K. Girnius. Prijaukinta žiniasklaida?

 (156)
Ne viskas tvarkoje su Lietuvos žiniasklaida. Dažnėja nerimą keliantys reiškiniai – vieni gana smulkūs, kiti reikšmingi. Antradienį buvo pranešta, kad „Laisvosios bangos“ radijo žurnalistas Audrys Antanaitis nuo balandžio pradžios dirbo Valentino Mazuronio patarėju visuomeniniais klausimais. Pats A. Antanaitis aiškino nieko blogo nematąs.
Kęstutis Girnius
Kęstutis Girnius
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Tai, kad A. Antanaitis nieko blogo nemato, nieko nereiškia, nes akli ir saulės nemato. Žiniasklaida dažnai turi oponuoti valdžiai, tad žurnalistai turi rinktis – arba dirbti valdžiai ir politikams, arba dirbti žiniasklaidoje. Perdėm optimistiška manyti, kad įsipareigojimai antrajam darbdaviui nepaveiks žurnalisto darbo.

Sulaukęs žiniasklaidos dėmesio, A. Antanaitis tą pačią dieną pranešė V. Mazuroniui įteikęs prašymą atleisti jį iš patarėjo pareigų, aiškindamas, kad padėtis pakito, kai V. Mazuronis vėl tapo Lietuvoje veikiančiu politiku, o ne tik ėjo europarlamentaro pareigas. Tegul kiekvienas skaitytojas sprendžia, ko vertas toks aiškinimas. Prieš kelias savaites buvo paskelbta, kad žurnalistas Rimvydas Valatka pradės dirbti Liberalų sąjūdžio konsultantu. R. Valatka atsisakė šio darbo, net nepasirašęs sutarties. Esą suprato, jog „klasikinis principas skelbia, jog žurnalistika ir politika turi būti atskirtos.“

Daugiau rūpesčių kelia prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu su Latvijos žiniasklaida, kai prezidentė pasipiktino ir nutraukė interviu, nes latvis korespondentas klausė nesuderintų klausimų. Interviu prezidentės nepuošė, bet jis metė dar didesnį šešėlį ant Lietuvos žiniasklaidos. Akivaizdu, kad prezidentė yra primetusi savo taisykles žiniasklaidai (ne visai), išsireikalaudama, kad interviu būtų su ja suderinti.

Jei žurnalistika ir valdžia turi būti atskirtos, reikia atskirti ir jų pinigus. JAV politikus lydintys žurnalistai moka už visas keliones išlaidas visą jų kainą, be dirbtinių nuolaidų.
Kęstutis Girnius

Nežinau, kiek žiniasklaidos organizacijos pataikauja prezidentei. Esu girdėjęs, kad derinami ne tik platūs klausimų laukai, bet ir konkretūs klausimai. O kai kurios organizacijos net leidžia pačiai Prezidentūrai pateikti klausimus. Esą priešingu atveju nebus interviu su prezidente. Pritardama šitokioms sąlygoms, žiniasklaida tampa prezidentės spaudos tarnybos padaliniu. Gal dar sulauksime klausimo – ponia prezidente, kokius gerus darbus Lietuvos žmonėms Jūs šiandien atlikote. Antra vertus, BNS kelis kartus prezidentei uždavė klausimus, nors jos komanda prieš tai perspėjo žurnalistus, kad neatsakys, ir pranešė, kad prezidentė atsisakė į juos atsakyti.

Kadaise prezidentė politikams pasakė, kad pasiimsiu tiek galių, kiek leisite. Politikai buvo drovūs, prezidentė sukaupė daugiau galių negu jos pirmtakai, nors tai nebūtinai blogai. Žiniasklaida neatsiliko nuo Seimo narių, suteikė prezidentei išskirtines teises riboti interviu turinį. Eidama į tokius interviu, prezidentė žino, kad ji valdo padėtį, kad žurnalistas elgsis lyg būtų jos štabo narys. Pripratusi prie prijaukintos žiniasklaidos, prezidentė sunkiai susivaldė, susidūrusi su profesionaliai dirbančiu žurnalistu.

Ne tik prezidentė stengiasi prisijaukinti žiniasklaidą. Neatsilieka ir Užsienio reikalų ministerija (URM), siūlydama užmokėti visą ar dalį korespondentų kelionių išlaidų. Prieš kelias savaites prie BNS žinios buvo pridurta ši pastaba. „Dalį BNS žurnalisto kelionės į Niujorką išlaidų padengs Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Pranešimo turiniui tai įtakos neturi.“ Gerai, kad sąžiningai pranešama, jog valdžia finansuoja kelionės dalį. Bet pati BNS negali spręsti, ar tai turėjo ar neturėjo įtakos. Įtaka dažnai nesąmoninga, kelionės dalyviams nepastebima. Man susidarė įspūdis, kad žinios buvo objektyvios ir profesionaliai parašytos. Ne visos žiniasklaidos organizacijos seka BNS pavyzdžiu, jos dažnai visiškai nutyli valdžios finansavimą, gal mano, kad tai dėmesio neverta smulkmena.

Jei žurnalistika ir valdžia turi būti atskirtos, reikia atskirti ir jų pinigus. JAV politikus lydintys žurnalistai moka už visas keliones išlaidas visą jų kainą, be dirbtinių nuolaidų. 1990 m. buvau pakviestas vertėjauti, kai Aukščiausios tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis vyko į Daniją. Tai buvo pirmasis pusiau oficialus Landsbergio darbo vizitas į Vakarų Europą. Gavau Laisvosios Europos radijo vadovybės leidimą būti vertėju, bet radijas užmokėjo už mano kelionę, kuklų viešbutį (nors Danijos valdžia man buvo rezervavusi kambarį penkių žvaigždučių viešbutyje, kuriame buvo apnakvindinta Landsbergio komanda), taksi išlaidas ir t.t. Normaliomis aplinkybėmis radijas nebūtų leidęs vertėjauti, bet aplinkybės buvo nestandartinės.

Didžiausią pavojų žurnalistikai kelia informaciniai karai, pavojų, kad patriotizmo ir kitų motyvų veikiami žurnalistai taps eiliniais informacinio karo kariais, taigi propagandistais.

Kartais aiškinama, kad negalime Lietuvai taikyti Vakarų standartų. Jų žiniasklaidos organizacijos puikiai finansuojamos, Lietuvos – vos suduria galą su galu, tad galima priimti valdžios pinigų. Suprantu ir tokių kelionių viliones reporteriui. Užuot stovėjęs už durų ir laukęs, kol kuris nors spaudos atstovas perskaitys banalų pareiškimą, korespondentas turi progą matyti, kaip vyksta posėdžiai, derybos, įgyti kitaip nepasiekiamos informacijos. Bet kyla pavojus, kad nenorėdamas netekti progos būti pakviestam į panašią kelionę ateityje, korespondentas per saldžiai aprašinės įvykius, vengs kritiškai vertinti URM ar Vyriausybės veiklą, taps dvaro korespondentu.

Pripratusi prie Prezidentūros „globos“, žiniasklaida kartais negeba suprasti, kas tinkama ir kas ne. Buvo nutarta gegužės pradžioje Prezidentūroje rengti konferenciją „Apie tikruosius daiktų vardus: Rusijos agresija ir ateities žiniasklaida“. Tokios konferencijos reikalingos, bet jos neturėtų vykti Prezidentūroje, nes tuo būdu konferencija susitapatina su valdžia, sukuria regimybę, kad tai oficialus, o ne laisvas renginys. Žiniasklaidos organizacijos tikrai turi pinigų išnuomoti tinkamą salę.

Nerimą kelia ir tai, kad kai kurie interneto portalai galimai deda užsakomuosius straipsnius, nenurodydami jų kilmės ir paskirties. Šitokie straipsniai gali būti tinkamesnis būdas pateikti žmonėms naudingą informaciją negu koks nors oficialus ES ar kitos organizacijos pranešimas. Bet privalu, kad skaitytojai būtų aiškiai informuojami apie straipsnio genezę. Šiems straipsniams reikėtų įvesti atskirą rubriką, nedviprasmiškai nurodančią, kad už jo spausdinimą užmokėta, užuot teksto apačioje spausdinus kokios nors Europos Sąjungos institucijos logotipą.

Bet didžiausią pavojų žurnalistikai kelia informaciniai karai, pavojų, kad patriotizmo ir kitų motyvų veikiami žurnalistai taps eiliniais informacinio karo kariais, taigi propagandistais. Štai krašto apsaugos ministras Juozas Olekas apie 40 žmonių kvietė tapti „kariuomenės ambasadoriais“, ir keletas žinomų žurnalistų pasisiūlė

Kad žurnalistas turi rengti objektyvias žinias ir rašyti nešališkus straipsnius yra banalybė, bet svarbi. Galioja darbo paskirstymo principas. Teisme kaltinamojo advokatas turi visais būdais stengtis išteisinti savo klientą, net jei įtaria ar galbūt žino, kad jis kaltas. Jei advokatas elgtųsi kitaip, gerokai padidėtų jau ir taip didelės galimybės, kad nekalti žmonės būtų nuteisti.

Jei žurnalistai neteikia objektyvių žinių, žmonės kitur jų negaus, tad mažėja galimybė priimti racionalius sprendimus, ir didėja pavojus, kad bus palaikoma klaidinga ir neteisinga politika. Irako karo išvakarėse itin daug JAV žurnalistų pasidavė patriotizmo ir baimės bangai, priėmė kaip tikrą pinigą valdžios tikinimus, jog Irakas turi masinio naikinimo ginklų, nekritiškai kartojo valdininkų aiškinimus. Neigiamos to neteisėto karo pasekmės jaučiamos ir šiandien.

Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Lietuvos pjūvis

V. Saldžiūnas. Atsakas terorizmui: koks jis turėtų būti ir kodėl jo nėra? (177)

Jeigu iš komentaro antraštės tikėjotės išgirsti paprastą, kaip greitas maistas suvartojamą atsakymą, teks nusivilti – tokio nėra. O ir būti negali.

I. Makaraitytė. Pasveikinkime „švarius“ Rusijos sportininkus. Ir Rusiją. Su pergale! (407)

Kokias aistras sukėlė Tarptautinio komiteto sprendimas leisti Rusijai dalyvauti Rio olimpiadoje! Nė vieno patenkinto. Vieni pyksta, kad apskritai leido, kiti – kad leido, bet ne visus. O štai Lietuvos Tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė pasveikino sprendimą leisti Rusijos rinktinei dalyvauti Rio Olimpiadoje.

A. Užkalnis: Idiotų ramybė karo akivaizdoje (815)

Žinote tą žmogų, kurio namas jau dega? Jis turi arba gesinti, arba, griebęs vaikus ir artimuosius, bėgti lauk. Tačiau tas žmogus dėl įgimto kvailumo, kurio nepakeitė nei mokslai, nei patirtis, nei praeityje įsistatyti gumbai, elgiasi kitaip.

A. Bačiulis. Išliekime Trumpo žodžius bronzoje ir prikalkime šalia Busho žodžių ant Rotušės sienos (370)

Po JAV Respublikonų partijos kandidato prezidento rinkimuose Donaldo Trumpo žodžių apie pragmatiškus santykius su esamais Amerikos kariniais sąjungininkais vienus ištiko depresyvi isterija, kitus – šalto sveiko proto dušo sukelta optimizmo banga.

E. Samoškaitė. Cenzorius (105)

Lietuvoje prezidentas negali nurodyti, ką turėtų rašyti žurnalistai. Seimas ir Vyriausybė tokios galios irgi neturi. Tačiau Lietuvoje radosi institucija, kuri ėmėsi cenzoriaus vaidmens. Tai nepailstančio Zenono Vaigausko vadovaujama Vyriausioji rinkimų komisija (VRK).