K. Girnius. Nyksta kairė, kurios reikia

Kaip greitai viskas gali pasikeisti. 2012 m. rinkimuose socdemai (LSDP) ir Darbo partija surinko beveik 523 000 balsų daugiamandatėse apygardose. Šįmet jos sukrapštė vos 242 000, daugiau negu perpus mažiau nei prieš ketverius metus. Jei 2012 m. šios dvi partijos laimėjo beveik 38 proc. balsų, šįmet tik 20 proc. rinkėjų jas palaikė.

Darbo partijos nuosmukis yra stulbinantis. Rėmėjų skaičius sumažėjo beveik penkis kartus (nuo 271 tūkstančių balsų iki 60 tūkstančių). Tiesa, socdemų pirmtakė, Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP), pergyveno dar didesnį fiasko 1996 m., kai surinko 131 837 balsus, palyginus su 817 331 per 1992 m. rinkimus. Taigi, tada nuo LDDP nusigręžė net penki šeštadaliai buvusių rinkėjų. Verta pamąstyti, kad dabartinėmis sąlygomis neįsivaizduotina, jog viena partija surinktų daugiau negu 800 000 balsų.

LDDP išliko dėl įvairių priežasčių, viena svarbiausių buvo Algirdo Brazausko populiarumas ir vidinė partijos drausmė – būta daug vidaus ginčų, bet mažai skilimų. Likimas taip neglostys Darbo partijos. Jei ji neišnyks, ji liks politikos marginale, kuri negebės įveikti penkių procentų barjero. Vienintelis pusiau-charizmatinis partijos narys, jos įkūrėjas, Viktoras Uspaskichas veikiausiai nesugrįš į politiką. Daugelis kitų partijos vadovų – tai pilkos asmenybės, kaip Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė.

Nepasitikėjimą partijos ateitimi akivaizdžiai parodė prieš kelias dienas atsistatydinęs partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis, kuris nesiryžo atsisakyti šilto europarlamentaro posto ir sieti savo politinio likimo su savo partija. Nėra ko apgailėti partijos žlugimo. Skandalai ir korupcija ženklino jos veiklą nuo pradžios iki dabarties. Be to, ji buvo asmeninė Uspaskicho partija, jo sukurta, išlaikoma ir diriguojama. Vidaus demokratijos nebūta, ką rodė ir Mazuronio išrinkimas/paskyrimas pirmininku.

Darbo partija nėra visai be nuopelnų. Ji suvaidino svarbiausią vaidmenį didinant minimalų mėnesini atlyginimą (MMA). 2012 m. pabaigoje MMA buvo 850 litų arba 246 eurų, dabar jis jau 380 eurų. 2012 m. Vyriausybė aiškino, kad staiga padidinus MMA, Lietuvai grėstų nedarbo augimas. Bet nedarbas tik mažėjo, kol MMA augo. Kritikai, be abejo aiškintų, jog darbiečiai skatino MMA didinimą populistiniais sumetimais. Gal taip ir buvo, bet dėl to laimėjo ne tik mažiau uždirbantys, bet ir, drįsčiau sakyti, visa šalis.

Lietuvoje propagandos karus laimi dešinieji. Kas padeda eiliniam piliečiui laikoma savanaudiškumo proveržiu, kas naudinga pasiturinčiai mažumai vaizduojama svariu indeliu į Lietuvos gerovę. MMA didinimas laikomas populistiniu žingsniu, bet „Sodros“ lubų įvedimas pristatomas kaip būtina priemonė užsienio investicijoms pritraukti, nors nesu matęs jokių duomenų, kurie tai įrodytų.

Įvairūs veiksniai prisidėjo prie socdemų nuosmukio. Jų vadovaujama Vyriausybė buvo gana neveiksminga, vengė spręsti aktualius klausimus, kaip naujos atominės jėgainės statymą ar nestatymą, nepaprastai daug laiko ir jėgų skyrė koalicijos vidaus santykių aiškinimui. Per paskutinius metus susikaupė nemažai skandalų, o socdemams buvo priskiriama ir darbiečių, ir tvarkiečių nusižengimai. Konservatoriai, kartu su prezidente, veiksmingai eskalavo „auksinių šakučių“ skandalą, nors turbūt nėra kariuomenės, kuri nepermokėtų už kai kurias prekes. Nelaukiama, kad JAV gynybos ministrai atsistatydintų, paaiškėjus, kad Pentagonas mokėjo 650 dolerių už kavinuką. Nesiliaujanti prezidentės kritika irgi darė savo, kaip ir socdemų nutarimas per Seimą prastumti itin nemėgstamą Darbo kodeksą.

Aš niekada nesupratau, kodėl premjeras Algirdas Butkevičius, jo partija ir Vyriausybė buvo tokie populiarūs. Ironiška, kad tas nepelnytas populiarumas išnyko kaip tik partijai nepalankiausiu momentu, būtent rinkimų išvakarėse, kai nebuvo laiko atsitiesti. Šiuo atžvilgiu socdemai buvo nelaimingi, bet tai nepakeičia fakto, kad partija merdi. LSDP yra partija be idėjų, kuri valdo, kad valdytų. Tai partija, kuri netenka savo rinkėjų, nes juos visus iš eilės nuvylė – ir tautines mažumas, ir darbininkus, dabar ir kaimo gyventojus. Jaunimo neturėjo ir neturi. Veikiausiai nemažai tų, kurie atidavė savo balsus socdemams, tai darė iš įpročio ar socdemus laikė mažiausiu blogiu. Entuziastingų rėmėjų būta itin mažai.

Socdemai neišnyks, arba bent negreitai. Jie gali net laikinai sustiprėti, jei naujoji Vyriausybė bus neveiksminga arba perdėm konfrontacinė. Bet LSDP liks be idėjų ir patikimo elektorato, tad antraeilė politinė jėga.

Galima ginčytis, ar Darbo partija ir LSDP kada buvo kairiosios partijos. Darbo partija yra Uspaskicho kūrinys, taigi, kūrinys turtingo verslininko, kuris atlyginimus mokėjo vokeliuose, darbuotojų sąskaita. Priekaištai, kad socdemai ne darbininkų, bet nomenklatūros partija, nėra be pagrindo. Sunkiai įsivaizduojama, kad save vadinanti socialdemokratine partija per 16 valdymo metų neįvestų progresinių mokesčių arba būtų tokia abejinga darbininkų daliai. Nežinia, kiek Ramūno Karbauskio vadovaujama LŽVS atstovaus mažiau pasiturinčiųjų interesams, nežinia, ar ji gebės išlikti vieninga partija.

Lietuvai reikia partijos, kuri skleistų tradicinės kairės mintis, ne tik, kad būtų kovojama su socialine nelygybe ir gėdingu abejingumu mažiau sėkmingiems tautiečiams, bet kad būtų atsveriamas idėjinis dešiniųjų dominavimas, savotiškas verslumo garbinimas. Neabejotina, kad Lietuva turi kurti darbo vietas, pritraukti užsienio investicijas, ir imtis kitų pertvarkų. Bet nemažiau svarbu pakeisti regresinę mokesčių sistemą, įvedant, jei ne progresinius, tai bent nekilnojamojo turto mokesčius, sumažinant PVM normas maistui ir vaistams.

Reikia gerokai padidinti įplaukas į biudžetą, kad būtų galima pagerinti valdžios teikiamas paslaugas, nes valstybė be pajamų bus skurdi valstybė. Tai gal tenkina jaunesniąją, neoliberalizmu ir „lyderiavimu“ susižavėjusią kartą, kuri mano, kad kuo mažiau valdžios, tuo geriau. Nuogąstauju, kad ji perdėm patenkinta savimi ir savo idėjomis, jog gebėtų deramai užjausti kitus. Ir kad kurdama pagal savo kurpalį pažangią Lietuvą nepastebės, kad ji dar labiau ištuštėjo.