesni Seimo nariai pradės kritiškai vertinti savo pirmtakų sprendimus?
Lengvatos šildymui yra svarbus, bet ne svarbiausias klausimas. Seniai pribrendo laikas mažinti PVM maistui iki 7 ar 8 proc. Žmogus, dabar išleidžiantis 250 eurų maistui, sutaupytų beveik 30 eurų, jei PVM būtų 7, o ne 21 proc. Tai nemaža pinigų suma pensininkams. Iždas nukentėtų, bet ne taip stipriai, nes žmonės greitai išleistų sutaupytus pinigus, tarp kito ko, pirkdami daugiau vaisių, daržovių ir kitų sveikesnių maistų, kas lyg ir turėtų rūpėti valstiečiams. Neginčytina, kad reikėtų atsargiai apskaičiuoti šitokio žingsnio finansines pasekmes, rasti alternatyvių pajamų šaltinių. Bet tai įmanoma, o lengvatos maistui būtų ženklas eiliniams piliečiams, kad atsižvelgiama ir į jų interesus.