K. Girnius. Nematau skubaus reikalo drausti rusiškų laidų

 (453)
Praeitą savaitę įvyko du teigiami poslinkiai vadinamajame informaciniame kare. Penktadienį Vilniaus administracinis teismas atmetė LRTK (Lietuvos radijo ir televizijos komisijos) prašymą trims mėnesiams apriboti Rusijos televizijos „Ren TV Baltic“ ne Europos Sąjungoje parengtų laidų transliacijas.
Kęstutis Girnius
Kęstutis Girnius
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Atrodo, kad Lietuvos teismai kartais tebeturi pakankamai stuburo nepasiduoti valdžios ir visuomenės spaudimui. Teigiamai reikia vertinti ir užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus suorganizuotą keturių šalių – Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Danijos ir Estijos – užsienio reikalų ministrų kreipimąsi į Europos Komisiją, raginantį parengti veiksmų planą kovai su Rusijos propagandos kampanija ir sudaryti sąlygas „nešališkiems, laisviems ir alternatyviems informacijos šaltiniams“. Džiugu, kad bent iš dalies atsisakoma lietuvių politikams būdingo „drausk ir bausk“ mentaliteto bei polinkio riboti žodžio laisvę.

Bet kas Lietuvoje turėtų kariauti su kuo? Ar Lietuvos rusai skatinami pulti Lietuvos ukrainiečius, gal ir lietuvius, ar atvirkščiai? Ar jie nedviprasmiškai kviečiami stoti į separatistų kovos būrius?
Kęstutis Girnius

Vilniaus administracinio teismo sprendimas yra pergalė skaidrumui ir sveikam protui. Teismo netenkino LRTK argumentai, tad jis pageidavo, jog LRTK nurodytų, kokios konkrečios frazės ir teiginiai kurstė neapykantą ir karą. Anksčiau trys panašūs komisijos sprendimai sulaukė teismo pritarimo, nebuvo reikalavimo konkrečiomis citatomis nurodyti, kaip buvo kurstomas karas. LRTK atstovas pasakė, kad bus stengiamasi teismui plačiau išdėstyti faktines aplinkybes.

Bus įdomu matyti, kaip LRTK mėgins pateisinti savo išvadą, kad laida kurstė karą ir neapykantą ne tik ukrainiečiams ir teisėtai Ukrainos valdžiai, bet ir „Ukrainos suverenumą ir vientisumą remiančioms ES ir NATO valstybėms.“ Kaip jau esu ne kartą rašęs, sunku įsivaizduoti, kam Lietuvoje būtų adresuotas šitoks raginimas ir kokiu būdu būtų siūloma jį įgyvendinti. Pačioje Ukrainoje jauni vyrai gali būti raginami stoti savanoriais į separatistų sukarintas grupuotes, paprasti piliečiai kviečiami aukoti pinigų ir kitais būdais palaikyti separatistus. Rusijos piliečiai irgi gali būti raginami keliauti į Ukrainą kovoti su jos teisėta valdžia.

Bet kas Lietuvoje turėtų kariauti su kuo? Ar Lietuvos rusai skatinami pulti Lietuvos ukrainiečius, gal ir lietuvius, ar atvirkščiai? Ar jie nedviprasmiškai kviečiami stoti į separatistų kovos būrius? Panašios abejonės kyla dėl galimo neapykantos kurstymo. Rusijos žiniasklaida Ukrainos valdžios rėmėjus dažnai vadina fašistais (blogybės įkūnijimu rusų vaizduotėje), bet Lietuvos žiniasklaida ir politikai nelieka skolingi, separatistus ir Rusijos valdžią vadindami smogikais ar teroristais (blogybės įkūnijimu europiečių vaizduotėje).

Nereikia kovoti su Putinu Putino priemonėmis – cenzūra, draudimais, baudomis. Užuot mėginus veikti žmonių nuostatas informacijos ribojimu, naudingiau didinti informacijos kiekį ir kokybę, viliantis, kad žmones gebės susigaudyti ir atskirti tiesą nuo melo.

Drabstymas purvais dar nėra neapykantos kurstymas ar įstatymus pažeidžiantis veiksmas. Teigdamas, kad premjeras Algirdas Butkevičius yra „geras, švelnus ir pūkuotas, bet melagis, bailys ir propaguojantis teisinį nihilizmą“, Viktoras Uspaskichas reiškia nuomonę, kurią daugelis laikytų klaidinga ir piktybiška, ir kuria jis siekia pakenkti premjero autoritetui ir geram vardui. Bet jis nėra kaltinamas neapykantos kurstymu, jo teiginius skelbiančioms žiniasklaidos priemonėms nėra keliamos bylos.

Žodžio laisvę galima riboti, kai yra tiesiogiai skatinamas smurtas ar kai yra reali galimybė, kad kraštutinės nuomonės skelbimas sukels smurtą. Bet tokių incidentų kol kas nebuvo. Kiek žinau, nėra duomenų, kad „Ren TV Baltic“ laidų paveikti vietos rusai keliautų į Ukrainą kovoti. Aiškinimai, kad separatistai – puikūs vyrai, kad jie priešinasi neteisėtai valdžiai ar gina rusakalbių teises, yra tik nuomonė, nors klaidinga ir gal piktavališka.

Principiškai neatmestina galimybė, kad lapkričio 19 dienos „Ren TV Baltic“ laidos kurstė karą ir neapykantą. Bet teismas negali aklai pasikliauti LRTK ir ekspertų išvadomis. LRTK turi konkrečiai nurodyti, kaip tai buvo daroma, paaiškinti, kodėl tai nebuvo tik nuomonės reiškimas, ir kodėl šiuo atveju negalioja žodžio laisvė. Kiekvienu atveju LRTK atsakymas į teismo prašymą leis visiems geriau suprasti, ką turima omenyje, kai kalbama apie karo ir neapykantos kurstymą.

Savo metinėje spaudos konferencijoje prezidentė Dalia Grybauskaitė aiškino, kad LRTK siekis apriboti dviejų Rusijos televizijų transliacijas dėl įstatymų pažeidimų nėra cenzūra arba žodžio laisvės ribojimas. Esą cenzūra galima vadinti tik tuomet, kai yra priimti diskriminuojantys įstatymai arba yra politinis nurodymas, ar spaudimas daryti tokius dalykus. Šiuo atveju sprendimą priims tik LRTK savo nuomonės pagrindu. Prezidentės argumentas neįtikina. Neabejoju, kad Glavlito cenzoriai ne kartą draudė veikalą arba išbraukė nepriimtinas teksto dalis, ir tai darė savo nuožiūra, be nurodymų ar tiesioginio valdžios spaudimo. Bet tai vis tiek buvo cenzūra. Pati organizacija gali įsisavinti valdžios nuostatas ar nesąmoningai pasiduoti visuomenėje vyraujančiai nuomonei, tad ir cenzūruoti be nurodymų iš viršaus. Nesvarbu, kokiais sumetimais ir kokia organizacija draudžia skelbti nuomonę, svarbu, kad ji tai daro ir turi teisę tai daryti.

Nereikia kovoti su Putinu Putino priemonėmis – cenzūra, draudimais, baudomis. Užuot mėginus veikti žmonių nuostatas informacijos ribojimu, naudingiau didinti informacijos kiekį ir kokybę, viliantis, kad žmones gebės susigaudyti ir atskirti tiesą nuo melo. Todėl reikia sveikinti L. Linkevičiaus ir kitų užsienio reikalų ministrų iniciatyvą, kurioje pirmenybė kovoje su dezinformacija skiriama objektyvioms, nešališkoms žinioms, o ne draudimams.

Nemanau, kad siūlomos priemonės bus veiksmingos ar finansiškai pasiteisins. Bet verta jas pabandyti, nes nematau skubaus reikalo drausti rusiškų laidų. Kol kas Rusijos milžiniškos pastangos paveikti lietuvių ir kitų europiečių nuomonę nėra sėkmingos. Vis daugiau ES, net Vokietijos ir Švedijos piliečių neigiamai vertina Rusiją. Vargu, ar Kremliaus propaganda bus veiksmingesnė ateityje, nes šios propagandos peršamas siaurai šovinistinis pasaulio supratimas yra svetimas beveik visiems, išskyrus kai kuriuos rusus.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

G. Mažeikis. „Darni kultūra“, o bohema – nebereikalinga? (14)

Naujoji LR vyriausybės programa, lygiai kaip ir ją pagrindusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) programa, iškelia vienintelį darnos principą, kurį laiko universaliu. Strategine vyriausybės sritimi yra skelbiama kultūra, kuriai ir taikomas „Darnos kultūros“ tikslas.

I. Makaraitytė. Ieškokite moters? Tarp šaldytų embrionų ir tautinių kostiumų (277)

Atsimušdama nuo kritikų, kad pakišo Seimo nariams svarstyti įstatymo projektą be pataisų, kuriose atsispindi, jog embrionų šaldymo Lietuva neuždraudžia, Seimo Sveikatos komiteto vadovė Agnė Širinskienė pasiūlė ieškoti moters.

G. Česnakas. Kas ardo Europą? (42)

Atrodo, kad šiandien tapo populiaru visus, kas tik turi kitokias pozicijas, vadinti Putino draugais, tai vienareikšmiškai nėra etiška. Puikus to pavyzdys gerb. Seimo nario Lauryno Kasčiūno straipsnis „Kaip eurofederalistai tampa Putino draugais“, kuriame pateikiama ne analitinė, bet ideologinė pozicija.

G. Bartkus. Vyriausybės programoje teisingumui dėmesys nepakankamas (19)

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto bendruomenė prieš rinkimus nagrinėjo politinių partijų Seimo rinkimų programas ir paskelbė griežtą nuosprendį – egzaminas neišlaikytas. Vyriausybės programa pasiekė aukštesnį kokybinį lygį, bet išlieka tos pačios bėdos – susidaro įspūdis, jog teisingumo ir teisinės sistemos klausimams dėmesys atmestinis – kaip paskutinę naktį prieš egzaminą.

D. Pūras. Ką daryti, kad pajudėtumėm iš 1960-ųjų lygio (64)

Kiekvieną kartą, kai randasi nauja Vyriausybė, būna vilčių, kad ji imsis seniai laukiamų permainų. Kaip turėtų veikti Vyriausybė ir ministrai, jei iš tikrųjų būtų ryžtasi proveržiui?