Nors Seimo rinkimai vyks tik kitą spalį, D. Grybauskaitė jau įsitraukė į rinkimų kampaniją. Ji ne pagirs ar teigiamai vertins kurią nors politinę jėgą. Tai ne jos stilius. Veikiau ji kritikuos tas partijas, kurias laiko nevykusiomis. Ilgą laiką jos mėgstamiausias taikinys buvo Darbo partija ir jos buvęs vadovas Viktoras Uspaskichas. Po pirmojo paskutiniųjų Seimo rinkimų turo, per kurį daugiausiai balsų surinko darbiečiai, D. Grybauskaitė atvirai juos kritikavo ir prisidėjo prie gerokai menkesnių partijos rezultatų antrame ture. Pasibaigus antrajam rinkimų ratui, ji kategoriškai pareiškė, kad Darbo partija negali dalyvauti sudarant Vyriausybę. Ji nurodė, kad partija yra „įtariama padariusi daugiausiai šiurkščių rinkimų tvarkos pažeidimų“, o jos lyderiai yra kaltinamieji baudžiamojoje byloje.

Prezidentė pabrėžė, kad palaikys tik tą politinę jėgą, kuriai pavyks valdančiąją daugumą suburti be Darbo partijos. Socdemai nepatenkino jos noro, bet ji neliko skolinga. Ji atmetė Darbo partijos kandidatus – Kęstutį Daukšį, Loretą Graužinienę ir Virginiją Baltraitienę – į ministrus, nors vėliau atlyžo ir ministrėmis patvirtino abi moteris.

Darbo partija yra nusilpusi, tai kam šaudyti į musę su patranka. Šio rinkimo sezono taikinys – tai Vyriausybė, taip pat ir socdemai. Yra pagrindo kritikuoti Vyriausybę ir valdančiąsias partijas. Pastaruoju metu gan ryškiai didėja skandalų ir galimų korupcijos atvejų skaičius. Bet prezidentė ir jos komanda dirba išsijuosę. Lapkričio pradžioje, prezidentei besilankant Rumunijoje, jos spaudos tarnyba išplatino pareiškimą, nurodantį, kad „didžiausią populiarumą turinčią politinę partiją vienas po kito krečiantys skandalai ir net prie premjero aplinkos priartėjęs korupcijos šešėlis menkina žmonių pasitikėjimą šalies politine sistema… negali būti jokio pateisinimo piktnaudžiavimui tarnybine padėtimi, nepotizmui, protekcionizmui ar nomenklatūrinėms privilegijoms.“
Darbo partija yra nusilpusi, tai kam šaudyti į musę su patranka. Šio rinkimo sezono taikinys – tai Vyriausybė, taip pat ir socdemai.
Kęstutis Girnius

Po kelių savaičių jos patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Valdemaras Sarapinas teigė, kad viena didžiausių Vyriausybės veiklos problemų – politinės korupcijos apraiškos. Tai esą viena iš didžiausių problemų santykyje su Vyriausybe, todėl prezidentė ir toliau bus labai aktyvi. Sunkiai įsivaizduojama, kad V. Sarapinas būtų šitaip prabilęs be prezidentės pritarimo. Savo ruožtu premjeras Algirdas Butkevičius Sarapino pastabas pavadino kliedesiais. „Jeigu jis turi faktus, tegul pateikia.“

Pernai gruodį tvirtinusi, jog „matome klaidas, matome intelektinio potencialo stoką… Tai išties daug tikėtis, ypač kai liko apie porą metų iki kitų Seimo rinkimų, turbūt nereikėtų“, D. Grybauskaitė sugrįžo prie šios temos visai neseniai. Ji teigė niekada daug nesitikėjusi iš šios Vyriausybės, todėl jos reikalavimai valdančiajai daugumai buvo minimalūs. Ji pridūrė, kad „aš, pavyzdžiui, A. Kubiliaus Vyriausybę kritikavau labai dažnai, taip pat ir patį premjerą. Tikėjausi, ir tą pasitikėjimą jie didele dalimi pateisino, nes jie taisėsi.“ Prie šios pastabos dar sugrįšiu. D. Grybauskaitė mano, kad daugeliui dabartinių valdančiųjų rūpi, kad naujas generalinis prokuroras nebūtų paskirtas, nes jiems gresia bylos.
Laikau Lietuvos konstitucijos nuostatą, kad prezidentas negali priklausyti jokiai politinei partijai, nesusipratimu, kuris silpnina Valstybės vadovo galias ir galimybes. Be tvirtesnio užnugario Seime prezidentas gali tapti bejėgiu politinių įvykių stebėtoju.
Kęstutis Girnius

Laikau Lietuvos konstitucijos nuostatą, kad prezidentas negali priklausyti jokiai politinei partijai, nesusipratimu, kuris silpnina Valstybės vadovo galias ir galimybes. Be tvirtesnio užnugario Seime prezidentas gali tapti bejėgiu politinių įvykių stebėtoju. Pravartu prisiminti A. Brazausko patirtį per paskutinius jo kadencijos metus. Konservatoriams ir jų sąjungininkams laimėjus aiškią daugumą Seime, prezidentas buvo ignoruojamas, ministrai net atsisakydavo su juo susitikti. Antrosios kadencijos pabaigoje tą patį išgyveno ir Valdas Adamkus. Neturėdamas politinio užnugario, V. Adamkus dažnai buvo priverstas pasyviai stebėti įvykių eigą. Be jokių galių ir svertų paveikti svarbiausius nutarimus, jis tenkinosi abstrakčiais raginimais Vyriausybei gerai ir greitai dirbti.

V. Adamkus suprato politinio užnugario svarbą. 2000 m. jis stengėsi pakeisti politinį peizažą, suburdamas partijas, kurios turėjo būti atsvara konservatoriams ir kairiesiems. Buvo sukurtas Naujosios politikos judėjimas, į kurį įsitraukė keturios partijos – Liberalų, Centro, Moderniųjų krikščionių demokratų ir Naujoji (socialliberalų) sąjungos. Sveikindamas Naujosios politikos suvažiavimą, V. Adamkus pareiškė tikįs, kad konferencija „padės išryškinti naujos politikos gaires ir suteiks Lietuvos ateičiai aiškesnę perspektyvą“. Naujajai politikai priklausančios partijos laimėjo daugiausia balsų Seimo rinkimuose, sudarė koalicinę Vyriausybę, bet dėl vadovų vidaus vaidų koalicija iširo ir netapo tuo ramsčiu, kurio siekė Adamkus. Bet tai buvo rimtas mėginimas sukurti prezidentinę politinę bazę.
Akivaizdu, kad prezidentė nepasitiki kairiaisiais ir sieks, kad konservatoriai ir liberalai laimėtų rinkimus. Ji turi teisę į savo nuomonę ir neturi jos slėpti.
Kęstutis Girnius

Prezidentė nemėgins kurti panašaus judėjimo. Ji nelaiko jo reikalingu. Be to, ji neturi temperamento, kuris leistų jai glaudžiai bendradarbiauti su kitais politikais kaip su visaverčiais partneriais, kartu dirbančiais Lietuvos gerovei. Prisiminkime aukščiau minėtą pasisakymą apie „pasitaisiusią“ A. Kubiliaus Vyriausybę. Sunku įsivaizduoti arogantiškesnį pasisakymą. Kaip gera mokytoja ji esą suprato, kad A. Kubilius ir jo Vyriausybė turėjo potencialo, todėl barimais, mokymais, kritika ji skatino juos pasitempti, o jie, kaip klusnūs mokinukai, darė pažangos, ir jos „pasitikėjimą…pateisino“, nors tik „didele dalimi“. Peršasi išvada, kad jei konservatoriai būtų laimėję rinkimus, prezidentės toliau prižiūrimi ir mokomi jie gal net daugiau būtų pasiekę.

Akivaizdu, kad prezidentė nepasitiki kairiaisiais ir sieks, kad konservatoriai ir liberalai laimėtų rinkimus. Ji turi teisę į savo nuomonę ir neturi jos slėpti. Ji net galėtų tiesmukai agituoti už dešiniuosius, panašiai kaip V. Adamkus palaikė Naujosios politikos partijas per 2000 m. Seimo rinkimus. Nežinia, kas laimės rinkimus. Aišku tik tiek, kad prezidentė mėgins šokdinti naująją Vyriausybę. Kitaip ji nemoka bendrauti.