Nors Seimo rinkimai vyks tik kitą spalį, D. Grybauskaitė jau įsitraukė į rinkimų kampaniją. Ji ne pagirs ar teigiamai vertins kurią nors politinę jėgą. Tai ne jos stilius. Veikiau ji kritikuos tas partijas, kurias laiko nevykusiomis. Ilgą laiką jos mėgstamiausias taikinys buvo Darbo partija ir jos buvęs vadovas Viktoras Uspaskichas. Po pirmojo paskutiniųjų Seimo rinkimų turo, per kurį daugiausiai balsų surinko darbiečiai, D. Grybauskaitė atvirai juos kritikavo ir prisidėjo prie gerokai menkesnių partijos rezultatų antrame ture. Pasibaigus antrajam rinkimų ratui, ji kategoriškai pareiškė, kad Darbo partija negali dalyvauti sudarant Vyriausybę. Ji nurodė, kad partija yra „įtariama padariusi daugiausiai šiurkščių rinkimų tvarkos pažeidimų“, o jos lyderiai yra kaltinamieji baudžiamojoje byloje.
Prezidentė pabrėžė, kad palaikys tik tą politinę jėgą, kuriai pavyks valdančiąją daugumą suburti be Darbo partijos. Socdemai nepatenkino jos noro, bet ji neliko skolinga. Ji atmetė Darbo partijos kandidatus – Kęstutį Daukšį, Loretą Graužinienę ir Virginiją Baltraitienę – į ministrus, nors vėliau atlyžo ir ministrėmis patvirtino abi moteris.
Po kelių savaičių jos patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Valdemaras Sarapinas teigė, kad viena didžiausių Vyriausybės veiklos problemų – politinės korupcijos apraiškos. Tai esą viena iš didžiausių problemų santykyje su Vyriausybe, todėl prezidentė ir toliau bus labai aktyvi. Sunkiai įsivaizduojama, kad V. Sarapinas būtų šitaip prabilęs be prezidentės pritarimo. Savo ruožtu premjeras Algirdas Butkevičius Sarapino pastabas pavadino kliedesiais. „Jeigu jis turi faktus, tegul pateikia.“
Laikau Lietuvos konstitucijos nuostatą, kad prezidentas negali priklausyti jokiai politinei partijai, nesusipratimu, kuris silpnina Valstybės vadovo galias ir galimybes. Be tvirtesnio užnugario Seime prezidentas gali tapti bejėgiu politinių įvykių stebėtoju. Pravartu prisiminti A. Brazausko patirtį per paskutinius jo kadencijos metus. Konservatoriams ir jų sąjungininkams laimėjus aiškią daugumą Seime, prezidentas buvo ignoruojamas, ministrai net atsisakydavo su juo susitikti. Antrosios kadencijos pabaigoje tą patį išgyveno ir Valdas Adamkus. Neturėdamas politinio užnugario, V. Adamkus dažnai buvo priverstas pasyviai stebėti įvykių eigą. Be jokių galių ir svertų paveikti svarbiausius nutarimus, jis tenkinosi abstrakčiais raginimais Vyriausybei gerai ir greitai dirbti.
Prezidentė nemėgins kurti panašaus judėjimo. Ji nelaiko jo reikalingu. Be to, ji neturi temperamento, kuris leistų jai glaudžiai bendradarbiauti su kitais politikais kaip su visaverčiais partneriais, kartu dirbančiais Lietuvos gerovei. Prisiminkime aukščiau minėtą pasisakymą apie „pasitaisiusią“ A. Kubiliaus Vyriausybę. Sunku įsivaizduoti arogantiškesnį pasisakymą. Kaip gera mokytoja ji esą suprato, kad A. Kubilius ir jo Vyriausybė turėjo potencialo, todėl barimais, mokymais, kritika ji skatino juos pasitempti, o jie, kaip klusnūs mokinukai, darė pažangos, ir jos „pasitikėjimą…pateisino“, nors tik „didele dalimi“. Peršasi išvada, kad jei konservatoriai būtų laimėję rinkimus, prezidentės toliau prižiūrimi ir mokomi jie gal net daugiau būtų pasiekę.
Akivaizdu, kad prezidentė nepasitiki kairiaisiais ir sieks, kad konservatoriai ir liberalai laimėtų rinkimus. Ji turi teisę į savo nuomonę ir neturi jos slėpti. Ji net galėtų tiesmukai agituoti už dešiniuosius, panašiai kaip V. Adamkus palaikė Naujosios politikos partijas per 2000 m. Seimo rinkimus. Nežinia, kas laimės rinkimus. Aišku tik tiek, kad prezidentė mėgins šokdinti naująją Vyriausybę. Kitaip ji nemoka bendrauti.