Macronas surinko 66,06 proc. balsų – beveik dvigubai daugiau negu jo varžovė Marine Le Pen, už kurią balsavo 33,94 proc. rinkėjų. Prieš balsavimą nemažai Le Pen šalininkų vylėsi, kad jų kandidatė laimės apie 40 proc.. Tie lūkesčiai liko neįgyvendinti, o tik optimistiškai nusiteikę Macrono rėmėjai tikėjosi surinkti tokį didelį balsų procentą.

Vienu atžvilgiu, pergalė tikrai įspūdinga. Macronas ir jo prieš metus sukurtas Macrono judėjimas „En Marche!“ (liet. „Pirmyn!“) nugalėjo visus varžovus; Macronas tapo jauniausiu Prancūzijos prezidentu. Antra vertus, beveik ketvirtadalis rinkėjų arba nedalyvavo rinkimuose, arba sugadino savo biuletenius. Be to, apklausos rodo, kad iš Macrono rinkėjų, 43 proc. balsavo prieš Le Pen, 33 proc. už naujos rūšies politiką, ir tik 16 proc. už konkrečias Macrono siūlomas programas. Tad palaikymas yra trapus, o kas staigiai atsiranda, gali taip pat greitai išnykti.

Didžiosios krizės išvengta, bet pagrindiniai iššūkiai lieka. Laimėti rinkimus vienas dalykas, sėkmingai valdyti šalį – kitas. Birželio mėnesį vyks žemutinių Parlamento rūmų Nacionalinės asamblėjos rinkimai. Retas žinovas mano, kad Macrono „En Marche!“ laimės mandatų daugumą. Ir socialistai, ir golistai (Prancūzijos dešinieji) negailės pastangų, kad atkovotų savo tradicinius rinkėjus. Ultrakairiųjų kandidatas, buvęs trockistas, Jeanas-Lucas Mélenchonas, pirmame rinkimų rate laimėjęs 19 proc. balsų, nusiteikęs karingai. Pasak jo, rinktis tarp Macrono ir Le Pen buvo tas pats kaip rinktis tarp maro ir choleros. Jis neketina perleisti Prancūzijos valdymo turtuoliams ir neapykantos apsėstiesiems. Varžysis ir Le Pen Nacionalinis Frontas, kuris viliasi laimėti apie 100 mandatų iš 577. Partija šiuo metu turi du deputatus.

Didžiosios krizės išvengta, bet pagrindiniai iššūkiai lieka.
Kęstutis Girnius

Kai varžosi penkios partijos, yra labai maža tikimybė, kad viena iš jų laimės ženklią pergalę. Nėra jokių garantijų, kad premjeru taps politikas, kurio politinės pažiūros dera su Macrono. Jei neįvyks stebuklo, Macronas turės stengtis suburti jo programą palaikančią koaliciją ir laiduoti, kad ji vieningai dirbtų. Naujasis prezidentas nėra patyręs politikas, tad nežinia, ar jis gebės sėkmingai vykdyti reikalingas derybas, juolab, kad visai tikėtina, jog parlamento dauguma bus skeptiškai, jei ne priešiškai, nusiteikusi jo atžvilgiu. Pažadėjęs kitokią, naujovišką, politiką, jis, ko gero, bus priverstas derėtis už uždarų durų, nusileisti, daryti įvairius kompromisus. Kitaip tariant, naujosios politikos šauklys gali įklimpti į senosios politikos liūną. Visa tai, veikiausiai, mažintų jo žavesį.

Prancūzija yra itin susiskaidžiusi šalis. Pirmame ture beveik 40 proc. rinkėjų balsavo už Le Pen ar Mélenchoną, kurie iš esmės pasisako prieš kapitalizmą ir laisvąją rinką, taigi, kertinius Vakarų Europos šalių ekonomikos principus. Daugelis rinkėjų supranta, kad be radikalesnės pertvarkos, šalies ūkis toliau trepsės vietoje. Bet itin daug prancūzų, ir ne tik ultrakairieji, priešinasi bet kokioms reformoms, kurios mažintų atlyginimus, trumpintų atostogas, atidėtų pensijinį amžių; būtent viskam, kas reikalinga ekonomikai išjudinti. Profsąjungos linkusios šaukti streikus, kuriuos gyventojų dauguma linkusi palaikyti.

Problemos šalyje sudėtingos, o jų šalinimą apsunkina vis didėjantys visuomenės nesutarimai, kuriuos atspindi naujasis politinis peizažas.
Kęstutis Girnius

Gali atrodyti, kad perdėm juodomis spalvomis apibūdinu Prancūzijos padėtį. Bet ūkio negalavimai jau beveik dvidešimt metų kankina šalį. Ankstesni prezidentai ir parlamentai nerado išeities ne dėl to, kad jie stokojo geros valios arba buvo itin nekompetentingi. Problemos šalyje sudėtingos, o jų šalinimą apsunkina vis didėjantys visuomenės nesutarimai, kuriuos atspindi naujasis politinis peizažas. Kadaise buvo dvi ar trys politinės jėgos, dabar jau penkios, nes gyventojų nuomonės vis labiau skiriasi ir mažėja noras nusileisti, siekiant plačiai priimtino sprendimo. Nuomonių skirtumus aštrina nelygus globalizacijos poveikis, terorizmo baimė, padidėjusi nebaltaodžių migracija, kai kurių prancūzų įsitikinimas, kad jų tauta ir tėvynė netenka savo tapatybės.

Le Pen pralaimėjo, bet ji kovos. Ji turi ir kuo didžiuotis. 2002 m. jos tėvas surinko 18 proc. balsų, pirmame 2012 m. rinkimų ture ji turėjo tenkintis 17 proc. Dabar trečdalis prancūzų ją palaikė, o valstybės aparatas buvo priverstas ją traktuoti beveik normalia politike. Ji dalyvavo visuose pagrindiniuose debatuose, nors ne itin gerai pasirodė. Manoma, kad jos perdėm karinga, nemandagi laikysena paskutiniuose debatuose pakenkė jos šansams. Nemanau, kad ji pakartos tą klaidą per Parlamento rinkimus. Nepasiduos ir jos pasekėjai, kurie yra įsitikinę, kad ji yra vienintelė politikė, pasiryžusi ginti France profounde, laiduoti, kad ta „amžina“ Prancūzija, kurios taip ilgisi daugelis prancūzų, net jei jos niekada nebuvo, nesugrįžtamai neišnyks. Ko gero, Nacionalinis frontas nelaimės tų pageidaujamų 100 mandatų, bet jo vaidmuo tikrai padidės.

Gal radikalios partijos patiria nesėkmę, bet jų idėjas vis labiau inkorporuoja tradicinės partijos.
Kęstutis Girnius

Žiniasklaidos išpūsti nuogąstavimai dėl galimos Le Pen, kaip ir dėl Olandijos populisto Geert Wilderio, pergalės buvo perdėti. Abu surinko gerokai mažiau balsų negu tikėtasi. Sekmadienį A. Merkel Krikščionių demokratų sąjunga laimėjo mažos Šlėzvigo-Holšteino žemės seimo rinkimus. Radikalioji dešiniųjų partija Alternatyva Vokietijai (AfD) surinko 5,9 proc. balsų, taigi nepatenkino rėmėjų lūkesčių. Partiją kamuoja vidaus nesutarimai, jos populiarumas pradeda sekti, ji nebekelia grėsmės krikdemams.

Populistų banga lyg ir traukiasi. Bet per anksti skelbti, kad radikalūs dešinieji įveikti, kad Prancūzijos, Olandijos, ir vietos Vokietijos rinkimai rodo, jog jo idėjos neranda palaikymo. Gal radikalios partijos patiria nesėkmę, bet jų idėjas vis labiau inkorporuoja tradicinės partijos. Vokietijos valdžia griežčiau elgiasi su pabėgėliais, kelia jiems didesnius reikalavimus, neskuba suteikti prieglobsčio. Olandijos ministras pirmininkas Markas Rutteas kelias savaites prieš rinkimus rašė, kad „tie žmonės, kurie atsisako prisitaikyti ir kritikuoja mūsų vertybes“, turėtų „elgtis normaliai arba palikti šalį“. Tokių pasisakymų ir veiksmų nebūta prieš trejus metus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (59)